Priekabiavo ir grasino atleisti iš darbo
„Jei kas nors tai pasakotų, negalėčiau patikėti, – dalijosi parduotuvės „8ToGo“ pardavėja Ramunė Bžeskienė. – To, kas vyko, neįmanoma pavadinti kitaip, nei patyčios, nepagarba ir grasinimai tiesioginėmis šių žodžių prasmėmis. Negaliu patikėti, kad žmonės šitaip gali elgtis, ypač – savo ir kitų vaikų akivaizdoje. Tarkime, pasilipusi ant laiptelių, kad pasiekčiau aukštai padėtas prekes, išgirdau, jog man reiktų dažniau ant jų palaipioti, jog numesčiau svorio ir greičiau judėčiau. Arba kita situacija – pildydama bluzono užsakymą turėjau suvesti duomenis į kompiuterį, todėl atsisėdau ant kėdės ir sulaukiau vienos mamos komentaro: „Ką tu sau, pardavėja, leidi? Kai aš stoviu, tu nesėdi. Atsistok, kai aš stoviu!“
Viena jos kolegė pasilenkusi išgirdo šiurkštų tėvelių „pajuokavimą“, kad ji galėtų būti su trumpu sijonu, o ne su kelnėmis – taip būtų „įdomiau laukti“, kol suras prekę. Kiti tėvai, paaiškėjus, kad parduotuvėje nėra reikiamo drabužio dydžio, personalui pagrasino, kad „ištrauktų, iš kur nori“, kitaip bus pasirūpinta, jog darbuotojai neteks darbo.
Pardavėjos prisiminė ir itin nemalonią situaciją, kai į parduotuvę užėjus ukrainiečių šeimai bei pradėjus su jais kalbėti rusiškai pasigirdo nepagarbių komentarų ir jų adresu, neva, štai, „atvažiavo ir per juos lietuviai turi ilgiau laukti“.
Eilėse laukiantys tėvai visą rugpjūtį stumdėsi, burnojo ir pykosi vieni su kitais. Visai kaip mokyklinukai valgykloje prie bandelių, prisiminusi palygino R. Bžeskienė: „Rusiški keiksmai, necenzūriniai žodžiai, pakeltas tonas, tampymas už rankos ar palaidinės norint atkreipti dėmesį – tai tie dalykai, kurie mūsų jau nebestebindavo.“
Paveikė emociškai
Pirkėjai pamiršo bet kokį mandagumą, pagarbą kitam ir paprasčiausią žmogiškumą, sakė įmonės vadovė Viktorija Paleckienė. Šioje parduotuvėje uniformomis prekiaujama jau aštuonerius metus, todėl pasiruošimo mokyklai karštinė ir paskutinėmis dienomis į parduotuvę suskumbantys įsitempę pirkėjai – jai gerai žinoma situacija, tačiau šis rugpjūtis buvo išskirtinis, tvirtino moteris.
„Deja, nei riksmai, nei necenzūriniai žodžiai, nei šiurkštus elgesys nėra stebuklinga lazdelė, kuria pamojus tėvai bus aptarnauti greičiau, atsiras reikiamo dydžio drabužis, jei jo nėra, ar sumažės kaina. Toks elgesys tik kelia emocinę įtampą, žaloja visus aplink, o ypač nepilnamečius vaikus“, – kalbėjo V. Paleckienė.
Moteris pasakojo, kad toks neadekvatus tėvų elgesys emociškai veikdavo ne tik personalą, bet ir kitus parduotuvėje esančius tėvus bei vaikus. „Kartą besikeikiantį tėtį raminti ėmėsi kiti tėvai, klausė, ar tai jo įprastas bendravimo būdas, ir priminė, kad parduotuvėje yra vaikų. Tik tai ir padėjo suvaldyti situaciją, – prisiminė ji. – Ypač sunku būdavo jaunesnėms kolegėms – jos įžeidžiančių komentarų sulaukdavo dažniau ir sunkiai galėdavo nuo to atsiriboti. Juk nė vienas žmogus, dirbantis savo darbą, nenusipelno, kad su juo būtų taip elgiamasi. Vaikus į mokyklą suruošti padedančios pardavėjos neretą dieną turėdavo daryti pertraukas, nes tiesiog apsiverkdavo!“
Blogu pavyzdžiu paseks ir vaikai
Tokius pasakojimus išgirdusi psichologė Milda Kukulskienė, kurianti tinklaraštį „Švelni tėvystė“, atkreipė dėmesį, kad netinkamas tėvų elgesys neišvengiamai paveikia visa tai matančius vaikus. „Vaikai nuolat stebi savo tėvus ir jų sąveikas su aplinkiniais žmonėmis. Neretai jie daugiausia išmoksta ne iš to, ką jiems teoriškai sakome, o iš to, kokie mes patys esame, – ar mandagiai bendraujame su šeimos nariais ir giminaičiais, ar pagarbiai elgiamės su parduotuvės, knygyno, pašto ar kitais darbuotojais, ar padedame į bėdą pakliuvusiems aplinkiniams, ką už akių kalbame apie vaiko mokytoją ir panašiai“, – priminė ji.
