– Pradėkime nuo to, kad nuo pat pirmos kūdikio dienos svarbiausias žmogus jam būna mama. Kaip elgtis turėtų mama, kad vaikui augant jis neprisirištų tik prie jos vienos?
– Kūdikystėje svarbiausia mamai išmokti atpažinti vaiko poreikius ir kuo greičiau juos patenkinti. Jeigu mama patenkina vaiko poreikius tada formuojasi saugus prieraišumas, pasitikėjimas mama. 4–5 mėnesį kūdikis ima skirti šeimos narius nuo svetimų. Taigi svarbu, kad kūdikis socializuotųsi ir būtų ne tik su mama. Nėra vieno recepto tinkamo visoms mamoms, kaip auginti vaiką, kad jie būtų neprisirišę prie mamos. Vaikai skiriasi savo jautrumu ir poreikiu nuolat turėti mamą šalia. Vaikui augant mama turėtų pasakyti, kada išeina ir kada maždaug sugrįš vaikui suprantama kalba. Neturėtų būti netikėtų ilgų mamos dingimų iš vaiko gyvenimo.
– Ar apskritai čia yra mamos „indėlis“, kad paaugęs (dvejų metų) vaikas nenori pasilikti nei su tėčiu, nei su kitais šeimos nariais, verkia, kai mama išeina?
– 2 metų vaikas natūraliai geriausiai jaučiasi su mama (pagrindiniu globėju/augintoju), taip pat ir vaiko ašaros yra natūralu, kai ji išeina. Svarbiausia, kaip vaikas elgiasi toliau. Jei vaikas greitai nusiramina ir toliau užsiima mėgstama veikla, ar noriai bendrauja su aplinkiniais. O mamai grįžus, pasitinka ir noriai žaidžia, pasakoja ką veikė, tada bėdos nėra. Svarbiausia, kaip vaikas jaučiasi be mamos. Net jau 2 metų vaikai gali gudrauti ir žino, kad reikia daugiau paverkti ir mama niekur neis arba pasiims kartu. Kodėl vieni vaikai atsisveikina su mama lengviau, o kiti sunkiau, priklauso nuo vaiko įgimto jautrumo, temperamento, turimos patirties, kaip sekėsi išbūti, kai buvo paliktas, kiek vaikas gerai jaučiasi su kitais artimaisiais ir kokį ryšį turi su kitais žmonėmis (tėčiu, močiute ar aukle).
– Jei jau susidūrėme su tokia situacija, kaip turėtų elgtis mama? Ar profilaktiškai vaiką bent valandai palikinėti su tėčiu? Ar laukti, kol jis „išaugs“?
– Reiktų elgtis, kuo natūraliau ir pagal vaiko ir mamos poreikius. 2–3 metų vaikai iš tikrųjų turi daug norų, nevaldomų emocijų. Tad visą laiką 24 val. išbūti yra sunku su mažais vaikais. Tad mamai pravartu kartais palikti vaiką tėčiui ar kitų artimųjų priežiūrai. Svarbiausia su vaiku atsisveikinti kuo greičiau ir, jei jau supranta, pasakyti, kada grįš. Pvz.: kai pamiegosi pietų miegelio, grįšiu. Galima kurti savo atsisveikinimo ritualą, tik kuo trumpesnį. Tas, kas lieka su vaiku, smagiai atsisveikina ir kuo greičiau stengiasi nukreipti vaiko dėmesį prie įdomios veiklos – kaladėlių, knygučių ir t.t. Jei mama visą laiką bus su vaiku, ji pervargs, bus pikta ir negebės skirti produktyvaus dėmesio vaikui.
– Kokios dažniausios priežastys būna tokių įgeidžių būti tik su kažkuriuo vienu iš tėvų?
– Vaikui vienu metu sunku būti su abiem tėvais, tada jis ima konkuruoti dėl tėvų dėmesio sau. Vaikam paprasčiau ir lengviau bendrauti vienu metu su vienu iš tėvų. Tas, kuris labiau patenkina vaiko poreikius, moka smagiau užsiimti su vaiku tas ir tampa mėgstamiausiu. Vaiko prisirišimas prie žmonių didėja nuo smagaus laiko leidimo kartu.
