Pastaraisiais metais visuomenę sukrėtė net keli skaudūs įvykiai, kai mamos pakėlė ranką ne tik prieš save, bet ir prieš savo vaikus. Po jų paprastai kurį laiką vis linksniuojami žodžiai „pogimdyvinė depresija“ pamažu ima ir vėl išgaruoja, lyg tokia bėda aplink neegzistuotų. Tačiau su sunkumais susiduria didžiulis – per didelis skaičius moterų, tad labai svarbu tai laiku pastebėti ir tinkamai padėti.
Atskleidusi savo išgyvenimus Viktorija tikisi, kad galbūt tai padės kitoms mamoms, kurios, atrodytų, laimingiausiu gyvenimo metu išgyvena skaudžią krizę.
Kaip ir svajojo, Viktorija pastojo dar studijuodama universitete. Nors abu su vyru buvo dar labai jauni, vaikelio kartu labai laukė. „Skaitydama internete kitų mamų pasakojimus svajodavau apie tą stebuklingą jausmą, kurį jos pajaučia, kai ant krūtinės padedamas ką tik gimęs mažylis, – kuomet sprogsta fejerverkai ir skraido drugeliai, – pasakoja moteris. – Tačiau kai atėjo lemtingoji diena ir gimė mano pačios vaikas, staiga supratau, kad aš nejaučiu visiškai nieko. Jokio ryšio. Jokių drugelių ar vaivorykščių. Man tai buvo visiškai svetimas mažas žmogus, kurio priežiūrą ir atsakomybę kažkas netikėtai užkrovė man ant pečių.“
Kritikavo ir mama, ir anyta
Moteris prisimena, kaip naujai atsiradusi našta kuo toliau, tuo vis labiau slėgė. Atrodė, kad viduje nuolat kovoja dvi pusės – viena svajojo atsikratyti nepakeliamos naštos, kita pasąmoningai suvokė, kad tai – didžiausias gyvenimo „projektas“, kurio negalima sugadinti.
Prie kankinančios vidinės kovos prisidėjo ir aplinkinių komentarai: „Anyta buvo įsitikinusi, kad jos anūką marinu badu, nes man nepavykdavo nusitraukti pieno. Kol leisdavo man „pailsėti“, ji paslapčia duodavo kūdikiui mišinio ir vis primindavo, kiek pati savu metu pieno turėjo – ir saviems, ir kaimynų vaikams užtekdavo, o aš va net ir vieno vaiko neišmaitinsiu. Tai tik kėlė dar didesnį pyktį ir nusivylimą savimi – gal aš tikrai tokia prasta mama? O kai į svečius atvykdavo mano pačios mama, sulaukdavau komentarų: kodėl vaikas be čiulptuko – tave kaip čiulptuką naudoja; atsipalaiduok, išeik kur pasižmonėti ir su vyru pabūti, mes ir be tavęs čia susitvarkysim. Visa tai tik šaukte šaukė, kad aš niekam tikusi mama ir visi aplinkui žino geriau, kaip auginti mano vaiką.“
Moteris nuolat stengėsi visiems įtikti – vyrui, jo ir savo mamoms. Tačiau vis sulaukdavo skaudžių replikų: „Taip norėjau, kad vyro mama būtų patenkinta ir laiminga, kad mano mama galėtų didžiuotis ir viskas būtų pagal ją. Galvodavau, kad vaiką auginu taip, kaip kitiems atrodo blogai. Mano mama kartodavo: nenešiok – pripras, taps rankinuku, duok čiulptuką… Vyro mama prikaišiodavo, kad savo vaiko nemoku nuraminti, nes štai, kai vaikas su ja – jis niekada neverkia, o pas mane jam blogai. Anyta vis kalė į galvą, kad ji geriau žino, ką ir kaip turiu daryti. O aš bandžiau sutikti ir suteikti jai galimybę auginti mano vaiką, nors vidus rėkė, kad tai visiška nesąmonė. Tuo metu vyras norėjo mano meilės ir dėmesio, švelnumo bei artumo, tačiau gaudavo tik piktą, nuolat apsiverkusią žmoną, kuri temokėjo tik pulti ir dėl visko kaltino jį.“
Rūpinosi, bet nemylėjo
Kuo toliau, tuo darėsi vis sunkiau. Ypač sunku prisipažinti, tačiau Viktorija atvira – baisiausia, kad dar ilgai nejautė meilės savo vaikui.
„Ėjo dienos, ir aš skendau vis gilyn, į bedugnę, šitam mažam žmogui nejausdama jokio ryšio ar meilės, visiškai nieko, lyg ant rankų laikyčiau visiškai svetimą žmogų. Jaučiau tik amžiną nuovargį ir nuolat save kaltinau, kad nežinau, ką ir kaip turėčiau daryti. Žinojau tik tiek, kad turiu nesusimauti ir viską padaryti tobulai, tačiau niekaip nesugebėjau atitikti aplinkinių keliamus reikalavimus“, – dabar prisimena ji.
