Taigi kodėl taip nutinka ir ką galime padaryti, kad ir vėl pasijustume savimi? Apie tai paskyroje „Pagarbi tėvystė“ kalbėjosi naujos programos tėvams „Ryšys su savimi“ kūrėjos: tėvystės koučerė, dvynukių mama, projekto mylu.lt bendraautorė Dovilė Šafranauskė ir ugdymo specialistė, tėvystės koučerė, dviejų vaikų mama ir konferencijos „Tėvai ryšyje“ autorė Renata Cikanaitė.

Viskas vyksta ne taip, kaip įsivaizdavome prieš gimstant mažyliui

Prieš tapdami tėvais, svajojame, planuojame, kokie bus mūsų mažyliai, koks bus mūsų gyvenimas kartu. Tačiau realybė neretai nustebina. Ir ne visada ji džiugina tik maloniais atradimais. Kartais viskas būna gerokai kitaip nuo pat pirmos sekundės, kai į pasaulį atkeliauja sūnus ar dukra. Net ir kitų tėvų pasakojimai, patirtys negali mūsų paruošti, nes tiesiog patirtys būna labai skirtingos. Juolab, kad pasakojimai, kaip sunku, kad nesusitvarko, kad vaikai juos pykdo, dažnai skamba visai neįtikėtinai ir kelia nuostabą. Kaip taip gali būti? Slapčia viliamės, kad mums taip tikrai neatsitiks. Juk esame pasiruošę, nusiteikę, tvirti. Tačiau tuomet susitinkame su realybe ir turime atrasti patys, koks gi tikrasis mūsų kelias.

„Motinystė ar tėvystė mums visiems atneša naujų spalvų. Ir nesvarbu, kaip prieš tai galvojom. Bus kitaip. Ir tai visai ne apie fizinius dalykus, o apie tai, kas vyksta viduje. Juk, visų pirma, reikia susitvarkyti su savimi. Ir išsiaiškinti, kodėl tavyje vyksta tokie labai audringi dalykai. Nes įsivaizdavimas, kad būsi tobula mama, kuri visą laiką žino, kaip reaguoti tinkamai situacijose, kaip priimti tinkamą sprendimą ir viską tobulai valdyti bei kontroliuoti, tiesiog ima ir išnyksta susidūrus su pirma sunkia situacija“, – dalijasi tėvystės koučerė R. Cikanaitė.

Iššūkiai su vaiku nėra tokie patys, kaip iššūkiai praeityje

Bet juk mes ir anksčiau išgyvenome didelių pokyčių! Asmeninių, verslo ir vienaip ar kitaip su jais susitvarkydavome. Kodėl gi šį kartą turi būti kitaip? Juk turime patirties, tiesa? Deja, šį kartą tie patys dėsniai ir patirtys negalioja.

Foto: Shutterstock

„Vaikai ir dažnai partneris, mūsų vyras ar žmona, prie mūsų moka prisiliesti taip, kaip niekas kitas neprisiliečia. Tai labai asmeniška ir labai intymu. Todėl, jeigu mokame suvaldyti viršininko įsakymus, nereiškia, kad bus panašiai ir tėvystėje. Vadovas nepažadina mumyse to, ką pažadina vaikai. Nes jie prisiliečia ten, kur labai intymu, ir dažniausiai ten, kur labai skauda.

Ir tada vyksta akistata su savimi pačiais, kodėl ten skauda ir ką su tuo darome. Ar bandome vaikus nukreipti į šoną, kad jie mūsų neskaudintų, ar bandome su partneriu susitarti dėl namų taisyklių, ką jis turi daryti, kad mums neskaudėtų tam tikrais momentais“, – sako pokalbio dalyvė R. Cikanaitė.

