PSO (Pasaulio sveikatos organizacija) ir UNICEF (Jungtinių Tautų vaikų fondas) rekomenduoja mažylius žindyti iki dvejų metų amžiaus, o jeigu motina ir kūdikis to nori, tai ir ilgiau. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje pirmąjį mėnesį žindo apie 76 proc. moterų, o iki 6 mėnesių amžiaus kūdikį krūtimi maitina tik kas trečia mama. Pastebima, kad moterys vengia žindyti dėl informacijos stokos: skausmo baimės, estetinių priežasčių ar įsitikinimo, kad joms nepakanka pieno. Mamos suvokia, kad maitinimas suteikia mažyliui visokeriopą naudą, tačiau pačios paskęsta liūdesyje. Kokios viso to priežastys?
Sunki žindymo pradžia
Žindymas – nenutrūkstamas mamos ir vaiko bendravimo procesas. Su tuo sutinka ir mama Austėja, šiuo metu auginanti dvejų metų Rokutį (vardai pakeisti ir autoriui žinomi). Kol su šypsena pavyko pasakyti, kad maitina pati, teko pereiti ilgą ir nepaprastos stiprybės pareikalavusį kelią:
„Visada įsivaizdavau, jog žindysiu. Atrodė, kad tai daryti itin paprasta – aplink draugės be vargo žindė savo mažylius ir tuo mėgavosi. Maniau, kad tai bus paprasta kaip du kart du. Deja… Nors gimdžiau naujagimiams palankioje ligoninėje, ten žindyti taip ir neišmokau: seselės tik ateidavo, paduodavo mažyliui krūtį ir palikdavo. Taip ir bandėm maitintis – vis nesėkmingai. Galiausiai po kelių dienų speneliai kraujavo, vaikas buvo nepavalgęs – vos pradėjęs žįsti užsnūsdavo ir po kelių minučių vėl kviesdavosi savo maitintoją. Jaučiausi siaubingai, negalėdama įvykdyti savo pareigų. Galiausiai gydytoja liepė primaitinti mišinuku. Tada prasidėjo dar didesnės bėdos – pilvo skausmai. Nežinojau, ko griebtis.
Patarimo nesulaukiau – šeima pasiskirstė į kelis frontus: vieni vis skatino žindyti, kiti – nekankinti vaiko ir duoti mišinuko. Draugės vis lingavo galvomis ir siūlė nenuleisti rankų. Tuo metu taip norėjosi kitų jaunų mamų palaikymo, kurios pasakytų, kad vaikas net krūtimi nemaitinamas augs sveikas ir stiprus. Po nuolatinio blaškymosi galiausiai susiėmiau ir nukeliavom pasikonsultuoti pas žindymo specialistę. Ji parodė, kaip taisyklingai glausti kūdikį prie krūties, kaip padėti mažajam atsirūgti, patarė naudoti primaitinimo sistemą, kad būtų skatinama laktacija, sverti kūdikį po kiekvieno pačios maitinimo ir stebėti, kiek suvalgo pienuko. Su vyru nusprendėme, kad bandom „užkurti tą pieno gamybą“, o jei nepavyks, pereinam prie mišinuko. Na, ir prasidėjo darbas. Atėjus laikui valgyti, kabindavausi indelį su mišinuku ant kaklo, nuo jo kabančią itin ploną šlangelės galą klijuodavausi ant spenelio ir duodavau mažyliui apžioti krūtį. Taip jis traukdavo ne tik mano pienuką, kiek tuo metu jo ten buvo, bet ir pasisotindavo mišinuku. Šiek tiek nurimau, kad pagaliau vaikas pavalgo. Žinoma, su šia sistema niekur į viešumą nėjau. Močiutės žiūrėjo išpūstomis akimis, nes vaikas atrodė tarsi koks ligonis, kuris turi valgyti su lašeline… Kažkaip po truputį pieno atsirado. Bet vis dar savimi ir savo pieno kiekiu nepasitikėjau. Kaskart sverdavau mažylį po valgio, kad įsitikinčiau, jog