Kiekvienas iš mūsų nori jaustis suprastas, mylimas ir palaikomas – lygiai to paties nori ir kiekvienas vaikas, rašoma pranešime spaudai. Tai, kokias nuostatas formuojame apie vaiką, ko iš jo tikimės, kaip jį priima viena pirmųjų bendruomenių jo gyvenime – darželis, turi didžiulę įtaką vaiko savivertės formavimuisi. Tačiau tenka pastebėti ir pripažinti, kad jei vaikas elgiasi ne taip, kaip iš jo tikimasi, ar jo raida ne tokia sparti, kaip kitų bendraamžių, neretai tokie vaikai susiduria su neigiamu požiūriu ir traktuojami kaip problematiški.
Kiekvieno raida ir adaptacija skirtinga
Tokių pavyzdžių praktikoje matau gana dažnai. Štai prieš pusmetį į „Istorijų namus“ atėjo 4 metų berniukas, kurio kalbinė raida dar nebuvo gerai išsivysčiusi. Tiesa, įprasta, kad su tokio amžiaus vaiku jau galime lengvai susikalbėti, o šiuo atveju tai padaryti kiek sudėtingiau. Sudėtingiau, tačiau nėra neįmanoma – juk stebėdami vaiko reakcijas, kūno kalbą taip pat galime susikalbėti. Berniuko tėvai pasakojo, kad ankstesnėje aplinkoje vaikas nerodė noro bendrauti su kitais vaikais, buvo vangus, tad matydami problemą kreipėsi pas psichologą. Jokių sutrikimų šis neįžvelgė – vaikas apibūdintas kaip jautri asmenybė.
Mūsų, suaugusiųjų, o ypač su vaikais dirbančių pedagogų pareiga – pastebėti vaikui skleistis trukdančias kliūtis ir padėti jas įveikti. Tuo tarpu jei baksnosime į tas problemas pirštu, kalbėsime prie vaiko apie tai, kaip jam sunkiai sekasi, kaip jo bendraamžiai kažką daro geriau nei jis, sudarysime spaudimą, kuris ne tik nepadės, bet priešingai – stipriai pakenks vaiko savivertei ir motyvacijai.
Kas svarbiau – gera emocinė sveikata ar ugdymo programa?
Svarbu atpažinti vaiko raidos etapus ir paaiškinti, kad ne viskas gali pavykti iš pirmo karto ar taip gerai, kaip kitiems – ir tai yra normalu. O mes būsime šalia ir palaikysime. Jau minėto berniuko atveju, adaptaciją darželyje pradėjome iš lėto ir leidome vaikui suprasti, kad adaptacijai jis turės tiek laiko, kiek reikės. Neskatinome žūtbūt prisijungti prie įvairių veiklų, jei to nenori. Prašėme tik būti šalia ir stebėti. Dabar, praėjus pusmečiui nuo adaptacijos pradžios, stebime didelius vaiko elgesio pokyčius – sparčiau vystosi jo kalba, vaikas pradeda žaisti vaizduotės žaidimus, pastebi ir džiaugiasi savo ir kitų vaikų pasiekimais.
Visuomet, tačiau ypatingai tuomet, kai bendraujame su jautriu, linkusiu savyje užsisklęsti vaiku, pirmiausia svarbu skirti laiko kontakto užmezgimui, pabuvimui šalia. Galime sekti vaiko elgseną ir stebėti, kas jam patinka, pasiūlyti žaidimą, kuris jam įdomus ir pažaisti drauge. Per žaidimą susikuria ryšys, tad lengviau susitarti ir dėl kitų veiklų. Kitaip tariant, svarbu ugdymą pradėti nuo kontakto ir ryšio užmezgimo, suteikti vaikui pozityvią emocinę aplinką, tuomet ir į ugdymo procesą jis įsitrauks noriai.
Priežastys, kodėl vis dar dažnai ugdymo procesas pradedamas ne nuo kontakto, gali būti įvairios. Kartais trūksta žinių, supratimo, kaip ir kodėl reikėtų kalbėti apie emocijas, kaip bendrauti su „sunkiais“ vaikais. Visad sakau, kad nuostata, jog vaikai turi mūsų klausyti dėl to, „kad aš taip pasakiau“, šiandieniniame pasaulyje yra atgyvenusi ir paprasčiausiai neveiks. Motyvaciją mokytis turime kurti per teigiamas emocijas, o ne baimės jausmą, užsitarnauti vaikų autoritetą – per tarpusavio ryšį.
Kodėl apie kylančias problemas svarbu kalbėtis su darželio bendruomene?
Na, o pasekmės, kuomet vaikas jaučiasi neišgirstas, nesuprastas ir jam nuolat primenamas netinkamas jo elgesys ar neišpildyti lūkesčiai, būna iš tiesų liūdnos. Tai, kaip jau minėjau, pirmiausia kenkia jo pasitikėjimui savimi, savo gebėjimais. Mūsų nuostatos į vaiką darželyje turi didžiulę įtaką tam, kaip jis toliau elgsis ir save vertins. Šios nuostatos ankstyvajame amžiuje giliai įauga į asmenybės pagrindą, ant kurio vėliau lipdosi kiti gyvenimo patyrimai. Be to, mūsų požiūris yra linkęs tapti save išpildančiomis pranašystėmis. Paprastai kalbant, jei traktuosime vaiką kaip atsiskyrėlį ar agresyvų, jis ir bus linkęs taip elgtis, todėl pirmiausia svarbu nusiteikti pozityviai ir ieškoti tokio elgesio priežasčių.
Vienas iš būdų, kaip galime tai padaryti, tai užtikrinti nuolatinį dialogą tarp tėvų ir darželio bendruomenės. Pastebiu, kad to mūsų kultūroje dažnai dar trūksta. Susiformavęs požiūris, kad namai ir darželis – tai du atskiri pasauliai, o jei kažkas svarbaus vyksta viename iš jų – neskubame dalintis su antruoju. Tuo tarpu jei leidžiame šioms erdvėms persidengti, atvirai kalbame apie vaiką, jo gerąsias savybes, o taip pat apie kylančias problemas, galime padėti vaikui augti jį palaikančioje aplinkoje. Darželio personalui svarbu žinoti, kas vyksta vaiko gyvenime. Galbūt jo tėvai skiriasi, mirė artimas žmogus ar atsitiko kitas reikšmingas įvykis – tai žinodami galime atitinkamai prieiti prie vaiko, palaikyti jį ir suprasti galimus vaiko elgesio pakitimus. Lygiai taip pat svarbu reflektuoti apie vaiko daromą pažangą, pasiekimus.
Nesusikalbame su vaiku? Eikime pažaisti
Ir pabaigai, norėčiau priminti ir patarti visiems, ką daryti, kai sunku susikalbėti su vaiku, kai nesuprantame jo elgesio ir ką jis tuo nori mums pasakyti. Pakvieskime vaiką pažaisti jo mėgstamą žaidimą – pabūkime šalia, nulipdykime ką nors drauge, ieškokime lobio ar pažaiskime gaudynių. Įsitraukęs į savo mėgstamą veiklą ir šalia matydamas tą patį darantį suaugusįjį vaikas greičiau atsiskleis ir taps lengviau suprasti vieniems kitus.
