Kai per daug arba per mažai kontrolės, kyla konfliktai
„Paauglystė – tarpinis laikotarpis, kada iš vaikystės žengiama į suaugystę. Šiam laikotarpiui būdingas intensyvus fizinis bei lytinis brendimas ir dideli nervų sistemos pokyčiai, tad paaugliui ir aplink jį esantiems šis periodas nėra lengvas“, – sako D. Švedavičienė.
Normalu, kad karantino metu privalomai nuolat būnant su kitais šeimos nariais konfliktų gali kilti ir tarp geriausiai sutariančių žmonių. O kai namuose yra žmogus, išgyvenantis didelius brandos pokyčius, situacija gali komplikuotis. Paaugliui labai svarbus savo erdvės, nuomonės, požiūrio turėjimas, o dėl vykstančių fiziologinių pokyčių jam būdingos dažnos nuotaikų kaitos, pasimetimas, kas gali sukelti papildomos įtampos šeimoje.
„Asmens sveikatos klinikos“ medicinos psichologė pastebi, kad karantino metu daugiausia sunkumų kyla tose šeimose, kuriose iki tol trūko rutinos, bendrų aiškiai aptartų susitarimų, nes juos naujai įvesti karantino laikotarpiu yra labai sunku.
Sunkumų patiria ir tos šeimos, kuriose taisyklių per daug, tad paauglys ima maištauti. Be to, jei tėvai būna vertinantys ir kritiški, jiems netinka niekas, ką daro paauglys, tai sukelia papildomos įtampos. Paaugliams, kaip ir bet kuriems iš mūsų, svarbu būti įtrauktiems į sprendimų priėmimą, jausti, kad jų nuomonės ir požiūrio paisoma.
Universalūs paauglystės klausimai
D. Švedavičienė teigia, kad tiek karantino metu, tiek gyvenant įprastai paaugliai sprendžia tuos pačius sudėtingus uždavinius. Vienas svarbiausių – savęs kaip asmens ieškojimas ir atradimas. Šiuo laikotarpiu paaugliai atranda, kad jie yra atskiri nuo tėvų, užduoda sau klausimus: kas aš esu? Koks aš esu? Ką noriu ir mėgstu veikti? Ką apie mane galvoja kiti? Kaip jie mane mato? Koks mano stilius? ir pan.
Šiuo laikotarpiu labai svarbus tampa savo vertės klausimas. Paaugliai jaudinasi dėl savo išvaizdos, gebėjimų, nuolat lygina save su kitais, nori jaustis daug galintys.
Komplikuoti tampa santykiai su tėvais. Paaugliai jaudinasi dėl kylančių konfliktų, ginčų, netinkamo tėvų ar savo elgesio. Kartu vis svarbesni tampa santykiai su bendraamžiais, priklausymas jų grupei. Vyrauja draugystės, santykių kūrimo tiek su ta pačia, tiek su priešinga lytimi temos. Be to, paaugliai dažnai kalba ir apie emocinius sunkumus: pažemintas emocijas, emocijų svyravimus, apatiškumą, jėgų ir energijos stogą, neadaptyvius sunkumų įveikos būdus (savižala, žalingas vartojimas ir kt.).
Karantinas sukuria papildomos įtampos dėl mokymosi
D. Švedavičienė atkreipia dėmesį, kad kiekvienam paaugliui labai svarbus ir ateities klausimas. Jie, kaip ir mes visi, patiria didelį spaudimą būti produktyviems, veikliems, darbingiems, madingiems. Aplinkiniai dažnai kelia jiems aukštus lūkesčius, tikisi, kad jie įstos į gerą universitetą, gaus gerą išsilavinimą. Šių lūkesčių neatitinkant lengva pasijusti „netikusiu“,„nevykėliu“,„tinginiu“.
Be to, ne visiems lengva išsirinkti norimą profesiją. Vieni turi daug pomėgių ir jiems sunku išsirinkti vieną sritį, kiti tiesiog jaučiasi pasimetę ir nežinantys, kuo norės būti. Dėl to sunkumų kyla jau renkantis mokomuosius dalykus, sprendžiant dėl to, kokių egzaminų reikės, jau nekalbant ir apie pačią egzaminų baimę.
