Smegenys bręsta nevienodai
Vieną dieną dabartiniai paaugliai taps suaugusiaisiais, kurie valdys pasaulį, kuriame ir mes dar gyvensime. Tad kokio pasaulio norime? Anot psichologo, bendravimas su paaugliais primena bendravimą su psichoterapiniais klientais. Būtent dėl to jis turi būti ne didaktinis. „Jei paaugliai neintegruos informacijos į save, nepriims to, kaip savo žinutės, jie tuo nepasinaudos. Jei norime paaugliams kažką įteigti, turime mokėti tą padaryti tokiu būdu, kad jie priimtų, tarsi patys tą sugalvojo. Tik tada jie tuo pasinaudos“, – sakė specialistas.
Nors dabar skiriama daug dėmesio vaikų auklėjimui, nuo to iššūkių, su kuriais susiduria paaugliai, nemažėja. „Bėda ta, kad paaugliai neturi kompetencijų su tais iššūkiais susitvarkyti. Kas yra paauglystė? Tai žmogaus brandos laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo. Kai matome, kad dar yra daug vaiko, bet labai didelis noras būti suaugusiu. Noras, bet ne galimybės. Paauglys ima tapatintis su bendraamžiais, ima neigti tėvų tiesas. Jis galvoja, kad gyvena ypatingą gyvenimą, ypatingoje epochoje, kad jų pasaulis visai kitoks. Ir kuo mes daugiau pasakosime apie „senus“ laikus, nesvarbu ar su meile, ar su nuoskauda, tuo daugiau paaugliai galvos, kad jie iš tiesų gyvena kažkokiuose naujuose laikuose, kur senų laikų išmintis jiems nereikalinga. Todėl siūlau jokio pasakojimo nepradėti tokiais žodžiais: „O mūsų laikais...“, – pataria psichoterapeutas.
Anot jo, suprantama, kad paaugliai nori turėti visišką autonomiją nuo tėvų. Jie pereina į suaugusiojo pasaulį. Pradeda gebėti suprasti, ką kiti žmonės galvoja ir jaučia, išbando riziką keliantį elgesį. Jie ieško stimulo, tyrinėja pasaulį ir aštresnę jo pusę. „Vienas iš paauglystės ypatumų, kad labai greitai vystosi hormoninė sistema, bet ji dar nėra stabili. Tai yra laikas, kai žmogus ima tyrinėti socialinį gyvenimą, savo gyvenimą, seksualumą. Formuojasi tapatybė, savastis. Tiesa, yra žmonių, kuriems kalendoriškai jau 40 ir daugiau, bet psichologiškai jie dar paaugliai, o dar blogiau – vaikai. O dar blogiau, jie jau turi savo vaikų. Esu matęs, kai šeimoje vaiko sveiko suaugusiojo dalis yra stipresnė nei jo tėvų“, – teigė specialistas.
Jis pabrėžė, kad paaugliai patiria daug iššūkių, jų smegenys vystosi skirtingu tempu. „Jie tyrinėja naujas gyvenimo teritorijas, savo talentus, eksperimentuoja su savo socialinėmis tapatybėmis, koks aš noriu būti ir kaip man funkcionuoti. Paauglių smegenys bręsta nevienodai. Aktyvėja už mentalizaciją atsakingos smegenų dalys, o kitos lieka nesubrendusios. Dėl to vyksta konfliktai. Čia ir atsiranda neatsakingas elgesys“, – sakė J. Neverauskas.
Savęs tapatybės paieškos
Pasak jo, laimei, nors paaugliai ir patiria iššūkių, statistiškai 75 proc. jų sėkmingai praeina prisitaikymą prie fizinių ir emocinių iššūkių laikotarpį. Jie nesusvetimėja nuo savo šeimos ir išlaiko nesutrikusį elgesį. Apie 60 proc. paauglių, kurie patyria sunkų stresą, susitvarko su juo ir nepatiria liekamųjų reiškinių. Absoliuti dauguma paauglių vėliau pradeda vertinti šeimos vertybes ir tėvų gyvenimo būdą. Ir vos keli procentai jų susvetimėja ir atsiskiria nuo šeimų.
