XIX a. šeštą dešimtmetį, po Pramonės perversmo, kuris paskatino keisti rankų darbą įvairiomis technikos priemonėmis, ėmė kilti gamyklos ir išgarsėjo amerikietis vaikų gydytojas Lutheris Emmettas Holtas, rašoma tinklalapyje prospects.jmfinn.com. 1894 m. jis išleido knygą „Vaikų auginimas ir mityba“. L. E. Holtas ragino laikytis režimo ir viską užrašinėti. Jo patarimai buvo reglamentuotosir nuspėjamos mašinų gamybos to meto pramonėje atspindys. Pasak gydytojo, su visais kūdikiais reikia elgtis vienodai, maitinti juos tuo pačiu laiku, niekada su jais nežaisti. Jis patarė tėvams nerodyti švelnių jausmų, kad vaikai užaugtų tvirto būdo. L. E. Holto teorijos buvo populiarios ne vienerius metus.
1928 m., praėjus 10 metų po Pirmojo pasaulinio karo, amerikiečių psichologas Johnas B. Watsonas išgarsėjo kaip vaikų auklėjimo ekspertas. Karo metais jis daug prisidėjo prie strategijų, kuriomis siekta psichologiškai paveikti priešą, kūrimo. Darbas karo metais turėjo įtakos jo auklėjimo teorijoms, taip pat ir parašytai knygai „Psichologinis kūdikio ir vaiko auklėjimas“. Knygoje jis moterims primygtinai patarė užgniaužti instinktą apkabint vaikus. Plačiai nuskambėjusi citata iš knygos: „Jei jau norite, pabučiuokite į kaktą prieš miegą. Greitai jums pasidarys gėda dėl savo sentimentalumo.“
K. E. Holtas rekomendavo neraminti verkiančių kūdikių, kad jie neišmoktų manipuliuoti tėvais. J. B. Watsonas patarė tėvams mažiau leisti laiko su vaikais, veikiausiai tam, kad jiems liktų daugiau laiko atstatyti po karo suniokotą šalį.
Antrojo pasaulinio karo metais įvyko dar vienas vaikų auklėjimo ideologijos lūžis. Britų psichologas Johnas Bowlby susidomėjo našlaičiais likusių, evakuotų, hospitaliuzotų vaikų emocine gerove. Tuo metu buvo draudžiama lankyti ligoninėse gulinčius vaikus, to negalėjo padaryti net jų tėvai.
Psichologas pastebėjo, kad nuo motinos atskirti vaikai iš karto jaučia stresą. Tai paskatino jį iškelti Prisirišimo teoriją, teigiančią, kad norint funkcionuoti pasaulyje, vaikui reikalingas ryšys su pirminio prisirišimo asmeniu (įprastai – su motina).
J. Bowlby idėjas išplėtojo Harry Harlow (jis įrodė, kad meilės ir globos reikia ne tik žmonių vaikams, bet ir beždžionėms) ir Mary Ainsworth (ji išrado metodą, kaip patikrinti prisirišimą; metodas naudojamas iki šiol).
Britas pediatras Donaldas Winnicottas taip pat daug kalbėjo apie motinos meilės ir rūpesčio svarbą pirmaisiais vaiko gyvenimo metais.
Pastarosios teorijos apie tai, kad vaikams reikia daugiau dėmesio, sutapo su XX a. šešto dešimtmečio namų šeimininkių samprata – moterimis, kurios augino vaikus, rūpinosi namais ir stengėsi juos padaryti jaukius savo dirbantiems sutuoktiniams. Garsus gydytojas Benjaminas Spockas įvirtino idėją, kad moterys turi nedirbti ir pačios namuose auginti vaikus.
Jo 1964 m. knyga „Kūdikis ir vaiko priežiūra“ yra populiariausia visų laikų knyga apie vaikų auklėjimą. XXa. penktą ir šeštą dešimtmetį dirbo tik 34 proc. moterų. Bankų sąskaitos, teisiniai dokumentai ir pan. buvo vyrų karalystė, o moterys gamino, tvarkė namus ir augino vaikus.
Aštuntajame dešimtmetyje į darbo rinką sugrįžo 52 proc. moterų, iš dalies dėl atsiradusio hipių judėjimo ir išaugusio dėmesio moterų teisėms.
Augant šeimų įvairovei, B. Spocko idėjos tapo nebemadingos. Devintajame dešimtmetyje dirbančių moterų skaičius pasiekė 57 proc. Devintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis liūdnai pagarsėjo kaip Margaret Thatcher, pagalvės mokesčio, komercializmo ir „jupių“ laikotarpis. Kaip sakė Gordonas Gecko, „Esmė tokia, ponios ir ponai, kad būti godžiam yra gerai.“
Siekdami gauti vis daugiau, žmonės turėjo vis sunkiau dirbti. Devintojo dešimtmečio pabaigoje dirbo jau beveik 65 proc. moterų. Ši tendencija tęsėsi ir dešimtajame dešimtmetyje, o kartu su ja sugrįžo labiau autoritarinis vaikų auklėjimas.
1999 m. vaikų neturinti auklė Gina Ford išleido knygą „Sveiko kūdikio dienotvarkė“ („The Contented Little Baby Book“), kuri tapo bestseleriu, ir kurios buvo parduota ne vienas milijonas kopijų. G. Ford savo knygoje propaguoja griežtą dienotvarkę, ji taip pat pataria palikti vaiką išsiverkti, kad jis išmoktų užmigti vienas ir išmiegoti visą naktį. Be abejo, G. Ford patarimai buvo skirti dirbantiems tėvams, kad vaikai keltų jiems kuo mažiau rūpesčių. Vis dėlto, profesionalai iškritikavo G. Ford patarimus, kaip netenkinančius vaikų poreikių.
Atėjęs dvidešimt pirmasis amžius, ypač pastarieji dešimt metų, atnešė naują paradigmų kaitą. Tėvai ir vėl pasuko link vaikų auklėjimo su atjauta, jautriai. Panašios tendencijos vyravo penktajame ir šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tokį posūkį paskatino mokslo raida ir atsiradusi galimybė įrodyti (pasitelkus smegenų vizualizacijos technologijas ir atliekant sudėtingus psichologinius eksperimentus) rūpestingo auklėjimo poveikį.
Pavyzdžiui, 2012 m. atlikti tyrimai parodė, kad Ginos Ford propaguojamas „kontroliuojamo verkimo“ metodas nepadeda kūdikiui nusiraminti pačiam – kūdikis jaučia padidintą stresą, tačiau nebeiškomunikuoja jo tėvams verkimu.
Šiais laikais dirba 70 proc. moterų, tad vis svarbiau yra rasti pusiausvyrą tarp namų ir darbo. Vaikų priežiūra, kaip ir šeimos teisės, sparčiai gerėja, ypač įvedus bendras vaiko priežiūros atostogas.
Be abejo, ekonomika yra svarbu, ne mažiau svarbi yra galimybė moterims dirbti, tačiau vaikų auginimas taip pat yra svarbus aspektas.
Reikia nuveikti dar daug darbų, bet, tikėkimės, šįkart mes pasieksime tašką, kai bus vienodai atsižvelgiama į visų poreikius, ir kad liksime tame taške.