„Asmens sveikatos klinikos“ psichologės teigimu, karantinas paaugliams sukėlė daug papildomos įtampos. „Keitėsi įprastas ugdymo procesas, o informacija apie egzaminų laikymo tvarką pateikiama palaipsniui, lieka daug nežinomybės: kaip atrodys egzaminai, kokiu formatu jie vyks. Kyla daug nerimo dėl stojimo į aukštąsias ugdymo įstaigas ir svarbiausių terminų. Be to, paaugliai kelia klausimus ir apie savo šeimos finansines išgales paremti juos mokantis aukštojo mokslo įstaigoje“, – sako D. Švedavičienė.
Kaip užtikrinti sveiką paauglio raidą?
„Paauglystės metu žmogus išgyvena labai daug pokyčių, kurie dažnai vyksta netolygiai. Sparčiai keičiasi fiziologija, pamažu formuojasi psichologinė ir socialinė branda. Dėl visų šių pokyčių paaugliai tampa mažiau atsparūs aplinkos stresorių poveikiui, greičiau trinka jų psichosocialinė adaptacija“, – sako D. Švedavičienė.
Paaugliui keliami lūkesčiai padeda formuoti suaugusiojo elgesį, tačiau visada reikia atsiminti, kad jie turi būti adekvatūs. Paauglys turi turėti su kuo pasikalbėti, jaustis išklausytas, girdimas, turėti galimybę pats priimti sprendimus ir atsakyti už šių sprendimų pasekmes.
Tapdami savarankiškesni paaugliai pradeda kitaip bendrauti, dažniau prieštarauja artimiesiems, tad tėvams sunku neįsivelti į konfliktus su jais. Psichologė pataria tėvams bendraujant su paaugliu suteikti daugiau laisvės, leisti daryti pasirinkimus, eksperimentuoti, bet nepamiršti iš anksto aptarti leistinas elgesio ribas ir pasekmes už šių ribų nesilaikymą. Didesnė laisvė paaugliui kelia ir pavojų, jis dar ne visuomet geba pamatuoti savo elgesio rizikos ir tai kartais gali turėti liūdnų pasekmių.
D. Švedavičienė sako, kad normalu, kad šias leistino elgesio ribas paaugliai gali siekti išbandyti, nesilaikyti duoto žodžio. Tokios situacijos – galimybė atrasti, ko galima pasimokyti iš tokio elgesio nesmerkiant ir nekritikuojant. Paauglį įtraukus į susitarimų priėmimą yra skatinamas bendradarbiavimas, ugdomas atsakomybės jausmas, kyla mažiau pykčio.
„Tėvai su paaugliu santykį turi megzti nuolat: stengtis jį išklausyti, suprasti jo požiūrį, kylančius jausmus, neskubėti patarti ar moralizuotis. Be to, reikia atminti, kad labai svarbu, kokį pavyzdį rodo tėvai: kaip jie elgiasi, reiškia emocijas, bendrauja su aplinkiniais. Matydami, kaip tėvai tvarkosi su kylančiais sunkumais, paaugliai tai galės pritaikyti ir savo gyvenime“, – sako D. Švedavičienė.
Psichologų pagalba paaugliams
Karantino metu tam tikri paauglystės sunkumai gali sustiprėti, tad tėvams matant, jog vien artimųjų pagalbos gali nepakakti, rekomenduojama su paaugliu pasikalbėti ir pakviesti kreiptis į psichologą. Kalbantis svarbu nuoširdžiai išsakyti kylantį nerimą, įvardinti priežastis dėl ko manote, jog pokalbis su psichologu jūsų vaikui gali būti naudingas. Svarbiausias dalykas kalbantis su paaugliu – sakyti tiesą.
Pasak D. Švedavičienės, paaugliai daug žino apie juos supantį pasaulį ir paprastai jau būna susidarę savo nuomonę apie psichologus. Džiuginanti tendencija yra ta, kad kreipimąsi į psichologą vis dažniau inicijuoja patys paaugliai.
