„Pirmiausia turime sau pripažinti, kad mes niekada niekas tokioje situacijoje dar nebuvome. Ir todėl tiesiog negalime žinoti, kaip joje veikti geriausia. Taigi tėvai, kurie galvoja, kaip viską sustyguoti, kaip padėti vaikui, kaip užtikrinti ugdymo proceso tąsą, galų gale kaip išgyventi patiems, – visi jie yra kūrėjai ir naujų sambūvio būdų krizės sąlygomis išradėjai“, – sako psichologė A. Kurienė.
Anot specialistės, šiuo laikotarpiu ypač svarbu rasti būdų, kurie veikia ir padeda visai šeimai susitarti, rutinizuoti kasdienybę. Taip pat labai svarbu pamatyti tiek savo emocijas, tiek tai, kaip į krizę bei pokyčius reaguoja vaikai.
Liaukitės lygintis
A. Kurienė teigia, kad pati krizė pagal apibrėžimą dvilypė: viena vertus, susijusi su neišvengiamu praradimu, bet drauge – ir su absoliučiai naujais atradimais.
„Dabar visa visuomenė išgyvena krizę, o pats krizės apibrėžimas nurodo, kad ji susijusi su praradimu – mes visi praradome kolektyvinį saugumą, mobilumą, tam tikrus gyvenimo ritualus, planuotus malonumus, įprastą darbo ir gyvenimo rutiną. Bet niekada nereikia pamiršti, kad krizė visada yra ir atradimų metas, nes iš krizės žmogus išeina ūgtelėjęs ir kažko išmokęs, atradęs naujų įgūdžių. Tad pirminė kiekvieno iš mūsų nuostata galėtų būti ta, kad mes visi ieškome: kaip čia gyventi ir išgyventi, kaip tuo pat metu išlaikyti darbą, užsitikrinti galimybę ugdyti vaikus, galų gale – kaip normaliai valgyti ir miegoti“, – įsitikinusi specialistė.
Todėl viena esminių klaidų, kuri tikrai šiuo metu nieko gero neduoda ir nepadeda, – lygintis su kitais ir laikytis įsitikinimo, kad kas nors žino, kaip elgtis ir veikti geriausia.
„Nereikia manyti, kad kažkas žino, tik aš vienas nežinau, kaip elgtis, ir kad man vienam čia nesiseka visko sustyguoti. Tikrai labai pavojinga būtų dabar pradėti lygintis su kitais ir žiūrėti, kaip kažkam esą puikiai sekasi: šeimos nariai dirba, vaikai suplukę nuotoliniu būdu mokosi, ir tėvams sugebama paskambinti, ir dar su draugais ryšį palaikyti, ir kasdien gaminti... Ir tik mes vieni sutrikę ir viskas, regis, krinta iš rankų. Ne, tikrai taip nėra. Mes visi esam skirtingi, visos šeimos labai skirtingos ir visiems sekasi taip, kaip sekasi, – nei geriau, nei blogiau. Tokia yra realybė – nuolat sau tai priminkite“, – primygtinai pataria A. Kurienė.
Anot jos, labai svarbu negailėti gerų žodžių sau ir savo šeimos nariams.
„Ritualizuokite tą gerą žodį sau – gal tiesiog vakare pagirkite save už paprasčiausius dalykus: už tai, kad išgyvenote dar vieną dieną, kad ką nors sugalvojote, kad skaniai pavalgėte, kad vaikai kuo nors susidomėję bent valandėlę užsiėmė. Neplakite savęs, kad nepakankamai tobulai viską darėte, priešingai: įvertinkite ir pagirkite save ir kitus šiemos narius už tai, ką padaryti pavyko. Šiuo metu tai be galo svarbu ir daug veiksmingiau nei lygintis su „visažiniais“, – pataria psichologė.
Vaikų reakcija į krizę – dažniausi du būdai
Šeima, kuriai ilgesnį laiką tenką leisti laiką kartu, tikrai patiria įvairių iššūkių, tačiau būtina nepamiršti, kad ši situacija nauja visiems ir visi į ją reaguosime skirtingai.