gauna pakankamai maisto. Kol galiausiai trečią mėnesį gydytoja patarė nurimti ir mesti šalin svarstykles: vaikutis puikiai auga ir, matosi, kad pienuko gauna užtektinai. Tuo metu viskas palengvėjo – labai džiaugiausi pagaliau galinti įvykdyti prigimtines motinos pareigas ir aprūpinti savo kukulį nepaprastai naudingu maistu. Nors mažylį pati maitinau pusantrų metų, tačiau net nežinau, ar galiu pasigirti, kd jaučiau tą nepaprastą palaimą. Žinoma, vaiko ir mano ryšys maitinimo metu neįkainojamas, bet mano pačios emocinė būsena pradėjo gerėti tik po kurio laiko. Pirmąjį pusmetį jaučiausi prislėgta, nuolatos nerimavau, nepasitikėjau savimi. Jei tą patį reikėtų pakartoti su antruoju vaikučiu, nuoširdžiai nežinau, ar ryžčiausi…“
Gaila, tačiau ne visada istorijos baigiasi laimingai. Dažnai pieno taip ir neatsiranda – mamos palūžta, išvargintos bemiegių naktų, nepakelia streso, joms maitinimas neteikia tos apdainuotos palaimos ir pasirenka buteliuką. Pasakiusios, kad pačios nemaitina, sulaukia spaudimo iš kitų mamų. Nuolatos girdimi patarimai, kad reikia nenuleisti rankų, bandyti ieškoti sprendimo, įtikinėjimai, kad tai geriausia, ką ji gali duoti savo kūdikiui ir kad tik keli procentai IŠ TIKRŲJŲ negali maitinti, kelia jaunoms mamoms dar didesnį stresą. Nė viena mama neprieštarauja ir dėl to nesiginčija. Ji pati žino, kad jos pieno nauda – begalinė. O kaip gi ji pati? Ar emocinė būsena visiškai nesvarbi? Etapas, kai moteris turi žydėti ir formuoti ryšį su kūdikiu, apkarsta ir persismelkia tamsiomis spalvomis.
Informacijos gausa – sunku atsirinkti
Psichologė Sonata Vizgaudienė, šiuo metu dirbanti su vaikais, konsultuojanti tėvelius ir besilaukiančias moteris, pastebi, jog jaunoms mamoms mėgautis nuostabiu motinystės laikotarpiu trukdo ne kas kita, o šiandieninė informacijos gausa. Ji teigia, kad jauniems tėvams tai dažnai ne tik padeda, bet ir kenkia: sunku atsirinkti, kas tiesa, kas labiausiai tinka konkrečioje situacijoje. Nuolatinis natūralumo propagavimas tėvus spaudžia į rėmus, kelia aukštus reikalavimus ir dažnai verčia ieškoti nepasiekiamos tobulybės.
Ji sutinka, kad tiek natūralus gimdymas ar maitinimas – svarbūs ir naudingi vaikui, bet taip pat pastebi, kad ne visada gyvename pagal vadovėlyje surašytas taisykles.
„Juk vaikeliui daug svarbiau turėti ramią, laimingą mamą nei išsikamavusią ir depresišką dėl to, kad negali natūraliai maitinti. Taip, literatūroje teigiama, jog tik nedaugelis moterų dėl fiziologinių priežasčių negali natūraliai maitinti ir nemaža dalis problemiškai maitinančių moterų maitinimo sunkumų turi dėl psichologinių dalykų. Tačiau ne visas psichologines problemas galima išsispręsti čia ir dabar – kai kuriais atvejais tam reikia net labai ilgo darbo ir laiko. O vaikelį būtina maitinti. Todėl, kad ir kokius turėtumėte įsitikinimus apie natūralų maitinimą, jei jis kelia per daug streso, vardan mažylio ramybės, maitinkite taip, kaip galite, ir raminkite save, kad darote šiuo metu geriausia, ką galite daryti dėl savo vaiko,“ – tikina S. Vizgaudienė.