Noras kontroliuoti

„Kai gimė mano vaikai, pasijaučiau kaip tie boulingo kėgliai – atbėgo kamuolys ir vienu smūgiu išmušė visą mano kontrolės jausmą. Ir kiek aš jį bandau tempti už uodegos, tiek man skauda. Labai norisi sukontroliuoti, kaip vaikai elgiasi, kaip jie darys, kaip jie nedarys. Ir tada kyla toks erzulys viduje, nes sukontroliuoti, iš esmės, nėra ką. Nes čia yra ne ta situacija, kurią gali sukontroliuoti. Kuo labiau tu ją kontroliuoji, tuo labiau ji tau slysta iš rankų“, – patirtimi dalijasi tėvystės koučerė D. Šafranauskė.

Kai mes kontroliuojame, kai viskas valdoma, kai išvirti pietūs, vaikai pavalgę, mes jaučiamės saugiai, nes mes pasirūpinome vaikais. Kai vaikai žaidžia nesiaiškindami santykių, irgi atliepia saugumo poreikį, nes saugu, kai vaikai tarpusavyje sutaria ir vienas kitą myli. Tai irgi yra tam tikras saugumas. Kontrolė visą laiką slepia didelį nesaugumo jausmą. Mes norime eiti ten, kur mums saugu. Ir kai reikia paleisti, tai mes susiduriame su dideliu nesaugumu, lyg bedugnė prieš mus. Ir iš tikrųjų labai baisu. Nesinori, ir galime pastebėti, kad mes tą saugumą bandome kitaip sau duoti. Pradedame kitokiose gyvenimo srityse kažką kontroliuoti, labai sunku paleisti kontrolę. Ne per valandą ir ne per naktį ji paleidžiama.

Foto: Shutterstock

Tai vienas didžiausių tėvystės iššūkių – paleisti kontrolę, priimti ir mėgautis tuo, kaip yra. O tą energiją, kurią skyrėme norui valdyti, skirti tiesiog džiaugsmui aplink. Be jokių lūkesčių.

Motinystės dvilypumas, vertės matavimas

Vienas kitam prieštaraujančių jausmų kova tikriausiai yra tai, kas dažnai vargina tėvystėje. Labai dažnai kyla jausmas, kad iš vienos pusės, norisi visko, kas geriausia, savo vaikui, iš kitos pusės, suprantame, kad viską atidavę, tiesiog nebeturėsime kuo dalintis. Kad puodeliui ištuštėjus, pagauname save šaukšteliu gramdančius dugną. Tačiau kaip išlaikyti tą balansą, kaip neišbarstant savęs, padaryti laimingais visus kitus?

„Mes atidavėme nuo pat mažens savo vertės suvokimą. Mes visą laiką buvome vertinami už rezultatą, iš to kyla noras duoti, net ir kontroliuoti, nes kontroliuojant matome rezultatą. Vaikai pavalgė, pažaidė, yra nuprausti, išsivalę dantis. Ir tai yra mano vertė, rezultatas. Pagal tai, aš galiu pamatuoti, ko aš verta. Todėl, kad nuo pat mažens mes buvome už tai vertinami mokykloje. Gavome pažymius. Ir niekas nesakė, kad nesvarbu, kokie mano pažymiai, koks yra mano elgesys prie stalo namuose, kad tai mano vertės nei padidina, nei pamažina. Kad pati savaime aš esu stebuklas. Visi mes atskiri žmonės esame kaip vienas didelis stebuklas. Bet tą vertę mes nuo pat mažens išmokome atiduoti į išorę.

Daug ką vertiname pagal tai, ką galime sukontroliuoti, pagaminti, sukurti, padaryti, įvertinti. Kas yra išorėje. Ir tikrai, tas reiklumas motinystėje. Aš pati save pastebiu, kai vaikai grįžta ir jau būna namuose. Ir aš turiu įrašinėti pokalbius konferencijai. Dalis manęs sako atidėti darbus kitam kartui, kai vaikai bus mokykloje, ir dabar eiti pas vaikus. Kita mano dalis sako, kad man smagu, ką aš darau. O tada dar kita dalis sako, kad esu egoistė. Ir tai yra nuolatinė kova viduje. Nuolat matuojam savo vertę ir, jei mes kažko verti, kaip mama, kaip žmona, kaip kolegė, nukreipiam į išorę. Ir laukiam to rezultato, kuris ateina iš išorės“, – pasakoja R. Cikanaitė.

