Efektyviausia pradėti mokyti nuo 4–5 metų

„Daugybė mokslinių studijų pagrindė faktą, kad kuo anksčiau įvyks vaiko sąlytis su užsienio kalba, tuo lengviau bus jos mokytis vėliau. Tad pirmoji pažintis gali vykti dar kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje, pritaikius amžiaus tarpsniui tinkamus būdus ir priemones. Maži vaikai turi puikią atmintį, jie mėgsta tyrinėti, eksperimentuoti, mėgdžioti ir atkartoti tai, ką pamatė ar išgirdo. Tokie vaikai itin smalsūs ir imlūs naujai informacijai bei įsisavina ją natūraliai, be didelių pastangų, jie džiaugiasi pačiu procesu, – sako Greta Balaišienė, „American English School“ Kauno filialo vadovė.

Svarbiausia, pasak kalbų mokyklos atstovės, mažyliai dar neturi paaugliams ir suaugusiems žmonėms būdingo gėdos jausmo, dėl to atkartodami išgirstus žodžius ir frazes jie nebijo suklysti, ir patys to nesuprasdami išmoksta kalbėti taisyklingais sakiniais ir įgyja puikią natūralią tartį. Tad palankiausias laikas pradėti tikslingai mokytis užsienio kalbos yra nuo 4–5 metų, kai vaikas jau geba kuriam laikui sutelkti į veiklą dėmesį ir jį išlaikyti.

G. Balaištienė sako, kad reikšmingas laikas yra ir iki 4 metų – parinkus tinkamą mokymo būdą ir metodus, galima pasiekti išties puikių rezultatų: „Pradiniame mokymosi etape pamokėlės neturėtų būti ilgesnės nei 30–60 min., kad vaikai nepervargtų ir nepradėtų nuobodžiauti, nes mokant kalbos darželinukus, svarbiausia juos sudominti, kad mokymosi procesas būtų motyvuojantis, žaismingas ir nenuobodus. Dėl to mokytis reikėtų žaidžiant, dainuojant, piešiant, skaitant knygeles, žiūrint filmukus – pasitelkiant visas veiklas ir priemones, kurios vaikams teikia džiaugsmą. Kuo tos veiklos įvairesnės, tuo lengviau vaikams seksis įsiminti naują informaciją“.

Foto: Shutterstock

Šiandien, pasak G. Balaišienės, ryškiai pastebimas vis augantis tėvelių susidomėjimas vaikų lavinimu jau nuo kūdikystės, ir taip vadinamas panardinimo metodas yra tikriausiai vienintelis būdas pradėti pažintį su kalba tokiame ankstyvame amžiuje. Dvikalbėse šeimose šis procesas vyksta natūraliai, per kasdienį bendravimą, kai kūdikiai susipažįsta su kalbos skambesiu ir ritmu per garsus, vėliau pradeda juos atpažinti. Šeimose, kur mokoma kalba nekalbama, patys tėveliai namuose gali pasirinkti priemones ir kryptingai pratinti vaiką prie naujos kalbos. Iš esmės, visi metodai efektyvūs, jei vėliau, vaikui augant, užtikrinamas tęstinumas ir mokymosi procesas nenutrūksta.

Klaidoms atitaisyti gali prireikti ne vienerių metų

„Lietuvoje mokyklose vaikai antrosios kalbos pradeda mokytis antroje klasėje, tačiau pastebime, kad kasmet mažėja tokio amžiaus vaikų, kurie dar nebūna susipažinę su užsienio kalba (ypač anglų) iki mokyklos, mat pirmoji pažintis įvyksta dar darželyje, šeimoje ar tiesiog žiūrint animacinius filmukus, ir tai yra tikrai labai gerai. Kalbų mokymosi procesas mokykloje tampa prievole, kaip ir kiti mokomieji dalykai, todėl tai kartais vaikams sukelia neigiamus jausmus ir atstūmimo reakciją, dėl kurių jie sunkiau įsimena naujus žodžius ir apskritai yra mažiau motyvuoti mokytis. Taigi, pradėjus mokytis vėliau, gali tekti įdėti daugiau pastangų ir įdirbio, kad vaikas vėliau pasiektų norimą rezultatą“, – pastebi G. Balaišienė.