Pašnekovė tvirtino, kad vaikai tėvų ir kitų aplinkinių žmonių elgesį ne tik stebi, bet ir imituoja. Taigi matydami šaukiančius ar besikeičiančius tėvus neretai bus labiau linkę šaukti ar keiktis patys, o gera tėvų emocijų reguliacija paprastai bus svarus pavyzdys, kaip reguliuoti emocijas ir patiems vaikams.
„Be to, ramus ir stabilus pasirengimas mokyklai bei teigiamos ir pastiprinančios tėvų nuostatos kurs vaikams saugesnę aplinką, prisidės prie sklandesnės mokslo metų pradžios, – komentuodama situaciją pažymėjo M. Kukulskienė. – Kylant įtampai ar susierzinimui turėtume vengti šiuos jausmus išlieti ant aplinkinių, verčiau paieškoti konstruktyvesnių ir į sprendimus orientuotų įveikos būdų.“
Psichologei pritarė ir tėvystės koučerė, mylu.lt kūrėja Dovilė Šafranauskė. Blogiausia šioje situacijoje tai, kad tokie dalykai vyksta greta esant vaikams – saviems ir svetimiems, sakė ji ir patvirtino: vaikai girdi, ką mes sakome, bet mokosi iš to, kaip mes elgiamės.
„Galime, kiek nori, kalbėti apie patyčių netoleravimą, tačiau jei mes patys žeminsime kitus žmones, tyčiosimės iš jų lyties, išvaizdos, kalbėsime nepagarbiai, vaikams tai bus leidimas elgtis taip pat. Pasąmoninis patvirtinimas, kad taip elgtis normalu. Patyčios dažniausiai nėra vienkartinis veiksmas, neretai tai – įprotis, pasireiškiantis per žeminančius komentarus apie kitus žmones. Stebėdami mus vaikai taip pat mokosi, kokios yra elgesio galimybės susiklosčius vienai ar kitai situacijai jų gyvenime. Tad jei mama ar tėtis šiurkščiai kalba su parduotuvės pardavėja, tikėtina, kad įtemptoje situacijoje taip pat elgsis ir jų vaikas. Būtent mes esame pirminis ir pats svarbiausias pavyzdys savo vaikams“, – patikino pašnekovė.
Ji davė patarimą ir tiems, kuriems gali pasitaikyti būti tokio žeminančio elgesio liudininkais. Tokiu atveju labai svarbu su vaiku vėliau aptarti šį įvykį, pasidalinti savo vertybiniu požiūriu į situaciją ir aptarti, kodėl toks elgesys netinkamas ir kas tokiose situacijose gali padėti, mokė D. Šafranauskė.
Išsilieja ant kitų, nes kenčia patys
Bandydama paaiškinti priežastis, kodėl tėvai sau leidžia taip nemandagiai elgtis, specialistė svarstė, kad šitaip žmonės greičiausiai išreiškia įtampą ir jausmus, kurie gali kauptis dėl labai įvairių priežasčių. „Ruošdami vaikus mokyklai, tėvai patiria įtampą ir stresą, jaučia finansinį neužtikrintumą, nuovargį derėdamiesi ir tardamiesi su vaikais, kai nuomonės nesutampa. Galbūt kyla netgi tam tikra įtampa dėl šeimyninių santykių, kai mamos nesulaukia pagalbos besirūpindamos šiuo procesu. Tikėtina, kad gali būti ir gilesnių senų jausmų, – svarstė pašnekovė. – Daugeliui šiandienos tėvų, prisiminus mokyklą, iškyla nemalonių patirčių: neteisybė, galbūt nuomonės nepaisymas, bejėgystė. Taigi mokyklą primenančioje aplinkoje iškyla labai senų išgyvenimų, kai kuriais atvejais tos patirtys tarsi „kompensuojamos“, mat dabar galia tarsi mano rankose, aš – klientas, dabar esu galingesniojo pusėje. Apie tokį elgesio modelį mini ir darželių, mokyklų pedagogai. Galbūt tokius jausmus sukelti gali ir mokyklinių uniformų parduotuvė.“
Vis dėlto nei keiksmai, nei nekorektiški komentarai nėra tinkamas ir priimtinas būdas išreikšti susikaupusią įtampą, tvirtino specialistė. Visa tai parodo, kad žmonėms trūksta įgūdžių, kaip galėtų nuraminti save, savo kūną iškilus stresinei situacijai. Tokia reakcija, anot jos, taip pat gali rodyti, kad žmogus kuriuo nors gyvenimo etapu išmoko, jog būtent tokios audringos reakcijos atkreipia aplinkinių dėmesį ir galbūt padeda išspręsti situaciją.
„Žeminantys, pašaipūs komentarai būdingi žemos savivertės žmonėms, kurie žemindami kitą pasijunta didesni, galingesni. Ir tai tik parodo, kad tokiam žmogui trūksta emocinio intelekto kompetencijų ir įgūdžių, kaip spręsti situaciją, o ne tiesiog kelti visus trikdantį chaosą, – kalbėjo D. Šafranauskė. – Visi mes – žmonės, ir tikrai gali nutikti taip, kad vienai ar kitai mamai, tėčiui tiesiog trūks kantrybė, gali nutikti, kad pasakysime tai, ko nenorėjome, ar pasielgsime, kaip paprastai nesielgiame. Tokiu atveju visada galima grįžti ir atsiprašyti, prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Tikiu, kad tai būtų neįkainojama pamoka mūsų vaikams.“