Priežastys – kur kas gilesnės
Psichologai atkreipia dėmesį, kad gali būti ne viena priežastis, kodėl mamos kūnas tiesiog priešinasi prigimtinei pareigai. Vieną svarbiausių priežasčių jie laiko gimimo prisiminimus. Psichoterapinių praktikų metu pastebėta, kad jei moters mama nenorėjo žindyti, neretai ši patirtis atsikartoja dukroms.
Pasirodo, mūsų pasąmonė gali slėpti net ir tokius tolimus prisiminimus kaip gimimas.
Moteris, pati gimdydama, neretai praveria užmaršties skraistę ir giliai užslėpti prisiminimai „išnyra“ pojūčių forma, kurie labai dažnai susiję su žindymo patirtimi. Pradėjusi žindyti, ji tarsi nukeliauja į kūdikystės metus ir prisimena savo žindimo patirtį. Dažnai išryškėja, kad jų pačių mamoms žindymas kėlė stresą ir nemalonius jausmus. Šito moteris gali nė nenutuokti, kol pati ant rankų nepradeda sūpuoti mažylio.
Kita dažna priežastis – skausmo baimė. Moters aplinkoje nuolatos girdimos nesėkmingos istorijos ir žindymo keliami sunkumai: skausmas, uždegimai, spenelių įtrūkimai, gali paskatinti liautis žindyti. Didelę įtaką jaunai mamai daro ir santykiai šeimoje. Jei ji nesulaukia palaikymo iš vyro, jei ji mano, kad nuo to suprastės jų santykiai, taps nepatraukli ir negeidžiama, moteris taip pat vengia žindyti.
Svarbiausia – mamos ir kūdikio ryšys Vis dažniau sutariama, kad žindymas yra ne vien maitinimas. Tai kūdikio ir mamos santykių formavimo pradžia, bendravimas, jų tarpusavio ryšio kūrimas. Jei moteriai maitinimas krūtimi kelia stresą, nemalonias emocijas, tačiau vis tiek žindo dėl aplinkinių spaudimo ar tiesiog suvokimo, jog maitinimas krūtimi būtinas kūdikio gerovei, vaikas visa tai perims ir informacija liks jo pasąmonėje.
Pasak psichologės S. Vizgaudienės, stiprų nerimą ir stresą patirianti mama itin neigiamai veikia savo vaikučio savijautą. Nelaimingų mamų vaikai taip pat jaučiasi nelaimingi, jie yra neramūs, dažnai verkia, kankinasi nuo diegliukų, arba, priešingai, gali pasidaryti apatiški.
Mokslininkų patvirtinta, jog jau prenataliniu laikotarpiu, kol vaikutis auga mamos pilvelyje, užsimezga tvirtas mamos ir vaiko ryšys, kuriam būdingas ypatingas jautrumas vienas kito atžvilgiu. Šis ryšys išlieka ir mažyliui gimus.
„Mamos intuityviai jaučia savo vaikučių būklę, vaikai priklausomi nuo mamos savijautos. Todėl mamoms svarbu pasikliauti intuicija ir visus sprendimus, susijusius su vaikučiu, priimti pačioms. Tik mama žino, kas jos vaikui geriausia. Jei jaučiate ir suprantate, kad negalite maitinti natūraliai arba jums tai nemalonu (gali būti ir taip), tai nevarkite. Normalu yra išbandyti įvairius natūralaus maitinimo būdus, pasikonsultuoti su specialistais, bet tai neturi būti kankynė. Juk vaikelis nesupranta, kad stengiatės dėl jo, jis tik jaučia begalinį jūsų stresą. Argi per jėgą, mamos ašaras spaudžiamas pienukas skanus? Gal geriau su meile padarytas mišinukas. Juk maitinimas viso gyvenimo atžvilgiu tik nedidelė dalelė gėrio, kurį dovanosite savo vaikui. Motinystė – nuostabus patyrimas, suteikiantis moteriai išskirtinį laiką auginti savo mažylius, neapkartinkite tokio ypatingo meto nereikalingomis ašaromis, kankinančiomis mintimis, beprasmiais nuogastavimais. Juk vaikučiui svarbiausia jūsų meilė ir rūpestis, jūsų laimingas žvilgsnis.“ – ramina mamas S. Vizgaudienė.
