Širdyje buvo daug nerimo ir baimės, juk ji tokia mažytė. Nors ir siautė Covid, galėjau džiaugtis, kad turiu nuostabų vyrą, kuris net ir tokiu metu sugebėjo prasibrauti iki mūsų. Tai buvo didžiausias palaikymas, kokį tik buvo galima gauti tokiu laikotarpiu.

Medikai tikėjo, kad Amelija gali gimti pati, tačiau po ilgo laukimo buvo nuspręsta, kad laikas ateiti kitais keliais – per cezario pjūvį. Taip rugsėjo 29 dieną, 15:29 į šį pasaulį atvyko mergytė. Iškankinta ilgo gimdymo išgirdau menką riktelėjimą, tačiau po jo driekėsi nejauki tyla. Nežinojau, kas vyksta, o po keletos akimirkų verdiktas – mergaitė. Viduje virė emocijos – džiaugsmas, baimė, nerimas.

Amelija
Foto: Asm. albumas

Mus išvežė į reanimacijas. Daugiau nei parą laiko nežinojau nieko: ar dukra sveika, ar viskas gerai, laukiau akimirkos, kai pagaliau būsiu perkelta į skyrių ir galėsiu aplankyti mažylę. Skyriuje manęs jau laukė vyras. Tik jo dėka galėjau pagaliau sužinoti, kaip ji laikosi, pamatyti, kaip atrodo. Pirmosios 5 dienos nebuvo lengvos, buvo sunku vaikščioti, bet kas 3 valandas vis ėjau į reanimaciją pas mažytę, kaskart buvo baisu, ką rasiu šįkart. Tačiau galėjau džiaugtis – nors ir buvo reikalingi antibiotikai, o Amelija pati pilnai nekvėpavo, ji buvo stipri ir nenorėjo pasiduoti.

Ligoninėje gyvenome 8 savaites. Deja, siaučiant Covid, negalėjome sulaukti lankytojų, tai buvo itin sunku. Ilgą laiką nematėme artimųjų, kuriems Amelijos kasdienius pasikeitimus bandėme nupasakoti skambučiais. Kasdieną atrodė, kad ji keičiasi, nors svoris augo lėtai. Visgi galiausiai išaušo rytas, kai gavome leidimą važiuoti namo. Buvo ir gera, ir neramu. Tačiau žinojome, kad pagaliau būsime visi kartu ir sugebėsime augti.

Amelija
Foto: Asm. albumas

Nors nuo gimimo prabėgo dar visai nedaug laiko, tik pusmetis, bet Amelija kasdien stebina vis labiau. Kiekvieną dieną išmoksta kažką naujo, niekada nežinai, ko tikėtis. O jos dovanojamos šypsenos džiugina.

Istorija pasidalijo Amelijos mama Skaistė Mikšytė

Daugiau informacijos, kaip galite padėti ankstukams - ČIA.