Greta Balaišienė

Paklausus, kokias klaidas daro vaikai, pašnekovė sako, kad dažniausiai savo praktikoje susiduria su vaikų netaisyklingo tarimo ir gramatikos klaidomis. Tačiau taip pat pastebi tendenciją, kad šiuolaikiniai vaikai, net ir tie, kurie turi puikius kalbėjimo ir klausymo įgūdžius, daro neįtikėtinai daug rašybos klaidų. Priklausomai nuo daromų klaidų pobūdžio, vienas jų, ypač jei tai yra vienkartinės ar techninės klaidos, atitaisyti pavyksta per gana trumpą laiką – pavyzdžiui, atkreipiant dėmesį į netaisyklingai ištartą ar parašytą žodį, neteisingai pavartotą gramatinę struktūrą.

Foto: Shutterstock

Dažnai klaidos, pasak pašnekovės, būna sisteminės, nuolat pasikartojančios ar įsisenėjusios dėl praktikos stokos, nesupratimo, nes vaikas bijojo paprašyti mokytojo paaiškinimo, ar kitų priežasčių. Tokių klaidų taisymui, ypač netaisyklingos tarties, gali prireiki ne vienerių metų, daug praktikos ir individualaus dėmesio probleminėms vietoms.

G. Balaišienė sako, kad jeigu tėvai nori ir turi galimybę pasirinkti kalbų mokytoją, yra keletas svarbiausių momentų, kuriuos būtina įvertinti, kad vaikui mokymosi procesas būtų efektyvus ir malonus, augintų smalsumą, skatintų motyvaciją mokytis bei padėtų pasiekti puikių rezultatų.

„Pirmiausia, mokytojas pats turi nepriekaištingai mokėti kalbą, turėti aiškią, natūralią ir taisyklingą tartį, platų žodyną, nedaryti klaidų. Šalia to, puikiai kalbą mokantis mokytojas turi būti ir pedagogas, išmanantis įvairius vaikų psichologijos niuansus, gebantis užmegzti su vaikais ryšį ir tuomet atitinkamai pagal jų amžių pritaikyti mokymo priemones ir metodus, mokantis padrąsinti ir paskatinti. Galiausiai, vienas iš svarbiausių momentų yra pati mokytojo asmenybė – kad mokytojas vaikui taptų autoritetu, sektinu pavyzdžiu, jis turi vaikui patikti kaip asmenybė, ir jokiu būdu nekelti baimės. Tuomet vaikas nebijos suklysti, kas yra natūralu mokantis naujos kalbos, o mokymosi pagrindas bus pasitikėjimas ir pagarba“, – įsitikinusi pašnekovė.

Dažniausi mitai apie kalbų mokymąsi ir tai, kaip yra iš tikrųjų

„Mitų yra daug ir įvairių. Vienas iš jų, kad vaikas kalbos gali išmokti tik iš filmukų, ir jam nereikia papildomo lavinimo. Taip, filmukai iš tiesų yra puiki papildoma mokymosi priemonė, turinti nenuginčijamą edukacinę vertę. Visgi, kalbos mokymasis yra daug platesnis ir apima ne tik klausymo ir kalbėjimo, bet ir skaitymo bei rašymo įgūdžius, kurių vaikai tikrai neišmoks savarankiškai iš filmukų“, – pastebi G. Balaišienė. Be to, pasak jos, kalba – visų pirma – komunikavimo priemonė, todėl ji turi būti naudojama bendravimui su kitais žmonėmis, kad vaikas suvoktų skirtingas situacijas ir gebėtų tinkamai parinkti kalbą. Taigi, nors filmukai padeda lavinti kalbos žinias, papildomas ugdymas reikalingas tam, kad mokymosi procesas vyktų kryptingai ir vaiko žinios augtų jam augant.

„Antrasis mitas, kad mokytis antros kalbos žalinga, kol vaikas dar gerai nemoka gimtosios. Nors šis mitas gan plačiai paplitęs, iš tiesų antrosios kalbos mokymasis tikrai netrukdo, netgi atvirkščiai – padeda, nes abiejų kalbų įgūdžiai vystosi paraleliai, tais pačiais etapais, – sako pašnekovė, – Juk ir gimtosios kalbos įgūdžius vaikas įgyja palaipsniui – pirmiausia kalbą girdi ir išmoksta atpažinti, vėliau įvardinti jį supančius aplinkos daiktus, suprasti ir nurodyti dažniausiai atliekamus veiksmus, ir taip palaipsniui kalba sudėtingėja, vaikas geba jungti žodžius į sakinius, vėliau sakinus į trumpus pasakojimus. Panašiai ir su antrąja kalba – pirminis supratimas ateina iš to, ką vaikas girdi, vėliau jis pradeda kalbą vartoti. Net jeigu pradžioje kartais supainiojami skirtingų kalbų žodžiai, vėliau viskas stoja į savo vietas, nes vaikai turi retą sugebėjimą parinkti kalbą pagal situaciją“.

