„Ši problema opi, apie ją moterys bijo kalbėti. O turėtų būti kitaip. Tad kuriame tokį projektą, kur drąsiai bus galima pasakyti „man sunku“, „aš bijau“, „man reikia pagalbos“. Stengiamės suburti bendruomenę, kuri atjaus jauną mamą ir nedvejodama išties pagalbos ranką“, – sako viena iš projekto iniciatorių, šeimos ir naujagimių fotografė Asta Petrauskienė (Asta Foto). Be to, pristatymo metu savo jautria istorija apie pogimdyminę depresiją dalinosi ir menininkė Kristina Busilaitė, rašoma pranešime spaudai.

Nebuvo tarsi plazdantys drugeliai

Istorijos herojė Kristina du metus negalėjo susilaukti vaikelio – tad šiek tiek jie jautė įtampą. Vis tik kai moteris pastojo abu apsidžiaugė ir laukė lemtingos dienos: „Nors pats laukimas fiziškai buvo lengvas, tik buvo daug abejonių ir klausimų. Tad man tai nebuvo laikas lyg pro rožinius akinius. O viską dar apsunkino nėštumo pabaiga – kuomet grėsė persileidimas. Žinoma, tuomet stengiausi vis tiek išlikti rami ir pozityvi. Net į patį gimdymą vykau pasidažiusi ir visa graži“, – šypsosi pašnekovė.

Džiaugsmą pakeitė kaltės jausmas

K. Busilaitė tikina, jog didžioji dalis seminarų, mokymų ir straipsnių apie motinystę stengiasi tai nupiešti kaip vieną gražiausių periodų gyvenime. Taip ir yra. Bet visgi moteris kartais gali pasijausti priešingai. Būtent taip pasijuto ir ji: „Kai paėmiau į rankas mažą, trapų ir nuolat verkiantį kūdikį – visos žinios išgaravo. Atrodo, tarsi nieko nemoku, nežinau. Nesugebu net jo pamaitinti, nuraminti. Kaltinau save, kad esu bloga mama, kad nieko nemoku. O dar prisidėjo ir tetų bei močiučių patarimai – duok čiulptuką, dėk kopūsto lapą ir panašiai. Tai dar apsunkino situaciją.“

Kristina Busilaitė/ Too photography nuotr.

Užplūsdavo net blogiausios mintys

Moteris prisimena ir vieną situaciją, kuomet bedėdama į lovelę kūdikį – jam netyčia stuktelėjo per galvytę. „Tuomet pratrūkau. Ėmiau verkti ir dar labiau kaltinti save. O kartais užplūsdavo tokios blogos mintys, jog atrodo norisi tik papurtyti vaiką, kad nustotų verkti. Žinoma, tas mintis tramdai, nieko nedarai, net niekam nesakai – o reikėtų. Reiktų nebijoti papasakoti net blogiausių minčių. Reikia nebijoti prašyti pagalbos“, – tikina pašnekovė.

Pradėjo klausyti širdies

Kaip pasakoja istorijos herojė, tuo metu ji nieko nenorėjo – vaikščiojo su beveik viena pižama, neplautais plaukais, nevalgiusi, kraujuojančiomis krūtimis, aukšta temperatūra. O situacija ėmė gerėti tik tada, kai pradėjo klausytis savo širdies: „Vieną kartą iš nuovargio maitindama sūnų užmigau su juo. Prabudusi ir vėl ėmiau save kaltinti, kodėl neperkėliau jo į lovelę. Bet po to kažkaip toptelėjo mintis – o kodėl aš negaliu to daryti? Ir vaikas jautėsi saugiai, ir aš išsimiegojau. Tuomet ir dažniau pradėjau elgtis ne taip kaip sako kiti, o taip kaip jaučiau aš.“

Kūdikis su mama
Foto: Shutterstock

Reikia domėtis ir vyrams

Šiuo sunkiu periodu Kristinai padėjo vyras. Ji dėkinga, kad vyras buvo šalia ir stengėsi kiek galėjo palengvinti buitį. „Apskritai, visi vyrai turėtų daugiau domėtis tėvyste ir jautriu pogimdyviniu laikotarpiu. Tai irgi padėtų moterims. Nes dabar situacija ne kokia – nuėjus į kokius nors šeimoms skirtus psichologijos kursus – dominuoja moterys“, – sako menininkė.

Nebuvo kur kreiptis

Viena iš projekto „Mama, man rūpi“ organizatorių Nida Vildžiūnaitė (Nėštumo kalendorius) tikina, jog iki šiol su sunkumais susidūrusioms gimdyvėms nebuvo kur kreiptis. Nors informacijos apie pogimdyvinę depresiją yra – nebuvo vienijančios bendruomenės, kuri gebėti išklausyti ir padėti.

„Paslaugų pasiūla nėščiosioms ir tėvams Lietuvoje tikrai plati. Jau ilgiau nei 10 metų rengdama informacinį leidinį nėščiosioms, stebiu vis didėjančias specialistų gretas. Tai leidžia tinkamai pasiruošti gimdymui bei naujagimio priežiūrai. Tačiau kartais turimos informacijos nepakanka lengvai išgyventi jautrų ir emociškai sudėtingą periodą – pirmąsias savaites po gimdymo. Džiaugiuosi, kad „Mama mums rūpi“ projekte kviečiame miesto bendruomenę drauge kurti palaikančią ir atidžią mamai aplinką. Visiems palanku dar kartą prisiminti, kad šypsena ir paprasčiausias klausimas „O kaip gi tu?“ gali išties daug!“, – teigia pašnekovė.