Foto: Shutterstock

Vertė ir ribų nustatymas

Labai svarbu suvokti, kad aš, kaip žmogus, nebūtinai kaip mama, esu tiesiog vertinga pati savaime. Aš galiu, netgi privalau, jausti savo ribas. Iš tikrųjų, kalbant apie ribas, tėvai neretai nustemba, kad jie gali išlaikyti asmenines ribas santykyje su savo vaikais. Jie gali atsisakyti žaisti, jei yra pavargę, gali neleisti vaikui daryti kažko, kas juos skaudina, išsakyti savo poreikius, kurie ne mažiau svarbūs nei vaikų poreikiai. Ir tokiu būdu ne tik vėl pamatyti save, mylėti save, bet ir modeliuoti vaikams, kaip jie ateityje galės išlaikyti sveikas savo asmenines ribas.

Ar tėvams reikia daugiau žinių?

Tėvus pasiekia vis daugiau informacijos apie tai, kas vyksta vaiko raidoje, kaip reaguoti į vaiko elgesį, tačiau pamirštama svarba to, kas vyksta mumyse, kai tampame tėvais. Kaip mums išbūti šį be galo intensyvų, artimą ir daugialypį santykį.

„Pirmieji metai, kai mes esam viena, kai sunku pajusti, kur vaikas, o kur tu, iš tikrųjų gali išsprogdinti smegenis. Todėl tėvai lengvai pamiršta save, susitelkdami tik į vaiką. Tačiau ilgainiui, ima jausti nepasitenkinimą, tarsi iš niekur atsirandantį nekantrumą, erzulį. Tai ženklas, kad laikas atsisukti ir į save“,– pasakoja D. Šafranauskė.

Viskas, ką išgirstame seminaruose, paskaitose, perskaitome knygose, labai įkvepia ir atrodo, kad dabar viskas pasikeis. Juk tai teisingas požiūris, teisinga informacija. Tačiau po kelių dienų pastebime, kad ne – neprigijo. Ir staiga mes vėl grįžtame į tą kasdienybę, kurioje niekas neišeina. Tai netampa mumis, nesuvokiame, kad gyvename savo atmintimi.

„Be abejo, labai naudinga suprasti, kaip vyksta vaikų raida, kada ko jiems reikia ir kokiu tempu. Su tuo viskas gerai, tai yra žinios, kurios palengvina kasdienybę su vaikais. Bet po to lieki vis tiek su klausimu: ką man daryti. Žinau, kad viskas, kas vyksta su vaikais, yra natūralu. Tai reikia priimti. O man neišeina! Ką reiškia priimti? Ir aš nesuprantu, ką tai reiškia. Ir kaip priimti? Ir ką tai konkrečiai reiškia mano kasdienybėje. Kai norisi staugti, kai viskas plyšta, sproginėja, ką man tada daryti? Ar čia vadinasi, kad aš jau priimu. ar dar nepriimu? Toks visiškas pasimetimas, ką galiausiai man daryti su tuo“, – dalijasi tėvystės koučerė R. Cikanaitė, paklausta, kodėl gi programoje „Ryšys su savimi“ nebus kalbama apie vaikus, o visas dėmesys skiriamas būtent tėvų būsenoms.

Pokyčiai, kurie vyksta atsisukus į save

„Mūsų nuostatos dažnai ateina iš vaikystės. Prieš save keičiant, reikia priimti tai, kas yra. Negalime naujo pagrindo statyti ant to, ką atstumiame („aš savęs tokios nenoriu, aš savęs tokios nemyliu, aš noriu būti kažkuo kitu“). Todėl viskas prasideda nuo susigyvenimo su tuo, kaip jau yra.

