Pediatrijos ir psichiatrijos profesorius W. Thomas Boyce`as, Kalifornijos universitete San Fransiske vadovaujantis bihevioristinės pediatrijos skyriui, mano, kad visus vaikus galima suskirstyti į dvi grupes: jie gali būti tarsi atsparios kiaulpienės, augančios bet kokiomis sąlygomis, arba jautriosios orchidėjos, kurioms reikia specialios priežiūros ir aplinkos, bet kurios taip pat gali žydėti, jei jomis teisingai rūpinamasi.

Gėlių savybės

W. Th. Boyce`as savo teoriją pristato anksčiau šiais metais pasirodžiusioje knygoje „Orchidėja ir kiaulpienė: kodėl kai kuriems vaikams būna sunku ir kaip visi gali vešėti“ („The Orchid and the Dandelion: Why Some Children Struggle and How All Can Thrive“). Šiai knygai įtakos turėjo du svarbūs faktai iš paties W. Th. Boyce`o gyvenimo. Pirmasis iš jų susijęs su jo, kaip pediatro, darbu, kai daug tėvų jam kartodavo, kad visiems vaikams sekasi gerai, išskyrus vieną, kuris patiria sunkumų. Antrasis momentas yra jo santykis su seserimi – moterimi, kuri sulaukusi virš 50 metų, po visa gyvenimą trukusių bėdų su psichine sveikata nusižudė didelėmis vaistų dozėmis. Būtent ji tapo orchidėjos pirmavaizdžiu.

Šios tendencijos yra svarbios W. Th. Boyce`o teorijai. Jis neskirsto vaikų vien tik į šių gėlių puokštes. Kiaulpienė ir orchidėja veikiau yra priešinguose plataus spektro kraštuose (pats W. Th. Boyce`as save identifikuoja kaip kiaulpienę su orchidėjos tendencijomis). Kai kurie žmonės yra arčiau vieno ar kito krašto, o kiti atsiduria kažkur tarp jų. Tai reiškia, kad orchidėjos ir kiaulpienės charakteristikos gali persidengti. Tai suprasti yra svarbu, nes tai ženklas, kad vaikai į tam tikras aplinkybes gali reaguoti skirtingai.

W. Th. Boyce`as kiaulpienės tipo vaikus apibūdina kaip „turinčius daug pajėgumų vešėti beveik bet kokiomis sąlygomis, kuriose jie atsiduria“. Šios gėlės iš tikrųjų auga beveik bet kur, ar tai būtų pieva, ar šaligatvio tarpeliai – joms tereikia trupinėlio žemės. Tuo tarpu orchidėjos tipo vaikai būna „jautrūs savo aplinkai, yra ypač pažeidžiami nepalankios terpės sąlygomis, bet neįprastai gyvybingi, kūrybingi ir sėkmingi juos palaikančioje aplinkoje“. Tikrosios orchidėjos garsėja savo grožiu, trapia prigimtimi ir reiklia priežiūra.

„Nors kai kuriems vaikams traumos palieka ryškų pėdsaką, kiti vaikai sugeba efektyviai atsikratyti nemalonių patirčių ir beveik nepajusti jokių pasekmių savo sveikatai ar vystymuisi, - rašo autorius. – Žmonės šiuos vaikų pažeidžiamumo skirtumus paprastai sieja su įgimtu jautrumu ar įgimtu gebėjimu greitai atsitiesti. Jie įsivaizduoja, kad nedidelis kiekis atsparių ar „nepalaužiamų“ vaikų pasižymi ypatingais gebėjimais vešėti, net stipraus priešiškumo akivaizdoje“.

„Tačiau mūsų tyrimai rodo, kad šie skirtumai priklauso ne nuo įgimtų bruožų, bet nuo vaiko atitinkamo biologinio imlumo socialiniam kontekstui, kuriame jis gyvena ir auga, ar šis kontekstas būtų neigiamas, ar teigiamas“.

Foto: Shutterstock

Genai ir aplinka

Tai reiškia, kad orchidėjos ar kiaulpienės tipo vaikų auginimas priklauso nuo genų ir aplinkos, arba, kitaip tariant, prigimties ir ugdymo. „Genai patys savaime nenulemia, kad vaikas bus orchidėja ar kiaulpienė“, - pabrėžia W. Th. Boyce`as. Veikiau „genetinės vaiko charakteristikos nulemia jo polinkius, bet nebūtinai sąlygoja rezultatą“.

Šią teoriją patvirtina įvairios studijos. Viena, kurią atliko paties W. Th. Boyce`o vadovaujama komanda, tyrinėjo naujagimių balus pagal Apgar skalę ir vėlesnę jų raidą. Pagal Apgar skalę balu nuo 0 iki 10 įvertinama ką tik gimusių naujagimių išvaizda (rausva ar pamėlusi kūno, rankų bei pėdų spalva), širdies ritmas, refleksinis jautrumas (verksmas ar atsakas grimasomis į nosies ar burnos išsiurbimą ar kitą stimuliaciją), raumenų tonusas (judesių aktyvumas, naujagimio poza) ir kvėpavimas. Tiems naujagimiams, kurie surenka mažiau kaip 7 balus, gali prireikti papildomos medicininės pagalbos.