Trečiasis mitas, pasak G. Balaišienės, kad pradėti mokytis papildomai reikia tik artėjant egzaminams: „Tiesa ta, kad kalbos mokomės ne dėl egzamino, o gyvenimui, ir jos mokymasis yra ne metus, o kur kas ilgiau trunkantis procesas. Todėl, pradėjus rimtai mokytis per vėlai, ypač jei yra rimtų žinių spragų, gerą rezultatą pasiekti labai sunku“.

Dar vienas mitas, kad negalima maišyti daug kalbų. Mokytis yra atvirkščiai lengviau kitas kalbas tada kai jau moki bent vieną kalbą.

Gimusios dvikalbėje šeimoje, dukros su mama kalba tik lietuviškai

Havajuose gyvenančios knygų autorės, rašytojos Vaivos Rykštaitės dukros (4 ir 6 metų m.) nuo kūdikystės šeimoje girdi dvi kalbas: lietuvių ir anglų. Angliakalbis yra jos vyras ir mergaičių tėtis.

Vaiva Rykštaitė

Paklausus, kurie kalbų mokymosi metodai labiausiai pasiteisino rašytoja sako, kad praktiškai visos jos žinios iš knygos „Raising a bilingual child“. „Visi metodai pasiteisina, bet jų gan daug. Iš esmės norint, kad vaikas laisvai kalbėtų dviem ar daugiau kalbų kasdienė vaiko akistata/kalbų patirtis turi būti 70 proc. mažumos kalba ir 30 proc. daugumos kalba. Daugumos kalba yra gyvenamos šalies ar kultūros vyraujanti kalba, mūsų atveju tai – anglų. Taip pat reikia išsirinkti metodą, pavyzdžiui, vienas tėvas viena kalba arba namų kalba ir viešumos kalba. Aš pasirinkau pirmąjį metodą. Su dukromis kalbu lietuviškai. Kartais šalia esant tėčiui tą pačią frazę pasakau abiem kalbomis, kad jis žinotų kontekstą, kas vyksta, ką liepiu daryti ar pan.“, – sako V. Rykštaitė.

Dėl kalbos įsisavinimo neleido į darželį

Tačiau, pasak rašytojos, vien to nepakaktų: „Žiūrime filmukus, skaitome knygas lietuviškai, mergaitės dalyvauja kartą per savaitę Lituanistinės mokyklos nuotolinėse pamokose. Ugdau pozityvų požiūrį į kalbų mokėjimą ir lietuvių kalbą, turime lietuvių draugų, palaikome ryšį per skaipą su Lietuvoje esančiais seneliais, kasmet vykstame į Lietuvą. vaikų suklydus netaisau, bet tiesiog pakartoju, ką jie sakė teisinga forma. Prašau išversti ką sakau lietuviškai į anglų kalbą tėčiui. Viskas ką vardinu ir yra mokymosi metodai. Nepasiteisinančių metodų nėra. Kalbos mokymasis yra viso gyvenimo procesas“.

Vaiva Rykštaitė
Foto: DELFI / Justinas Auškelis

Paklausus, ar dukros dažnai kalbėdamos painioja žodžius ir ar jas tėvai taiso tuo metu, V. Rykštaitė sako, kad abi painiojo iki trejų metų. Klaidų stengdavosi netaisyti, bet tiesiog linksmai pakartoti lietuviškai taisyklingą sakinį. Nuo trejų metų praktiškai nebepainioja, arba tai pasitaiko itin retai.

„Klaida yra manyti, kad jei kalbėsiu su vaiku lietuviškai to pakaks išmokti kalbą. Tikrai ne. Tai yra darbas, reikalaujantis sistemingumo ir kantrybės. O gal veikiau gyvenimo būdas. Būtent dėl kalbos įsisavinimo neleidau dukrų į darželį, nes iki penkerių metų geriausiai įsisavinama gramatika. Kartais griežtai liepiu tarpusavyje kalbėtis lietuviškai, o ne angliškai, bet nemanau, kad tai klaida. Užaugusios padėkos, jos jau dabar džiaugiasi esančios dvikalbės“, – šypsosi knygų autorė.