Su paaugliais dirbanti neformaliojo ugdymo – teatro pedagogė Margo Karachanianc-Sirusienė įsitikinusi, kad teatre naudojami ugdymo metodai gali padėti tėvams užmegzti bei palaikyti tvirtą ir atvirą ryšį su paaugliais, rašoma pranešime spaudai.

Teatre naudojami ugdymo metodai grindžiami pagarbiais, atvirais ir giliais mokinio bei teatro pedagogo tarpusavio santykiais.

Atvirumas būtinas teatre, atliekant aktorinio meistriškumo pratimus, padedančius geriau save pažinti, priimti savo trūkumus, praplėsti savo fizines ir psichologines ribas.

Abipusis atvirumas reikalingas ir šeimoje – be jo tėvams sunku suprasti vaiką, vertinti jo mintis, motyvus ir pasirinkimus, ne primetančiai, bet švelniai ir mylinčiai vesti per gyvenimą. Tokio santykio su savo vaiku siekti turėtų ir tėvai, trokštantys padėti savo vaikams.

Norite geriau suprasti savo paauglį vaiką? Pradėkite nuo savęs

Pirmas žingsnis – atsiminkite, kokie paauglystėje buvote, kuo gyvenote IŠ TIKRŲJŲ. Tada įsijauskite į savo paauglio situaciją

Teatro mokytoja Margo kviečia prisiminti ne tą laiko pagražintą vaizdą, be aštrių kampų, gilių emocijų, sužeidimų, baimių, nuoskaudų, bet tikrąjį.

Paprastai suaugusieji idealizuoja save praeityje, pamiršdami, kokiais jie buvo iš tiesų – kad elgėsi tikrai ne visada taip, kaip iš jų tikėjosi tėvai ar aplinkiniai. Vieni maištavo tyliai, nepastebimai, kiti – iššaukiančiai, ignoruodami suaugusiųjų nuomonę ar drastiškai keisdami išvaizdą, draugus, užsiėmimus.

Sakydama „prisiminti save“, Margo kviečia skirti realaus laiko savo prisiminimams. „Peržiūrėkite senas nuotraukas, kalbėkitės su vaikystės draugais, sukelkite visas įmanomas asociacijas, kad prisiminimai kiltų kuo skirtingesni, gilesni, išsamesni, nešantys ne vien nostalgiškus jausmus, o provokuojantys nuotraukose esančio paauglio emocinės būsenos aidą. Pabandykime pajausti tą paauglį savyje ir prisiminti ar bent numanyti, kaip jis jaustųsi situacijose, kurias išgyvena jau jūsų vaikas dabar“, – pataria teatro mokytoja.

Paauglystė
Foto: Shutterstock

Šis būdas yra ypač efektyvus teatre, kuriant vaidmenį. Dar iki pirmo žingsnio scenoje aktoriai turi išsiaiškinti, kokie yra jų personažai, kuo jie „kvėpuoja“ – ko siekia, kuo ir kodėl pasitiki, kokia jų praeitis, raiškos manieros, mintys, namų interjeras, augintiniai, įpročiai.

Antrasis žingsnis – neužkraukime vaikams savo vertinimo standartų, nemenkinkime jų jausmų ir iššūkių, supraskime ir gerbkime jų pasirinkimus.

Teatre sakoma, kad liūdesį suvaidinti galima bent 50 skirtingų būdų. Nėra vienintelio „teisingo“ kelio konkrečiam veiksmui atlikti ar emocijai „išjausti“ – visi būdai vienodai įmanomi.

Iš paauglių dažnai reikalaujame, kad su savo sunkumais jie susidorotų tuo konkrečiu-vieninteliu būdu ir taip pat greitai ir tiksliai, kaip tai darome mes, suaugusieji, tuo pat metu viską kontroliuodami ir už viską atsakydami. Būtent šis noras, užkrauti visą atsakomybę vaikams, ir yra nesąžiningas, įsitikinusi Margo. Metas pripažinti, kad kiekvienas amžiaus tarpsnis turi teisę į savo iššūkius, domėjimosi sritis, smalsumo ir atsakomybės raiškos greitį. Vaikų emocijos, jų prioritetai – ne mažiau tikri, teisingi už mūsiškius – formuoja jų unikalumą tarp bendraamžių, veikia jų socialinius ryšius, emocinius ir socialinius gebėjimus, – pastebi LVJC būrelio vadovė. Būtent suaugusieji turėtų žengti pirmąjį žingsnį ir be išankstinių vertinimų stengtis suprasti jaunosios kartos situaciją bei motyvus, nulėmusius jų veiksmus.