„Situacija nauja visiems – tėvams, vaikams, seneliams. Ir į tą naujumą reaguojama labai skirtingai, dažnai kyla ir konfliktų. Tarkime, senelis labai išsigandęs, o penkerių ar aštuonerių anūkė gali būti susijaudinusi ir nusiteikusi žaismingai ar net džiugiai, nes jai tai atrodo kaip visiškai naujas, niekada nepatirtas nuotykis. Mama gali būti pavargusi po dienos darbų, o partneris liūdnas, nes turi nuosavą verslą, kurį šiuo metu kausto problemos. O paauglys sūnus šiuo metu galbūt išgyvena pirmąją meilę ir dėl to jaučiasi pakiliai. Taigi svarbu suprasti, kad mes visi jaučiamės visaip ir tuos jausmus turime išmokti atpažinti ir gerbti. Taip, tai nėra lengva, bet būtina“, – įsitinusi specialistė.
Tačiau už vaikų emocinę būseną, kokia ji bebūtų, net ir per krizę atsakingi suaugusieji.
„Tikrai nėra gera mintis vaikui liepti eiti „susitvarkyti“, „susiimti“, nusiraminti, pasiūlyti nustoti pykti ar liūdėti, moralizuoti, kaip jis čia sau leidžia džiūgauti ar linksmintis. Ne, šiuo atveju tokie veiksmai nėra geri. Mes, kaip suaugę žmonės, turime padėti vaikams su visomis tomis būsenomis išbūti, jas suprasti ir suteikti jiems paaiškinimą, kas čia vyksta“, – akcentuoja A. Kurienė.
Vaikų reakcijos į krizę, pasak specialistės, dažniausiai būna dvejopos ir abiem nereiktų stebėtis ar išsigąsti, tačiau jas pastebėti būtina.
„Pirmasis reakcijos tipas – kai vaikas tarsi „sumažėja“, „pamiršta“, ką mokėjo ir kaip elgėsi. Tarkime, vietoj brandaus pirmoko staiga turime lyg darželinuką, kuris zyzia, visko bijo, negali atsitraukti nuo mamos, nebemoka pabūti vienas. Paaugliai taip pat gali šitaip reaguoti – tapti daug mažiau savarankiški, mažiau smalsūs ar atsakingi. Tokia reakcija laikina ir ji tikrai praeina, – tikina specialistė. – Kita reakcija, taip pat tipinė, – tai kai vaikas labai ženkliai ūgteli. Vaikas, kuris gal net pats knygų į mokyklą nesusidėdavo ar pats arbatos neišsivirdavo, staiga tampa gerokai brandesnis: akivaizdžiai pasijaučia atsakingas už jaunesnę sesę ar brolį, sugeba konstruktyviai padėti mamai ar tėčiui darbuose, įgyja naujų pareigų, galbūt įsijungia į savanorystę. Tokiu metu tikrai vaikų elgesyje ir mąstyme galime pastebėti paaugimo ir naujos kokybės.“
Žinoma, yra vaikų, kurių elgesys taip ženkliai nesikeičia, tačiau ir tuo atveju svarbu pasikalbėti su vaikais apie jų savijautą: kaip jie jaučiasi dėl to, kad atsirado įvairių apribojimų, kaip jiems sekasi mokytis naujoviškai, ar jiems neramu dėl savęs arba dėl savo pačių artimiausių sveikatos, kaip sekasi nuotoliniu būdu išlaikyti draugystę. Ir dar daugybė naujovių, kurios tikrai kelia vaikams įvairiausių klausimų ir jausmų.
Ką veikti? Skaityti!
Psichologė teigia, kad skaitymas šiuo metu – viena universaliausių veiklų, nes ji padeda ir kalbėtis apie emocijas, ir išgyventi bendrystę šeimoje, ir pajusti, kad buvimas su knyga gali tiesiog raminti.
„Veikti namuose galima tikrai labai daug ką: drauge žaisti stalo žaidimus ar gaminti valgį, pertvarkyti namus ar daržininkauti, piešti ar tiesiog dūkti. Viskas, kas tinka ir patinka jums, ir jūsų vaikams, yra puiku. O skaitymas – tai itin įvairiapusė ir naudinga veikla. Akivaizdus, bet gal pamirštas dalykas, jog skaitymas kaip bendra visos šeimos veikla padeda išgyventi ypatingą bendrystę. Kokia knyga bus skaitoma, kaip atrodys pats skaitymo ritualas – tai jau priklausys nuo pačios šeimos, tačiau tokiam laikui šeimoms su vaikais rekomenduočiau knygas su nuotykių, kelionių elementais, istorijas, kuriose yra pavojų, iššūkių, tačiau jie įveikiami ir iš esmės viskas baigiasi gerai. Knygos apie atsakomybę, drąsą, bendrystės svarbą – tokiose istorijose galima atpažinti save, aiškiau įvardyti, kaip jaučiamės, kas kelia nerimą“, – aiškina specialistė.