– Kada tai dažniausiai pasireiškia ir kada praeina?
– Vaikui mama labai svarbi iki 1 metų ir paskui poreikis sustiprėja apie 3 m. Jei vaikas saugiai jaučiasi su mama, kai išmoksta vaikščioti ir tyrinėti pasaulį, mamos reikia šiek tiek mažiau.
3 metais vaikai jau turi atmintį, su kuo smagiau laiką leisti kartu, tad jau gali rinktis, su kuo labiau nori būti. Dažniausiai prisirišimas apie 3 metus sustiprėja prie priešingos lyties tėvo. O nuo 4–5 metų vaikai ima daugiau rasti bendrų veiklų su savos lyties tėvu.
– Pasitaiko situacijų, kai vaikas ne tik nenori likti su tėčiu, bet ir nenori, kad tėtis jį praustų, maitintų ir pan. Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis tėtis? Imtis iniciatyvos? Rodyti, kad jam liūdna dėl to?
– Manipuliuoti vaiko jausmais tikrai nereikia. Tėčiai pirmiausia turėtų pradėti daugiau žaisti su vaikais. O tada žaidimai gali prasitęsti vonioje, rengiantis, prausiantis, valgant. Reikia būti kūrybingiems ir tikrai pelnysite vaikų dėmesį. Tėčiai jei nori, tikrai sugeba būti gerais žaidimų draugais. O nuo čia jau tik vienas žingsnis prie pareigų vykdymo.
– Ką daryti, jei vaikui tokie įgeidžiai atsirado netikėtai. Tarkime, grįžus po atostogų dvejų metų vaikas nebenori ne tik į darželį, bet ir pasilikti su močiute? Ką daryti tokiu atveju?
– Mažiau traumuosite vaiką, jei pradžioje kurį laiką neleisite į daželį, iki atsiras vėl saugus prieraišumas prie mamos ir vaikas gebės likti pas močiutę. O tada jau vėl pratinti prie darželio. Kitas variantas leisti į darželį ir stebėti, kaip jaučiasi darželyje. Jei vaikai išgyvena stresą, dažniau serga, būdingi nepaaiškinami skausmai. Adaptacija darželyje gali užtrukti iki pusės metų.
– Ar tiesa, kad kuo daugiau vaikas praleidžia laiko su mama, tuo sunkiau jam būna su ja atsisveikinti?
– Nebūtinai. Svarbu ir ką vaikas veikia su mama. Jei mama nuolat užsiima ir skiria maksimaliai individualaus dėmesio vaikui, tada vaikas gali labai norėti likti su mama. Taip pat skiriasi vaikų poreikis bendrauti su kitais vaikais.
– Kaip rasti tą viduriuką – kiek dėmesio skirti vaikui, kad paskui jis netaptų „mamyčiuku“?
– 2–3 metais vaiko didėja poreikis bendrauti su kitais vaikais. Šiuo laikotarpiu naudinga pradėti vaiką vesti į darželį, žaidimų aikšteles. Tai pat kartais vaiką palikti tėčio/močiutės/kitų artimųjų priežiūrai. Niekada nedarykite už vaiką to, ką jis gali pasidaryti pats. Skatinkite vaiko bendravimą su kitais vaikais ir suaugusiais žmonėmis. Mokykite, kaip reikia sveikintis, atsisveikinti. Kaip megzti draugystes, pasisakant vardus.
– Kada dėl tokios situacijos jau reikėtų sunerimti ir kreiptis į specialistus?
– Į specialistus reikėtų kreiptis:
- Jei vaikas, likęs kitų žmonių priežiūrai, verkia/isterikuoja/sustingsta ir nieko nedaro visą laiką, kol nėra mamos.
- Jei pradėjus lankyti darželį, vaikui prasideda tikai, mikčiojimas, nepaaiškinami skausmai, naktiniai košmarai, sugrįžta nuolatinis šlapinimasis į kelnes dienos ar nakties metu, nors jau buvo išmokęs sulaikyti.
