Apie tai Igorį tinklalapyje „Pagarbi tėvystė“ kalbino Dovilė Šafranauskė.

– Tavo dukros jau suaugusios, bet ar kalbėdamas su jomis, panaudoji kokių nors triukų iš savo viešojo kalbėjimo patirties?

– Taip. Nors jos jau gyvena savo gyvenimus atskirai nuo mūsų, dažnai bendraujame. Kai susitikus, jos pasakoja, kad viskas gerai, kad gyvena puikiai, aš užduodu vieną psichologijos taikomą klasikinį patikslinamąjį klausimą: kaip konkrečiai jūs jaučiatės gerai, kaip konkrečiai jūs gyvenate ir kas tiksliai yra tas kažkas. Aš paprašau, kad jos įvardintų išmatuojamus dydžius, ir aš galėčiau pagal savo patirtį įvertinti, kas yra tas „gerai gyvenu“. Man norisi žinoti detales iki šiol.

– Bendravimas su vaikas prasideda dar tada, kai jie nemoka kalbėti, bet tai visiškai netrukdo su jais susikalbėti. Nuo ko prasideda bendravimas su kūdikiu?

– Nuo dainų, nuo eilėraščių, nuo garsų. Vaikas gimsta ir jis nemato, jis girdi. Nuo to, koks jūsų balso tembras, kaip aiškiai jūs ištarsite kiekvieną žodį, priklauso vaiko klausa. Nuo to, kaip intonuosite, priklauso vaiko emocinio fono plėtra, nuo to, kaip dainuosite lopšines, priklauso vidinis vaiko emocinis balansas. Garsas yra tas emocinis kanalas, bazė, dedama tam, kad mes vienas kitą galėtume suprasti.

– Tai svarbiau, ką mes sakome, ar kaip mes sakome?

– Pirmas akcentas, kaip mes sakome, nes reikšmės ateina vėliau, kai vaikas auga. Tada atsiranda jo patyriminis bagažas, kuris padeda suprasti žodžių reikšmes. Todėl jei dainuojate, dainuokite bet ką, bet dainuokite taip, kad vaikas suklustų. Jei skaitote, skaitykite vaidmenimis. Nuo pat pirmųjų dienų raskite savo tembrą, savo moduliacijas ir pasistenkite ketureilį perskaityti kitaip nei jūsų kaimynė.

– Bet kartais mamos sako, aš nemoku dainuoti, gal galiu paleisti įrašą?

– Taip, kaip foninis garsas, įrašas gali būti, bet nepamirškite, kad vaikas identifikuoja mamą per jos vokalą. Todėl technines priemones padėkime į šalį. Jei nuo pat pirmų akimirkų su vaiku kalbėsime, kontaktas su juo bus daug įdomesnis, ir jis tik augs ir stiprės.

Igoris Vasiliauskas

– Tyrimai įrodo, kad kuo daugiau žodžių pirmais metais vaikas išgirsta, tuo sparčiau lavėja jo kalbos raida. Bet ar čia tikrai svarbu vien žodžių kiekis?

– Viskas yra paprasta. Kiekvienas žodis turi reikšmę, kai juos sudedame į sakinį, išeina emocija. Turime sinchronizuoti du dalykus – ką sakau su tuo, kaip sakau. Jei skirtumo tarp šių dalykų nėra, vaikas išgirsta žodį ir prie jo prigytą emociją ir vystosi dviem kryptimis: tai yra, turinio prasme – daugiau žodžių gulasi į jo atmintį, ir plečiasi vaiko emocinis suvokimas. Todėl jei sakote, kad šiandien yra šilta, nusišypsokite ir žodį „šilta“ pasakykite šiltai, o jei šiandien žvarbu ir šalta, parodykite tai. Vaikui bus daug lengviau susivokti, kas slypi už to žodžio.

– Kitas dažnas patarimas tėvams: nesakyti „ne“. Ar tikrai šis žodis toks parazitas?

– Iš tiesų yra dviejų tipo tėvai: kurie visada sako „ne“ ir tie, kurie niekada nesako „ne“. Bet iš pradžių reikėtų išsiaiškint, kas yra „ne“. Savo mokymuose kartais duodu užduotį: paprašau, kad gestais žmonės parodytų žodį „ne“. Ir įdomu tai, kad visi rodo skirtingai. Tai reiškia, kad nė vienas iš mūsų neturi įsivaizdavimo, kuris aiškiai parodytų, kas yra tas „ne“. Nes jei aš auditorijos paprašau nupiešti namą, visi piešia stogą, namą, tvorą, saulutę – 3 metų vaiko lygio piešinys. Tai yra šablonas. Bet su žodžiu „ne“ yra sunkiau ir bendro vardiklio čia nėra. Jei vaikui sakai „ne“, jis neturi šio žodžio apibrėžimo, todėl jį praleidžia ir girdi kitą žodį, esantį šalia jo: „neBĖK“, „neDĖK“.

Kita bėda ta, kad tėvai, pasakydami „nedaryk to ar to“, nepasako, o ką daryti. Trečias dalykas – „ne“ yra neiginys, o visi neiginiai sukuria neigiamą emociją, nes net ir tariame mes juos pakankamai griežtai. Sakydami „tu, vaike, nedaryk“, mes jį gąsdiname. Kai sakome jam „nerėk“, mes patys rėkiame. Rėkdami sakome „nerėk“.Vaikas išsigąsta, o kai tik jį išvedame iš emocinės pusiausvyros, jis nebegirdi nieko, ką jūs jam sakote paskui. Jis supranta, kad kažkas vyksta kitaip, bet kaip daryti jam nepaaiškinome.

– Užkabinai kitą temą – apie balso toną. Visi sako, kalbėkite su vaikais ramiai, bet kartais nesusilaikome...