Laikas, kurį skiriame sau, savo pomėgiams, per karantiną ypač svarbus.
„Ne tik per karantiną, bet apskritai labai rekomenduoju šeimoje pasiskirti skaitymo laiką, kur kiekvienas skaito, ką nori, – pagal savo pomėgius ir interesus. Tai nepanaikina vakarinės pasakos ritualo, bet siunčia labai aiškią žinutę: skaitymas yra toks svarbus dalykas, kad mes jam skiriame savo laiko. Ir net jei vaikas dar mažas, jam gal treji ir jis neskaito, bet tai laikas, kai jis vartys knygą, žiūrinės paveiksliukus ar kažką joje spaudys, gal garsų klausys, – taip bus ugdomas įgūdis leisti asmeninį laiką su knyga“, – pataria A. Kurienė.
Anot jos, skaitant bet kokią knygą svarbu stabtelėti, kalbėtis, suprasti, kokių jausmų vaikui kelia siužetas, situacijos, kaip jis įsivaizduoja herojus.
„Knyga turi vaizduotės komponentą, kuris padeda vaikui pačiam sukurti visus personažus ar vaizdus. Įdomu: vaikas niekada pats neįsivaizduos to, ko jo vaizduotė negali pakelti. Net ir šiuo atveju, pavyzdžiui, jei rodome vaikui viruso piešinį, jis gali būti per daug gasdinantis, o galbūt priešingai – pernelyg juokingas. Bet jei mes jam tiesiog pasakosime pasaką apie virusą, tai jis įsivaizduos virusą tokį, kokį gali priimti. Svarbiausia – kad knygos mums įdomios ne tik turinio prasme. Jos sukelia jausmus, atgaivina asmenines patirtis, kada buvome drąsūs ir kūrybingi. Tad atsakant į klausimą, ką veikti su vaikais, kaip juos užimti, man tikrai norisi patarti neišradinėti dviračio – tiesiog paimti ir atsiversti knygą“, – sako psichologė.
Neignoruokite to, kaip jaučiatės
Nors prognozuoti ateitį nėra labai prasminga, psichologė sako, kad tam tikrus dalykus numatyti galima. Vienas jų – karantino nuotaikų dinamika bus neišvengiama.
„Yra rimta ir kiekvienam pavojinga situacija, tačiau priimti šį faktą sekasi visiems skirtingai. Faktai leidžia žinoti, kad amžinai situacija nebus tokia kaip dabar, – tą, regis, patvirtina Kinijos pavyzdys, anksčiau vykusių pandemijų istorija. Ir vaikams taip pat reikia pasakyti: viskas baigsis, tik užtruks. Bet kad šį laiką lengviau išgyventume, būtina susikurti rutiną ir dienotvarkę. Žinoma, puikiai suprantu, kad dienotvarkė nei per dieną, nei per savaitę netaps įprasta. Reikia laiko. O kartu su laiku neišvengiamai ateis ir momentas, kai ims labai trūkti ir darytis ilgu gyvų susitikimų, pokalbių, pabuvimo. Atsiras daugiau dirglumo, ilgesio, liūdesio, taip pat nuovargio bei pykčio“, – galimą emocijų dinamiką aiškina specialistė.
Būtent todėl, anot jos, labai svarbu būti atidiems ir neabejingiems savo pačių psichologinei būklei.
„Neignoruokite savo ir artimųjų jausmų, nenuvertinkite jų ir nenumokite ranka: tai, kaip mes jaučiamės, yra svarbu. Juo labiau kad iš sunkių, slogių nuotaikų nieko nedarant, tarsi savaime išeinama retai. Kur kas dažniau taip „savaime“ į jas giliau įklimpstama, ir rasti išeičių bei sprendimų paskui darosi vis sunkiau. Todėl labai svarbu fiksuoti, pamatyti ir įvardyti emocijas – ar stiprėjantį dirglumą, ar užplūstantį liūdesį, abejingumą, ar kitus slogius, sunkius jausmus.
Įvardijus ir nežinant, ką daryti, kaip palengvinti situaciją, tikrai reikia ir verta ieškoti pagalbos, kreiptis į specialistus. Turint klausimų dėl vaikų elgesio ar savijautos, kviečiu skambinti į „Tėvų liniją“ ir pasitarti su psichologais, taip pat patariu ieškoti nuotolinės pagalbos.
Kita vertus, tikiu, kad žmonės yra kūrybingi ir šiuo nauju laikotarpiu tikrai atras naujų resursų“, – įsitikinusi psichologė A. Kurienė.