Ištyrusi 34 tūkst. vaikų, W. Th. Boyce`o komanda nustatė, kad „pagal Apgar balus buvo galima iš anksto numatyti 5 metų amžiaus vaikų vystymosi jautrumą įvairiais raidos aspektais“, įskaitant gebėjimą laikytis taisyklių, sutelkti dėmesį, domėjimąsi skaitymu ir pan. Trumpiau tariant, žemesni Apgar balai leido nuspėti vaiko gebėjimą susidoroti su stresu vėlesniame gyvenime. Taigi pasakyti, ar vaikas bus orchidėjos, ar kiaulpienės tipo, praktiškai galima ką tik jam gimus.

Kitas, mažesnio masto tyrimas, atliktas praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, analizavo 137 darželinukų elgesį. W. Th. Boyce`o komanda vertino vaikų sugebėjimus prisitaikyti prie streso laboratorijos, namų ir ugdymo įstaigos sąlygomis. Tie vaikai, kurie lengviau pasiduodavo stresui, dažniau sirgdavo kvėpavimo takų ligomis ir kentėdavo nuo nerimo bei depresijos. Po poros dešimtmečių W. Th. Boyce`as apklausė aštuonis žmones iš šių buvusių tiriamųjų – tiek orchidėjos, tiek kiaulpienės tipo. Tai, kaip susiklostė jų tolesnis gyvenimas, patvirtino W. Th. Boyce`o raidos teoriją.

Aplinkos vaidmuo susijęs su tuo, kaip vaikų organizmas reaguoja į stresą, teigia W. Th. Boyce`as. „Pavyzdžiui, vaiko, kuris savo ankstyvajame gyvenime patiria tokį stresą, kaip blogas elgesys su juo, organizmas gali automatiškai pakoreguoti daugelio ląstelių tipų funkcionavimą, kad kuo geriau prisitaikytų prie šios patirties“. Vaiko organizmas gali slopinti emocijas ar koreguoti „bėk arba ginkis“ impulsus. Genai reaguoja į savo šeimininko aplinką.

Kadangi aplinka būna skirtinga, vaikai reaguoja skirtingai, nelygu jų potyriai ir genai. Štai čia pasitelkiamas W. Th. Boyce`o kiaulpienių ir orchidėjų spektras.

Foto: Vida Press

Kaip padėti orchidėjos tipo vaikams

W.Th. Boyce`as ir jo sesuo vaikystėje buvo geriausi draugai, bet sesers, kaip orchidėjos, sunkumai neleido jai sėkmingai gyvuoti ir įveikti psichinės sveikatos negalavimus. Pats profesorius aiškina, kad jų tėvai darė viską, ką galėjo, bet dėl jų pačių auklėjimo ypatybių jiems nepavyko iki galo padėti jo seseriai.

„Mes esame molis, kurį lipdo mūsų tėvai, - rašo jis. – Tačiau ir jie patys buvo toks pat molis, kuris buvo lipdomas dar prieš tai, kai mes atėjome į šį pasaulį. Ši molio tąsa persmelkia mūsų genus, kurie yra neįtikėtinai atviri jautrumo paveldimumui“.

Orchidėja
Foto: Shutterstock

W. Th. Boyce`as tikisi, kad jo tyrimai padės orchidėjos tipo vaikų tėvams, mokytojams ir globėjams. Jis pateikia šias šešias rekomendacijas:

1. Supraskite, koks svarbus yra rutinos komfortas. Orchidėjos tipo vaikai gali blogai reaguoti į naujoves, o rutina padeda jiems pajusti kontrolės jausmą ir pasitikėti pasauliu.

2. Negailėkite jiems tėviškos meilės ir dėmesio. W. Th. Boyce`as nemano, kad orchidėjos tipo vaikams pakanka trumpalaikio ar atsitiktinio pabuvimo kartu. Tėvų meilė, kaip ir rutina, turi būti nuolatinė ir patvari.

3. Pripažinkite savo vaiko skirtumus. Kadangi orchidėjoms reikia šiek tiek daugiau globos, šio tipo vaikai gali turėti kitokių ypatumų ar įgūdžių. Atkreipkite į tai dėmesį.

4. Priimkite ir palaikykite savo vaiką. Grįžtant prie trečios rekomendacijos, suteikite erdvės šiems skirtumams, pavyzdžiui, sudarykite sąlygas jų kūrybiniams siekiams ir juos paskatinkite atlygiu.

5. Raskite pusiausvyrą tarp apsaugos ir padrąsinimo. Labai lengva pasiduoti pernelyg didelei globai ar pernelyg aktyviam stūmimui į priekį. Tačiau tam, kad orchidėjos tipo vaikas žydėtų ir išmoktų susidoroti su problemomis, jis privalo turėti tiek pabėgimo nuo streso planą, tiek nebijoti susidurti su jį supančiu pasauliu. Vaikui augant, ši pusiausvyra keisis, pažymi W. Th. Boyce`as.

6. Leiskite jiems daug žaisti ir fantazuoti. Žaisdami ir atsiduodami savo vaizduotei, orchidėjos tipo vaikai gali pašalinti įtampą ir vystyti savo įgūdžius.