Įsisukusi į šį ratą Viktorija nepastebėjo, kaip praėjo metai. Moteris šį laiką prisimena kaip nesibaigiančią ašarų pakalnę: „Vaikui verkiant tiesiog verkdavau kartu su juo. Po amžinos migdymo kovos galiausiai jam užmigus, iš tos nevilties, kad tik aš nemoku užmigdyti savo vaiko, vėl verkdavau. Supratau, kad mano gyvenime nėra jokio laimės spinduliuko, tiesiog turiu rūpintis tuo mažu žmogumi. Ne kartą iš savo artimiausių žmonių girdėjau tokius komentarus, kaip kad „prieš gimdant reikėjo pagalvoti“ ar kad „kiti ne vieną ir ne du vaikus augina, o va man su vienu kaip sunku.“
Pagalbos sulaukė iš trečio karto
Nepakenčiama situacija tęsėsi kiek daugiau nei 2 metus ir, nors apie pagalbos paieškas moteris buvo svarsčiusi seniau, galiausiai pasiryžo imtis veiksmų – pradėjo aktyviai ieškoti terapijos.
Vis tik žengti pirmą žingsnį – dar ne viskas. Reikiamą specialistą, kuris iš tiesų padėtų, Viktorijai pavyko surasti tik iš trečio karto.
„Pirma specialistė, su kuria buvau susitikusi, labai aiškiai iškomunikavo, kad ji manyje problemų nemato ir dėl visko kalta aplinka. Aš jai padėkojau ir atsisveikinau supratusi, kad toli kartu mes nenueisime. Tuomet pabandžiau pagalbos ieškoti kitur. Su kita specialiste dirbau kelis mėnesius, o paskui netikėtai nutiko ne itin malonus incidentas – ji nutraukė vieną mūsų terapijos seansą, nes atsikėlė mano vaikas ir jis jai ėmė trukdyti. Po šio atvejo mano pasitikėjimas terapija buvo tikrai sumažėjęs, bet nepasidaviau ir pabandžiau laimę eidama pas trečią specialistę. Galiausiai pavyko rasti žmogų, kuriam rūpėjo vienintelis dalykas – padėti man rasti kelią į save, parodyti pačiai sau, kas man yra svarbiausia, ir suvokti, kad viskas, ką darau, yra gerai, jei tai tinka man pačiai“, – pasakoja pašnekovė.
Dalindamasi savo istorija Viktorija neslepia, kaip sunku pripažinti, kad tau reikia pagalbos. Tačiau – verta. „Puikiai pamenu, kaip pirmuosius kartus į terapiją ėjau per savo nenorą ir negaliu. Kaip kaskart artėjant susitikimui vis galvodavau: o gal nereikia? Gal atšaukti ir nebeateiti? – prisimena ji. – Džiaugiuosi, kad tada nepasidaviau ir ėjau, nes specialistei padedant į mano gyvenimą vėl grįžo džiaugsmas. Pagaliau pradėjau jausti beprotiškai didelę meilę savo mažam nuostabiam žmogui, kuris yra didžiausias mano gyvenimo mokytojas. Su juo kasdien kartu kaip žmogus augu ir aš.“
Tokių istorijų – daugybė
Pogimdyminės depresijos projekto „Mama mums rūpi“ bendraįkūrėja ir psichikos sveikatos ambasadorių koordinatorė Nida Vildžiūnaitė su bėdomis susidūrusias mamas ragina nelaukti ir pasirūpinti savimi: „Besirūpindamos pogimdyminės depresijos prevencija dažnai girdime mamas dalijantis apie jas apimančius netikėtus ir nelauktus, niekur negirdėtus, stiprius ir nelengvus jausmus, tapus mama. Moterys dalijasi patirtimis apie išryškėjusią vienatvę, teigia besijaučiančios tarsi praradusios save ir tapatumo jausmą, patiria empatijos ir paramos iš bendraamžių bei šeimos stoką, skundžiasi, kad jos yra kritikuojamos, lyginamos su kažkokiu „normalios, teisingos mamos“ modeliu.“
Specialistė sako pastebinti, kaip mamoms padeda paprastas palaikymas, supratimas ir pagalba iš artimųjų ir specialistų, bendrumo su kitomis mamomis jausmas, kuris dovanoja suvokimą, kad ji tokia ne viena.
Psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevičienė, daug metų dirbanti su šeimos pagausėjimo laukiančiomis ir jau kūdikius auginančiomis šeimomis sako, kad Viktorijos istorija atspindi tai, su kuo susiduria daug daugiau mamų, nei mes matome viešoje erdvėje. „Dažniausiai šios patirtys yra slepiamos, nes jaučiama gėda, kad „esu bloga mama“, kaltė, jog „netinkamai auginu savo vaiką“ ir baimė būti pasmerktai ar pakenkti savo vaikui.“
Anot specialistės, norint išvengti tokių išgyvenimų verta tėvystei ruoštis nuo pat nėštumo pradžios. S. Valevičienė paaiškina, kaip stipriai viskas susiję: „Mamos ir vaiko ryšys nemažai priklauso nuo to, kaip mama jaučiasi ir kokioje aplinkoje ji yra jau nėštumo metu – ar ji turi palaikančią, ramią aplinką lauktis mažylio, ar tėtis kartu ruošiasi gimdymui ir vaikelio atėjimui. Mamos ir vaiko santykiui didelę įtaką turi ir gimdymas, nes sąrėmių metu, jei mama yra saugi ir gauna palaikymą, jos smegenyse gaminasi meilės, euforijos hormonai, kurie padeda užsimegzti pirmam santykiui su mažyliu. Ir tyrimai rodo, kad emociškai sudėtingas ar daug intervencijų pareikalavęs gimdymas, palaikymo gimdymo metu nebuvimas gali sutrikdyti pirminį santykį su mažyliu. Jei taip nutinka, mamoms labai svarbu iš aplinkos gauti patvirtinimą, kad jei per pirmąjį pasimatymą su vaikeliu neapims euforija, tai dar nereikš, kad ji bloga mama ar kad ji savo vaiko nemyli. Tiesiog tam santykiui sukurti reikės ilgesnio laiko.“
Psichologė akcentuoja aplinkinių palaikymo svarbą. Labai svarbu, kad mama nepatirtų kaltinimų, nes kaltės jausmas naikina ryšį – moteris, kuri jaučiasi kalta, bloga mama, sunkiai gali sukurti empatišką, džiaugsmingą santykį su savo vaiku: „Deja, mūsų visuomenėje mamos retai kada gauna palaikymą be kokių nors patarimų ir kaltinimų. Ir replikos mamai „nekreipti dėmesio“ į kitų komentarus ne visada veikia. Tai vėlgi susiję su fiziologija – moters smegenys tapus mama yra taip pasikeitusios, kad ji pasidaro labai jautri aplinkai. Juk vaikeliui reikia jautrios, emocionalios mamos, kad megztųsi ryšys. Tačiau jautrumas nėra selektyvus dalykas. Jautri ji tampa viskam.“
Norint padėti mamai, anot S. Valevičienės, nereikia jai brukti patarimų, ką daryti ir ko nedaryti, – verčiau jau paklausti, kokios pagalbos jai iš tiesų šiuo metu reikėtų. „Geriau atėjus į svečius išplauti grindis ar atvežti skanią vakarienę – tai daug didesnė pagalba, nei patarinėti apie tai, ar galima nešioti ar ne jai savo vaiką, – sako ji ir prideda: – Tėčiams taip pat reikia susivokimo, dėl to jiems linkiu ruoštis vaikelio atėjimui, kurti tą „kartu“ jausmą, kad moteriai santykiai su vyru netaptų dar viena pareiga.“
Pačioms mamoms psichologė pataria nekelti sau per didelių lūkesčių, o leisti sau patirti motinystę, priimti, kad tai – nauja patirtis, kad čia nėra jokių receptų, o daugiau nuolatinis ieškojimas, kaip padėti sau ir mažyliui.
O jei darosi sunku, specialistė ragina kreiptis pagalbos: „Terapija yra nuostabi vieta pažinti save, padėti sau pasirūpinti savimi. Iš esmės būnant mama reikia ieškoti ryšio ne tik su vaikeliu, bet ir su savimi. Ir nepavykęs santykis su vienu terapeutu dar nereiškia, kad terapija nepadės. Psichoterapija labai žmogiškas santykis, dėl to svarbu surasti tą žmogų, su kuriuo užsimezga kontaktas ir su kuriuo galima jaustis saugiai, kad procesas vyktų.“
Šiais metais projektas „Mama mums rūpi“, nuosekliai besirūpinantis mamų psichikos sveikatos tema, siekia įtvirtinti naują tradiciją – švęsti Pasaulinę mamos psichikos sveikatos dieną Lietuvoje.
Gegužės 3-iąją, prieš pat Motinos dieną, įvairiuose Lietuvos miestuose vyks renginiai, skirti susiburti mamoms ir skleisti žinią žinią apie psichikos sveikatą.
Projektas jungiasi į judėjimą #ŽvelkGiliau #PsichikosSveikatosAmbasadoriuIniciatyva ir dalijasi mamų patiriamais psichikos sveikatos sunkumais bei patarimais, ką galima daryti su jais susidūrus.
