Vienišumo, pasimetimo, netgi panikos epizodai, kai jaunoms mamoms atrodo, kad tai, ką jos išgyvena, tai, kas su jomis vyksta, nėra normalu. Kai aplinkos, o gal ir pačių iškelti reikalavimai motinystei tokie aukšti, kad jų niekaip neįmanoma pasiekti. Vis dar per dažnai mamos pasirenka su niekuo apie tai nekalbėti, nes baiminasi būti nuteistos, palaikytos nepakankamai geromis. Kartais nerimaudamos net ir dėl pačių artimiausių žmonių reakcijų.
Apie motinystės ir tėvystės virsmus, apie tai, kodėl lengvėjančioje buityje nusėda vis sunkesnės emocijos ir kodėl tėvams reikia saugios erdvės bei palaikymo, žiniasklaidai paruoštame ir atsiųstame interviu kalbėjosi edukacinio portalo tėvams Mylu.lt kūrėjos Dovilė Šafranauskė ir Miglė Rimeikė.
Atrodo, kad gimus vaikeliui, mama niekada nebūna viena, tačiau daugybė mamų kalba apie vienišumą motinystėje. Iš kur jis kyla?
Dovilė: Vienišumas nėra fizinė būsena. Galime būti apsupti daugybės žmonių ir jaustis labai vieniši. Tai jausmas, kuris kalba apie nepatenkintą poreikį būti suprastiems, išgirstiems, priimtiems. Sulaukti palaikymo, išklausymo. Ką reiškia tapti mama? Pajusti, kad nuo tavęs priklauso mažas žmogus, kurį myli be proto, tačiau ne iki galo supranti. Daryti tai, ko niekada nesi dariusi, ir netgi naujai susipažinti su savimi. Dabar jau mama. Tapusios mamomis, net nebūtinai pirmą kartą, moterys neretai nesupranta pačios savęs, jų viduje vykstančio virsmo, kuris gąsdina, skatina suabejoti savimi, suabejoti, ar esu gera mama savo kūdikiui. Tikriausiai tai viena labiausiai gniuždančių minčių, aptemdanti ne tik motinystės džiaugsmą, bet ir galinti nuvesti į kitas tamsias mintis.
Miglė: O kaip dažnai mamos bando apie tai pasakyti artimiesiems, sulaukdamos standartinių frazių, bet ne tikro supratimo. Iš čia ir vienišumas, kai jautiesi, kad aplinka nesupranta, kuo tu gyveni. Vyresnės moterys tvirtina, kad nieko čia nevyksta, primena, kad visos pagimdo ir užaugina, papasakoja apie tai, kad jų laikais nebuvo skalbimo mašinos ar karšto vandens, tai dabar jau tikrai belieka tik džiaugtis. O ką daryt, kai džiaugtis nesinori? Natūraliai imame galvoti: „Tai kas su manim negerai..?“
Kaip dažnai tokiuose pokalbiuose visas dėmesys nukreipiamas į kūdikį – svarbiausia, jam viskas gerai, svarbiausia – sveikas, o tu susiimk. Ir mamos mėgina susiimti, nes juk jos viską padarytų dėl savo mažylio. Deja, dėl to susiėmimo, specialistų teigimu, net ir pogimdyvinė depresija diagnozuojama gerokai per vėlai.
Ar jums pačioms teko patirti tokį vienišumo jausmą?
Miglė: Tam tikra prasme, man „pasisekė“, dukrą gimdžiau karantino laikotarpiu ir didelę dalį pirmųjų metų leidome namuose kartu su vyru. Labai pasiilgau artimųjų, be proto trūko pagalbos, tačiau jaučiausi tarsi su vyru gyventume savo susikurtame palaikymo burbule, kur kartu ieškojome sprendimų, kartu išgyvenome rūpesčius ir džiaugsmus. Tuo metu išorinis pasaulis buvo gerokai sulėtėjęs, tad ir mes neturėjome niekur skubėti.
Pradėjusi dalintis motinystės patyrimais tinklaraštyje „Mažas didelis gyvenimas“ sulaukiau daugybės kitų mamų žinučių, tad mano palaikymo kaimas nuo pat pradžių buvo virtualus. O jame galėjau pati pasirinkti, su kuo bendrauti ir su kuo ne. Todėl sulaukiau minimaliai man nepriimtinų patarimų, kritikos ar vertinimo. Ši patirtis ir leido suprasti, kiek svarbu yra būti rate, kuriame galiu drąsiai dalintis, išgirsti kitas nuomones ir pasiimti tik tai, kas tinka man.
Dovilė: Na, o mano patirtis visiškai kitokia. Prieš penkerius metus, kai gimė mano dukros, informacijos motinystės temomis buvo tikrai daug mažiau nei šiandien. Galbūt ir pateikiama ji buvo kiek painiau, didesnis akcentas dar vis buvo priežiūros, dienotvarkių ir panašioms temoms. Man teko labai ryškiai patirti tai, apie ką kalbėjome – vienišumą, kai jaučiausi nesuprasta, neišgirsta.
Jausmų, gimus dukroms, buvo be proto daug. Gimė jos gerokai anksčiau, nei turėjo, tad patyriau nemažai nerimo dėl jų sveikatos. Kurį laiką netgi negalėjau paimti ant rankų. Kurį laiką atrodė, kad gyvenu, tačiau viskas vyksta ne su manimi, tarsi stebėčiau save iš šono. O ir pačios mergaitės buvo jautrios, išgyvenome tikrai sunkų dieglių laikotarpį, kai verkdavome visos trys.