– Mes visada norime greito rezultato, bet vaikai yra lėtapėdžiai. Mes turime patirties ir galime rasti alternatyvą, galime rasti tinkamą elgesį tai akimirkai. Vaikas tų patirčių neturi, jiems reikia susivokti, ką daryti. Mes keliame balsą, o tai vaikui sukelia dar didesnį stresą. Jis pasimeta loginiame žodžių sraute ir užsiblokuoja. Suaugusieji, beje, daro tą patį. Su vaiku reikia kalbėti truputį lėčiau ir artikuliuoti aiškiau. Akcentus dėkite ant tų žodžių, kurie parodo vaikui, kaip toliau reikia elgtis.

– Ar dėl tos pačios priežasties rekomenduojama su vaikais kalbėtis labai trumpais sakiniais?

– Kai girdime sakinį, geriausiai įsimename pradžią ir pabaigą. Viduriniąją dalį arba apskritai išmetame, arba iš jos atsirenkame tik tai, apie ką reikia mažiau galvoti. Kai su vaiku kalbame sudėtiniais sakiniais, jis pasilieka tuos žodžius, kuriuos supranta ir juos konstruoja. Kaip jis juos konstruoja, bala žino. Garantuoju, kad kažkas sakys, bet jūs mokote viešojo kalbėjimo, o mums patariate su vaikais kalbėtis primityviai. Jokiais būdais. Kritinėse situacijose kalbėkite lėtai ir aiškiai, kad vaikas suprastų. Bet jei mes norime plėsti literatūrinę kalbos dalį, tam yra dainos, skaitytiniai tekstai.

– Dar viena bėda – kodėl kai norime išmokyti vaiką mandagių žodžių, tai užtrunka, o kai pasakome kokį nors nenormatyvinės leksikos žodį, jis greitai įsirašo jam į atmintį?

– Nenorminė leksika yra spalvinga. Bet dbar bandau įsivaizduoti, kaip dažnai vartojame lietuvišką keiksmažodį „rupūs miltai“. Paslaptis paprasta. Vieno skiemens žodis galvoje pasilieka ilgiau nei daugiaskiemenis, o tuo labiau kelių žodžių frazė. Kita vertus, esu įsitikinęs, kad viskas priklauso nuo šeimos kultūros. Jei egzistuoja padėka, apkabinimas ir tai yra natūralu, vaikas perima tą kultūrą. Beje, labai svarbu vaikams sakyti komplimentus.

– O jei tą žodį vaikas pasigavo kur nors darželyje, kaip išmokyti jo nevartoti?

– Vaikas nežino, ką tas žodis reiškia, bet kažkur girdėjo ir, matyt, matė kažkokią neigiamą reakciją. Jis ateina, pasako tą žodį namie ir klauso, kaip reaguos tėvai. Padarykite pauzę ir nereaguokite. Nes vaikas laukia reakcijos. O paskui nukreipkite dėmesį. Kai vaikas jau supranta, kas yra kas, tada jau galime aiškinti apie tai, kad yra gražūs žodžiai ir negražūs. Yra lietuviški žodžiai, kurie gali reikšti tą patį.

– Kokių dar turėtumėte patarimų iš savo patirties, kurie veikia su vaikais?

– Gal svarbu pasakyti, kaip vaikams pasakyti kažką taip, kad jie įsidėmėtų. Tarkime, vyksta pokalbis, diskusija. Jūs norite, kad kažką svarbaus vaikas įsimintų. Prieš pradėdami tai sakyti, padarykite pauzę. Pakeiskite tempą. Tas tylėjimas vaiką suneramins gerąja prasme. Pažeminkite balsą ir lėčiau pasakykite tą svarbią žinutę, kurią norite įdėti vaikui į galvą.

– O kaip su vaikais teisingai derėti? Kaip išeiti iš užburto rato, kai atrodo, kad sustojame ragais vienas į kitą?

– Pasakysiu gerą žinią, dabar yra technologijos, kurios labai padeda. Daugelį privalomų dalykų jos paverčia žaidimais. Tarkime, vaikas nenori valytis dantų. Yra programėle, kurioje, kol vaikas valosi dantis, vaikšto žmogeliukas pirmyn atgal. Naudojame ją, kol galiausiai dantų valymasis tampa įpročiu. Nes bet kokioms deryboms reikia alternatyvų. Jei vaikas dabar nenori valytis dantų, gerai, tada eikime dabar pasikloti lovos, arba pažiūrėkime, ar dantis išsivalė lėlytė. Bet esmė ta, kad šitas knisimasis užima labai daug laiko. O tėvai nenori gaišti laiko. Tada jie reikalauja ir parodo, kad gyvenime galime pasiekti visko griežtais žodžiais ar rėkimu. Bet kai mes imsime derėtis, pasieksime savo, ir dar parodysime vaikui kitą elgesio modelį. Tai yra žaidimas, kuris kainuoja laiko.

– Pakalbėkime apie pradinukus. Kartais tos derybos būna itin sudėtingos. Kas padėtų tėvams?

– Iš tiesų jūsų klausimas yra toks: kaip apsukti vaikui smegenis, kad pasiektume savo rezultato. Padarykime kitaip. Sukurkime precendentą ir leiskime vaikui suklysti. Aišku, ne ten, kur rizika sveikatai. Leiskime vaikui padaryti taip, kaip jis nori, o tada jau pasiaiškinkime, kodėl tai nesuveikė, ką kitą kartą reikia daryti kitaip. Vaikai yra protingi, tik reikia jiems padėti susiprasti. Mes turime įtikinti, kad mūsų pasiūlymas yra geriausias ne tik mums, bet ir jam. Tėvai turi būti pardavėjai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (10)