– Nuo kelių metų vaikui leisti naudotis socialiniais tinklais?
– Vienareikšmiško atsakymo tikrai neturiu. Čia kaip su vaiko palikimu namie. Įstatymas numato vieną amžių, psichologai siūlo kitą, bet reikia žiūrėti paties vaiko brandą. Oficialiai susikurti paskyrą leidžiama nuo 13 metų. Bet daugelis pradeda anksčiau, nes jie yra smalsūs.
– Kaip elgtis tėvams? Reikia drausti?
– Reikia kurti taisykles. Reikia vaikams paaiškinti, kokios yra galimos grėsmės, kokie yra privalumai tų socialinių tinklų ir kas jų ten gali tykoti.
– O koks yra galimas pavojus?
– Tų pavojų yra ne vienas. Vienas iš jų – kai matome, kad yra nebetenkinami kasdieniniai įpročiai ar poreikiai. Vaikas pamiršta pamiegoti, pavalgyti, dėl to kenčia mokslo rezultatai. Atsiranda priklausomybės požymių. Pasakyti, kad socialiniai tinklai sukelia psichikos ligas ar sutrikimus, negalima pasakyti, bet pavojų yra.
– Kaip rasti ribą, kiek galima, o kur jau sakyti „stop“?
– Tai taisyklių ir susitarimų klausimas. Riboti nereikėtų. Reikėtų kalbėtis ir labai aiškiai susidėlioti taisykles. Nes jei patys tėvai pasako, registruokis įrašydamas vyresnį savo amžių, jie patys mokina vaiką apeiti taisykles. Jie tarsi praneša, kad taisyklių laikytis nereikia ir jas galima pažeidinėti ir kitur.
– Ar protinga riboti laiką, kiek vaikas gali naudotis socialiniais tinklais?
– Galima, bet reikėtų nepamiršti ir domėtis, ką vaikas juose daro.
– Sakote, kad reikia tikrinti istoriją?
– Tokius žodžius, kaip „tikrinti“ ar „kontroliuoti“ keisčiau į „domėtis“. Reikia domėtis, ką vaikas veikia, kokie jo draugai, kokias nuotraukas publikuoja, ką seka ir visai nesvarbu ar patys tėvai naudojasi socialiniais tinklais ar ne. Bet tai neturi būti šnipinėjimas. Tai jau visai kas kita, kai tikrinama slapta. Tokiu elgesiu tėvai vaikui siunčia žinutę, kad juo nepasitiki.
– Ar užtenka žinoti, su kuo vaikas bendrauja, ar reikėtų pasidomėti ir apie ką?
– Manau, turėtų užtekti. Žmonės socialinėje erdvėje turėtų būti vaikui pažįstami. Bet tai turi būti aptarta taisyklėse. Tik daugelis tėvų įsivaizduoja, kad kartą pasakysi ir vaikas supras. Ne. Vaikui taisykles reikia kartoti nuolat. Aiškinti, kokios informacijos apie save negalima skelbti, kokią galima.
– Ar pastebite, kad mergaitėms socialiniai tinklai sukelia daugiau pavojų?
– Mergaitės gal labiau imlesnės, todėl ir pavojų joms daugiau. Jos dažnai dalijasi savo nuotraukomis, pasiekimais. Berniukai daugiau dalijasi savo daiktais, giriasi ką turi. Čia irgi tyko tam tikras pavojus. Jei kuris tiek daiktų neturi, gali pradėti save nuvertinti.
– Jei vaikas ką nors prisidirba socialinėje erdvėje, ar protinga būtų uždrausti?
– Reikia kalbėtis su vaiku ir kalbėtis tada, kada jis nori. Vaikas turi žinoti, kad iš tėvų gaus paramą, o ne teisimą. Bet čia lygiai tas pats, kaip mokinti saugiai pereiti gatvę. Išgirdęs instrukcijas vos vieną kartą, neišmoks.
– Ką teigiamo duoda socialiniai tinklai vaikams?
– Teigiami dalykai gal labiausiai pasimato paauglystėje. Socialiniuose tinkluose vaikai bendrauja, draugauja, čia labai paprasta plėsti draugų ratą. Galima spręsti problemas, galima iškart gauti atsakymus. Teigiamų dalykų čia išties nemažai.
– Ar turėtų tėvai žinoti vaikų prisijungimo duomenis prie socialinių tinklų?
– Nebūtina, juk galima prisėsti ir kartu pažiūrėti, kas, kur yra. Kita vertus, kartais tėvams patariu su vaikais pasirašyti sutartį. Ta prasme, paimti popieriaus lapą ir viską surašyti: kokios yra taisyklės, kas galima tėvams, kas – vaikams, kas bus, jei kuri nors pusė taisykles pažeis. Tokią „sutartį“ reikia pasirašyti ir iškilus klausimams bus įrodymas apie susitarimą.