Pajutus vaiko situaciją jo/s akimis, vertėtų pasidomėti, kokios pagalbos ji ar jis iš mūsų tikisi. Gal tiesiog nori išsikalbėti, tikisi būti išklausytu ir susidėlioti taškus ant „i“; gal jaučiasi nesaugiai ir trokšta patarimo; o gal šaukiasi „fizinio ar psichologinio apgynimo“. Beje, būna ir taip, kad paauglys tiesiog bando perkelti atsakomybę tėvams – jam ramiau, kai už jį sprendžia kiti ir pačiam nereikia rūpintis. Arba taip nepasitiki savimi, jog bijo priimti savarankišką sprendimą. Būna visaip. Mūsų pareiga tai išsiaiškinti ir padėti vaikui, pastebi teatro mokytoja.

Paaugliai dažnai laukia sąžiningų – ne tiek tėviškų, kiek draugiškų – patarimų

Trečiasis žingsnis – bendraudami su vaikais nebijokime pripažinti savo klaidų. Nei praeities, nei dabartinių.

Dėl baimės pasirodyti netobulais ir prarasti vaikų pagarbą ir pasitikėjimą, noro vaikų akyse atrodyti tobulais – teisiais, stipriais, visažiniais, pasididžiavimo vertais super herojais, tėvai dažnai slepia išgyventus skaudesnius iššūkius, kalba apie pergales, bet ne apie pralaimėjimus. Ir taip atitolina save nuo savo vaikų.

Foto: Shutterstock

Teatras šioje situacijoje kviečia nebijoti pasirodyti netobulais. Tai – gyvybės požymis. Aktorinis etiudas, spektaklis žiūrovui įdomus tik tuomet, jei jis atpažįsta situacijoje save arba pažįstamus, t. y. atpažįsta bendražmogiškąsias savybes, – pastebi Margo. „Žmogaus yra tobulas savo netobulume. Kai jam vis kažkas krenta iš rankų, kai nesuvaldo emocijų, išsiteplioja, krenta, pamiršta pažadus – būtent tai daro aktoriaus vaidmenį „gyvą“. Tokį personažą žiūrovai užjaus, norės juo pasitikėti ir būti su juo atviri. O kaip kitaip, juk šis personažas „toks pat, kaip aš“. Teatre sakome „nebūk tobulas, būk „gyvas“.

Pripažinimas, kad mes savo vaikystėje ar paauglystėje irgi klydome, gali suartinti mus su vaikais, padidinti jų pasitikėjimą mumis, padėti sukurti atvirus santykius, – įsitikinusi Margo Karachanianc-Sirusienė. Žinojimas, jog mama ar tėtis išgyveno galbūt dar sunkesnę situaciją ir jautėsi panašiai, suteikia vaikui vilties, kad atsiskleisti saugu. Tiesa, pradžioje ji(s) tikrina „atvirumo ribas“, savo viduje spėliodamas, ar bus suprastas, ar nesusilauks kritikos / atmetimo, ar bus skirta pakankamai laiko įsigilinti ir suprasti jo(s) situaciją, ar jį/ją priims besąlygiškai ir palaikys.

Ketvirtasis žingsnis – kalbėkimės su vaikais apie konfliktus ir emocijas, kurias išgyvename šiandien. Ypač – sunkias.

Teatro pastatymų principas – „siužetas kuriamas aplink konfliktą“. Žodį „konfliktas“ reikėtų suprasti kaip sudėtingą situaciją, dviprasmį, sunkumų sukeliantį veiksmą, kurį personažams teks spręsti vaidinimo metu.

Lietuvos vaikų ir jaunimo centro specialistė pataria su vaikais svarbu kalbėtis ne tik apie iššūkius, kuriuos mums tenka spręsti kiekvieną dieną, ne tik apie pergales ir pralaimėjimus, bet ir paaiškinti kaip mes tai išgyvename – kylančias emocijas.

Tokie pokalbiai padės suprasti, kad yra įvairių konflikto sprendimo būdų – taip pat ir pozityvių, spartinančių procesus. Taip pat ugdys jų emocinį raštingumą.

Dalindamiesi, kaip jaučiamės susidūrę su savo iššūkiais, būsime jiems „tikresni, gyvesni“, o, reiškia, artimesni ir atviresni. Atvirumas iššaukia atvirumą.