Foto: Shutterstock

Pirmas žingsnelis, kurį norisi užakcentuoti visose praktikose ir programose, ir yra apie pažvelgimą, kas vyksta, susidraugavimą su tuo, savęs pažinimą. Priimti save – reiškia, pažinti save intymiausiuose momentuose, visokį, ir kai mes esam tie, kurie dalina šviesą, bet taip pat, ir kai mes esam tie, kurie daliname chaosą aplinkui mus. Iš pradžių, ir prasideda ta kelionė nuo supratimo: o tai kas yra tose visose mano kertelėse, tuose visuose aukštuose ir praeities kloniuose“, – dalijasi R. Cikanaitė.

Kai tikrai su viskuo susipažįsti, tada galima be baimės paleisti dalykus, kurių nereikia. Bet viskas vyksta pamažu, greiti pokyčiai nėra efektyvūs arba labai laikini. Vėl anksčiau ar vėliau viskas sugrius ir mes vėl būsime toje pačioje vietoje ir sakysime, kad niekas iš tikrųjų neveikia.

„Mes tikrai pripratę gyventi jau tam tikra tvarka dešimtis metų ir jei per vieną dieną norime viską imti ir nubraukti bei sakyti, kad nuo rytojaus būsime kitokie. Ne, taip dalykai nevyksta arba jie vyksta labai laikinai.

Jeigu norime tokio pokyčio, kuris būtų ilgas, mus džiuginantis ir toks, kurį galima būtų pavadinti pokyčiu, pirmiausia tikrai turime pažinti, ką gi mes čia turime. Su kuo gi mes gyvename ir kaip tai galbūt pas mus atėjo. Įvertinti ir atsirinkti, ko reikia, o kas visiškai netinka.

Tam reikia laiko ir atvirumo, pirmiausia – su savimi. Ir todėl programoje „Ryšys su savimi“ yra daug praktikos, teorijos turėsime tik mažytę dalį. Nes teorija yra toks dalykas, kurį galima paskaityti, galima daug knygų prirašyti, bet tam, kad tikrai vyktų pokyčiai, šitoje programoje orientuojamės į praktiką“, – pasakoja D. Šafranauskė.

Pokyčio esmė – praktika ir palaikymas

Tėvai dažnai pasakoja, kad perskaitytos knygos, klausyti seminarai tarsi išlekia iš galvos, vos vaikas padaro kažką netikėto. Ir štai vėl pakeliame balsą, susierziname. Tarsi visos teorijos išgaruotų iš galvos. Nes tai – tik teorija, netapusi praktika, todėl geriau maži žingsneliai, tačiau tokie, kurie įsitvirtina ilgam.

„Kai tu lieki vienas, labai sunku tvarkytis su gautos teorijos pritaikymu. Ir arba nežinai, kaip, arba svyra rankos, nes reikia pradėti vienam. Dalyvavimo programose esmė yra ta, kad visos praktikos vyksta kartu, taip atsiranda įprotis tai daryti ir žinoti, kaip tai daryti. Po kelių savaičių, praleistų programos grupėje, atsiranda naujas įprotis. Kad būtų lengviau susitvarkyti vienam. Nes paskui atsiranda tam tikra dinamika. Nes tikrai išgirdus naujas mintis, labai naudinga jas aptarti, išgirsti save.

Foto: Shutterstock

Aptarti su kitais žmonėmis, o kaip tau šitie pokyčiai vyksta? O galbūt vykstant pokyčiui, mes kažkur susiduriam su nusivylimu, ne taip, kaip tikėjomės, tuomet yra su kuo pasidalinti. Išgirsti įžvalgą, kodėl taip gali būti. O gal tiesiog viskas taip ir turi būti. Šitos programos esmė yra praktika ir labai glaudus bendravimas, ir čia mes paliesime daug temų, tokių, kas įvyksta su mumis tėvystėje, asmeninių ribų svarbą ir įvairių kylančių jausmų temą“, – apibendrina tėvystės koučerė R. Cikanaitė.

Visą pokalbį ir daugiau apie programą „Ryšys su savimi“, rasite www.mylu.lt.