Man prakalbus apie savo jausmus, VISADA dėmesys buvo į vaikus. Juk sveikos, apskritai, koks stebuklas, kad štai jos yra, tikrai nėra kuo skųstis. Ir aš nesiskundžiau, aš tiesiog norėjau būti pamatyta ir išgirsta.
Kiek vėliau mūsų namuose pritapus RIE Pagarbios tėvystės filosofijai, sulaukdavau daugybės komentarų, kad auginu kažkaip keistai. Klausimų: „Kam viso to reikia?“ ir panašių. Aš netgi sąmoningai ieškojau internete šeimų, besidominčių panašia auklėjimo filosofija, kad galėčiau būti bendrystėje. Deja, tuo metu tokios bendrystės Lietuvoje nesulaukiau, tad prisijungiau prie užsienio mamų grupių, kuriose sulaukiau tikro palaikymo supratimo, be pašaipų, be teisimo, be noro pasirodyti geresnėmis/gudresnėmis. Ši patirtis buvo visiška priešingybė tam laukiniam bendravimui, kuris tuo metu, o dažnai ir šiandien, buvo būdingas internetinėms mamų grupėms.
Tokia ir mūsų kuriamos bendrystės vizija – pirmiausia, čia turi būti saugu. Saugu bet kokiam klausimui, bet kokiems jausmams. Taip pat tai vieta teisingai informacijai, todėl visose bendrystės grupėse dalyvauja specialistai, kad išvengtume liaudiškų patarimų, kurie kartais gali būti ne tik nenaudingi, bet ir kenksmingi.
Kuo dažniausiai domisi besilaukiančios ar mažylius auginančios šeimos? Kokių žinių jiems trūksta?
Dovilė: Žinios yra tikrai svarbios, ypač pirmą kartą tampant tėvais. Bet tikrai negalėčiau pasakyti, kad šiandien tėvams trūksta žinių. Jos lengvai prieinamos esant bet kuriame pasaulio kampelyje. Žinoma, svarbu atsirinkti specialistus, sutampančius požiūrius ir vertybes. Visgi, ko be galo trūksta, tai tikėjimo savimi, savo širdimi. Pajautimo, kaip žiniose pamatyti savo šeimos ir savo kūdikio poreikius. Drąsos atmesti tai, kas netinka.
Miglė: Paantrinsiu, kad žinios tikrai svarbu. Pati besilaukdama ir jau augindama dukrą daug skaičiau, mokiausi. Skaitant knygas dažnai viskas atrodo aiškiau nei aišku, tačiau gimus kūdikiui, neretai pasimetame, jei jis neatitinka pateiktų rekomendacijų, nepavyksta auginti taip, kaip parašyta. Jei aklai sekame kažkur pateikta informacija, neatsižvelgiame į kūdikio ypatumus, poreikius, lengvai galime suabejoti savo tėvystės sugebėjimais, mat užkelti standartai gali visiškai netikti mūsų kūdikiui.
Todėl labai gera turėti galimybę pasitarti, išgirsti magišką: „Man irgi…“ pasidalinus kažkokia nerimą keliančia istorija. Man atrodo, kad šalia žinių labai trūksta palaikymo, kai tos žinios „neveikia“, galimybės pasitarti ir atrasti būtent sau tinkamiausią kelią, padrąsinimo netikėti aklai tuo, kas rašoma knygose.
Dovilė: Požiūris į vaikų auginimą labai smarkiai pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius. Jei anksčiau skrupulingai buvo sekamos raidos lentelės, specialistų nurodymai buvo griežti ir nelankstūs, šiandien vis labiau atsižvelgiama į kūdikio unikalumą ir individualius šeimos pasirinkimus. Kiekvienas kūdikis gyvena savo tempu ir būtent tas tempas yra jam pats tinkamiausias.
Akcentuojate palaikymą, bendrystę. Gal ir pačios šeimos gali tai kažkaip sukurti? Kažką padaryti dėl savęs?
Dovilė: Man atrodo, kad pats svarbiausias palaikymas yra iš pačių artimiausių žmonių. Tyrimai vienareikšmiškai tvirtina, kad būsimo tėčio dalyvavimas pasiruošime, domėjimasis visa informacija ne tik stiprina poros tarpusavio ryšį, bet ir padeda tėčiui geriau suprasti mamos emocijas, jautriau į jas reaguoti bei palaikyti iškilus iššūkiams. Žinoma, vėliau šis įsitraukimas padės ir lengviau užmegzti ryšį su kūdikiu, o tai tėčiams kartais nėra labai paprasta. Beveik visi specialistai savo seminaruose besilaukiantiems pabrėžia tėčio ir artimiausios šeimos vaidmenį.
Miglė: Ne kartą girdėtas posakis apie visą kaimą, reikalingą vaikeliui užauginti, labai taikliai apibūdina tai, apie ką svajoja kiekviena mama. Deja, ne kiekvienai pasiseka jį sukurti artimiausioje aplinkoje. Visgi svarbu suprasti, kad „kaimas“ yra tikrai reikalingas. Jei jo nėra, nereiškia, kad jo neįmanoma suburti. Tegul jis bus virtualus, tegul jame nebus tų žmonių, iš kurių tikėjotės supratimo, bet jis bus! Svarbiausia, kad mama visada žinotų, kur kreiptis pagalbos, kur jos klausimai bus atsakyti kompetentingai, o emocijos priimtos.
Dovilė: Dėl savęs šeimoms, o ypač mamoms, linkėčiau nepraleisti informacijos apie emocinius pokyčius po gimdymo. Gal ir neįmanoma iki galo jiems pasiruošti, tačiau žinoti tikrai pravartu.