„Viena didžiausių paauglio užduočių – išsiaiškinti, kas jis yra iš tikrųjų. Jei vystymasis vyksta teisingai, jis pasiekia savo identiškumą, jei ne, neturi supratimo apie ateityje laukiančius vaidmenis. Tada gali pasireikšti elgesio sutrikimai, piktnaudžiavimai cheminėmis medžiagomis, depresija. Šitai stipriau ar silpniau patiria apie 20 proc. paauglių. 40 proc. iš jų didėja rizika, kad tos problemos liks suaugus. Todėl rasti savo tapatybę yra labai svarbu. Paaugliai turi ne tik atrasti savo gebėjimus, talentus, bet ir panaudoti juos praktiškai“, – sakė psichoterapeutas.
Anot jo, vaikystėje pagrindinis modelis yra tėvai, šeima. Paauglystėje labai svarbūs modeliai yra bendraamžiai arba tam tikri stabai, kurie gyvena kažkur toli (socialinių tinklų žvaigždės, aktoriai).
„Mums visiems labai svarbu būti priimtiems. Kuo paaugliai jaučiasi labiau priimti šeimos, tuo mažiau jiems reikia bendraamžių pritarimo. Tada jie renkasi bendraamžius, kurie atitinka jų šeimos vertybes. Kuo jie jaučiasi mažiau priimami šeimos, kuo jie namuose labiau kritikuojami, tuo daugiau jiems reikia bendraamžių pritarimo. Kuo jie mažiau priimami bendraamžių, tuo labiau jiems reikia stabų. Dabartinės technologijos leidžia sekti ir žavėtis kažkokiais žmonėmis, kurie surenka milijonus „laikų“. Tai yra labai rizikinga. Paaugliams gali kilti nevisavertiškumo jausmas: „Kodėl jis turi milijonus sekėjų, o manęs net šeima nepriima? Aš esu visiškas niekas. Aš atsisakau ieškoti, eiti savo keliu, būti drąsiu“. Jei mes norime, kad paauglys suformuotų savo tapatybę, jis turi pabandyti visokių rolių, gauti patirties ir iš jų susikurti savo vaidmenį“, – teigė specialistas.
Paauglystės stadijos
Psichoterapeutas išskiria tris paauglystės stadijas.
Ankstyvoji paauglystės nuo maždaug 11 iki 14 metų
Šiuo laikotarpiu matosi patys didžiausi fiziniai pokyčiai, atsiranda kitoks elgesys. Keičiasi vaiko apranga, didėja autonomijos poreikis. Gali prasidėti piktnaudžiavimai įvairiomis žalingomis medžiagomis. „Kartais manęs klausia, o gal eiti su vaiku parūkyti kartu? Jei jūs eisite rūkyti kartu su vaiku, teigsite, kad taisyklės yra niekas. Juk vaikas, pagal įstatymą, negali legaliai įsigyti rūkalų. Todėl nesistebėkite, kad paskui jis nesilaikys ir kitų taisyklių. Juk jūs parodėte, kad pritariate tokiam elgesiui“, – sakė psichoterapeutas.
Vidurinysis etapas: maždaug nuo 14 iki 16 metų
Šiuo laikotarpiu dar labiau didėja autonomijos troškimas, santykis su savo socialine grupe. Šiuo laikotarpiu svarbu, kad vaikas neatitrūktų nuo savo šeimos. Anot specialisto, tam reikia rodyti atitinkamą pavyzdį – patiems bendrauti su savo tėvais, palaikyti artimus ryšius. „Paauglio smegenys dar nesugeba analizuoti elgesio grandinės, pasekmių. Galvoja, kad pasekmės bus kitam, bet ne jam. Šitoje stadijoje paauglys ima galvoti, kad jis viską gali. Atsiranda prieštaravimai tėvų lūkesčiams. Jei tėvai elgiasi teisingai, tas prieštaravimas nenuveda prie atsiskyrimo nuo šeimos. Tada paauglys pereina į trečią stadiją“, – pasakojo pašnekovas.
