„Valstybė labai kišosi į šeimos gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, darželio auklėtojos tėvus galėdavo apskųsti, kad jie savo vaiką prižiūri ne taip, kaip reikalauja partija ir vyriausybė. Jeigu tu turėjai kitokį supratimą apie maitinimą ar apsirengimą, jau galėjai sulaukti nemalonumų“, – prisimena L. Šumskienė.
Bet koks prasikalęs tėviškas instinktas būdavo greit nuslopinamas su sveiku protu prasilenkiančių griežtų draudimų, todėl padėti negalėjo net mama mamai perduodama patirtis. „Moterys neturėdavo ilgų motinystės atostogų, kaip kad yra dabar. Praėjus vos trims mėnesiams po gimdymo jos turėdavo eiti dirbti. Vaikus augino valstybė, – pasakoja pediatrė. – Mes turim dvi mamų kartas, kurios nelabai žinojo, kaip vaikus žindyti ir kaip apskritai auginti, nes į visa tai labai aktyviai kišosi valstybė. Dėl to dabartinės mamos, kurioms reikia patarimų, pavyzdžiui, kaip maitinti krūtimi, reikalingos informacijos ieško internete ir knygose, nes jų pačių mamos nelabai gali joms padėti. Nutrūko tas natūralus ryšys, kai mama dukrai perduodavo reikalingą patirtį – apie kūdikio maitinimą ir auginimą.“
