Gresiančios psichologinės problemos
Ar mobilusis telefonas, planšetė tikrai yra problema? „Kartą savo devynmetį nuvedžiau į vaikų laisvalaikio centrą, kuriame vyksta daug būrelių ir yra laisvalaikio kambarys. Abu užsukome į tą kambarį palaukti, kol prasidės būrelis. Iš pradžių nustebau, kodėl taip tylu. Tuomet pamačiau, kad kambaryje yra apie dešimt vaikų ir jie visi tyliai sėdi, kas kur įsitaisę, laikantys rankose telefonus ir net nepakeliantys akių pažiūrėti, kas čia atėjo. Kažkaip nyku pasidarė ir labai liūdna“, – atvirauja J.Aužbikavičienė ir priduria, kad taip vaikai praranda realų santykį vienas su kitu.
Terapeutės nuomone, problema yra ta, kad buvimas virtualiame pasaulyje atima galimybę išmokti bendrauti: „Vaikystė – pasaulio pažinimo, jausmų išreiškimo, santykių kūrimo mokymosi metas. Jei tai persikelia į išmaniąją erdvę, tikėtina, kad vėliau visko teks mokytis psichoterapijos kabinete“. Mokėjimas bendrauti, išgirsti, priimti save ir kitą yra neatsiejama laimingo gyvenimo dalis.
Savo darbo praktikoje Joana susiduria su suaugusiais, kurie jau pripažįsta priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų. Jiems tai tampa priemone pabėgti nuo realaus pasaulio ir kažkaip įveikti viduje susikaupusį stresą, nerimą, pyktį. Vis dar sunku pasakyti, kokį poveikį technologijos daro mūsų vaikams, kurie gyvena su jomis nuo kūdikystės. Akivaizdu tai, kad ilgesnis naudojimasis jomis apkrauna smegenis informacijos gausa ir greitai kintančiais stimulais. Dėl to greičiau pavargstama, kaupiasi neišreikštos emocijos, stiprėja nerimas. Tai daro didžiulę žalą psichikai.
J.Aužbikavičienė pamini ir kitas sveikatos problemas, kaip stuburo iškrypimai, antsvoris, regos sutrikimai, kurios atsiranda dėl ilgos laiko, praleisto sėdimoje pozicijoje, palenkta galva prie ekrano.
Fiziologinės problemos
Dr. Elizabeth Kilbey knygoje „Vaikystė tarp ekranų“ aprašomas tyrimas, atliktas Jungtinėje Karalystėje. Ištyrus 4000 moksleivių nuo 9 iki 10 metų amžiaus, buvo nustatyta, kad vaikai, kurie prie kompiuterių praleisdavo tris ir daugiau valandų, buvo labiau nutukę, negu aktyvesni vaikai. Tyrėjai atrado ryšį tarp laiko, praleisto prie ekrano, nutukimo ir antrojo tipo diabeto. „Fizinė veikla būtina vaikų protiniam ir fiziniam vystymuisi, o neaktyvus gyvenimo būdas – rimčiausias mažų vaikų prastos sveikatos indikatorius. Jiems kyla rizika neišsiugdyti svarbiausių motorinių įgūdžių, pusiausvyros ir koordinacijos“, – rašoma knygoje.
Vaikų psichologės E.Kilbey nuomone ekranai veikia miego trukmę ir kokybę. O tai neigiamai įtakoja vaikų gebėjimą mokytis, įsiminti informaciją. Ypač, jeigu ekranais naudojamasi vakare, prieš miegą. „Vieno tyrimo metu dešimt mokyklinio amžiaus vaikų vieną vakarą 60 minučių žaisdavo kompiuterinius žaidimus, kitais vakarais žiūrėdavo televizorių ir vieną vakarą praleisdavo be skaitmeninių technologijų. Prieš tai vaikai atlikdavo namų darbus, reikalaujančius įsiminti naują informaciją. Tyrimo išvados buvo tokios: žaidžiant kompiuterinius žaidimus vaikai užmigdavo 20 minučių vėliau ir susilpnėjo jų gebėjimas prisiminti reikiamą medžiagą. Televizoriaus žiūrėjimas tokio poveikio neturėjo“, – rašoma knygoje.
Kokius sprendimus galima pasiūlyti, pastebėjus, jog vaikas per daug įnikęs į technologijas?
Vaikų psichologė E.Kilbey pataria tėvams rodyti pavyzdį ir patiems neapsimetinėti, jog jų nuolatinis žvilgčiojimas į telefoną yra „svarbūs darbo reikalai“. Kalbantis, būnant su vaiku, svarbu visą dėmesį skirti tik jam. Jei pyptelėjus žinutei tėvai sako „palauk, tai svarbu“, vaikas supranta, kad mobilusis telefonas yra pirmoje vietoje, o jis – antroje. Dėl to jis nesijaučia pakankamai mylimas ir svarbus.
J.Aužbikavičienė taip pat pataria pradėti nuo savęs ir daugiau bendrauti su vaiku be telefono rankoje. Tėvai galėtų padėti atrasti savo atžaloms būdų, kaip bendrauti gyvai. Juk suprasti, jausti ir girdėti vienas kitą gali būti žymiai įdomiau ir prasmingiau nei „kalbėtis“ trumposiomis (SMS) žinutėmis. Taip pat svarbu reguliarus sportas, kuris padeda formuoti taisyklingą laikyseną ir išsikrauti emociškai.