Trečioji stadija: nuo 16 iki 19 arba 20 ir 25 metų (arba ji gali niekada nesibaigti)
Šiuo laikotarpiu labai stiprėja kognityviniai procesai smegenyse, analitinis ir kritinis mąstymas. Vyksta savo galimybių tyrinėjimas ir tikrinimas. Nuo bet kokių bendraamžių grupių paauglys pereina prie tam tikrų. Jis pradeda suprasti, kad ne visi paaugliai yra jo draugai, o tik tie, kurie turi tokias pačias vertybes. Žmonės ima mokytis aukštojoje mokykloje, dirbti, labai stipriai bręsta smegenys.
Aš viską galiu
Vaikystėje vyrauja konkretus mąstymas, suaugus – abstraktus, o paauglys yra tas žmogus, kuris pereina nuo vieno prie kito. „Paauglys gali daryti logiškas išvadas, jis gali suvokti save ir priimti. Gali įsisąmoninti savo ypatumus ir pasakyti, kad jis yra jautresnis, gabesnis, atsiranda gebėjimas savistabai. Atsiranda savireguliacija. Jis pradeda produktyviai svajoti ir tas svajones įgyvendinti. Bet gali kilti ir problemų. Nes atsiranda suvokimas, neva jis viską gali. Turime su pagarba reflektuoti, pasakyti: „Tu daug gali, bet ne viską. Nė vienas žmogus visko negali“, – patarimais dalijosi psichoterapeutas.
Dar vienas svarbus paauglystės iššūkis – moralinė branda. Tai vertybiniai įsitikinimai apie tam tikras taisykles, kurios vyrauja visuomenėje. „Moralinė branda vyksta etapais. Pirmas etapas yra pats primityviausias, kai galvojama, kad gera tai, kas skatinama, bloga tai, kas baudžiama. Antra stadija – gera tai, kas sukelia teigiamas pasekmes, bloga – kas neigiamas. Trečia stadija – suvokimas, kas yra teisinga ir neteisinga ne tik tokiame paprastame kontekste, bet ir visuomenės kontekste. Dar vėliau atsiranda moralinės dilemos. Pavyzdžiui, ar moralu apiplėšti, jei nori išgelbėti ką nors?“, – pasakojo specialistas.
Kita svarbi paauglystės tema, anot jo, – savivertė ir pasitikėjimas savimi. „Mes visi kaip žmonės esame vienodai vertingi. Bet pasitikėjimas savimi yra visai kas kita. Neįmanoma tiesiog pasitikėti savimi, reikia pasitikėti aiškiomis savo kompetencijomis. Jei šeima užtikrina vaiko savivertę, myli už tai, koks jis yra, toks paauglys atskirs, kas yra pasitikėti savimi, o kas yra pasitikėti savo sugebėjimais“, – sakė psichoterapeutas.
Anot jo, dabar paaugliai turi daug daugiau galimybių. „Skaitmeninės technologijos pakeitė santykius. Turime informacijos perteklių. Dėl to turime mokyti išfiltruoti šią informaciją. Nes riboti nepavyks. Bendravimas pereina į virtualią erdvę. Tėvai turi skirti labai daug dėmesio, kad stiprintų vaikų savivertę. O pasitikėjimą kelsite tik stiprindami tam tikrus vaikų sugebėjimus ir kompetencijas“, – sakė J. Neverauskas.
„Paauglystė yra labai sudėtingas ir svarbus laikas, tai baigiamasis žmogaus etapas. Geriausia jai ruoštis dar prieš jai ateinant – ankstyvoje vaikystėje. Bet niekada nėra vėlu: ir jau būnant paaugliu, ir net jai seniai praėjus“, – teigė psichoterapeutas.
