Dvi mokinių bei tėvų mėgstamos mokytojos sutiko papasakoti „Delfi“ apie savo darbo kasdienybę bei sąlygas. Ir nebijojo paminėti pagrindinio dalyko, kurio mokytojams trūksta.
Viena žinomiausių lietuvių kalbos bei literatūros mokytojų Jolanta Bizaitė niekada nesidrovėjo savo nuomonės ir visuomet drąsiai kalbėjo apie mokytojo pašaukimą bei iššūkius. Ši jos drąsa skatina neabejoti – žmogus mokytojo profesijos dėl pinigų nesirinktų.
„Kai pradėjau dirbti mokykloje, mano pirma alga buvo 1200 litų. Man, tuo metu studijuojančiai magistrą, tai buvo pakankamai geri pinigai. Tada džiaugiausi, bet turbūt čia buvo pirmojo darbo, pirmojo atlyginimo sindromas. Dabar į viską žiūriu kiek kitaip. Pragmatiškiau. Nemanau, kad galima gyventi vien iš įkvėpimo ir dirbti tokį atsakingą darbą už juokingus pinigus.
Pastaraisiais metais atlyginimai kilo labai nedaug. 13 metų dirbau rusiškoje gimnazijoje, dirbau su vyresnėmis klasėmis, atsakomybės buvo dar daugiau, o atlyginimas buvo juokingas: 800-900 eurų. Tiesa, negaliu pasakyti už ką ir kiek mokėjo, nes toje mokykloje keista praktika – suvaryti mokytojus kaip avis į direktorės kabinetą, greitai paaiškinti įvairiais buhalteriniais terminais apie koeficientus, liepti pasirašyti ir neduoti sutarties kopijos. Dabar kyla įvairių minčių“, – prisiminė Jolanta.
Teoriškai užsidirbti galima, o praktiškai?
Neseniai mokytoja perėjo dirbti į kitą mokyklą – Antakalnio progimnaziją. Ji pripažįsta, kad apsispręsti buvo nelengva.
„Sudėtinga buvo priimti sprendimą, nelengva palikti pirmąją mokyklą, kurioje užaugau kaip mokytoja. Bet dabar nesigailiu. Uždirbu gerokai daugiau. Siūlomas atlyginimas buvo didžiausia priežastis, lėmusi, kad perėjau dirbti į kitą mokyklą. Tiesiog laikui bėgant pašaukimo nelieka, kai reikia galvoti, kaip sudurti galą su galu, kai reikia pasiskaičiuoti net einant į maisto prekių parduotuvę“, – neslėpė ji.
Į kalbas, kad norimas pajamas galima pasiekti dirbant papildomai, „Delfi“ kalbinti mokytojai žiūri skeptiškai. Iš vienos pusės – žinoma, kuo daugiau dirbsi, tuo daugiau uždirbsi. Iš kitos pusės – kokia tuomet liks kokybė ir kada gyventi, miegoti?
„Ne visiems mokytojams prie atlyginimo galima prisidurti. Lituanistų paklausa didelė, bet laikas ribotas. Manau, visi papildomi uždarbiavimai vyksta pagrindinio darbo kokybės sąskaita. Neužtenka paroje laiko sąsiuviniams ištaisyti, pasiruošti pamokoms, kad jos būtų įdomios ir dar papildomai dirbti su kitais mokiniais. Aš pati susiradau papildomą darbą. Neįsivaizduoju, kaip spėsiu nuo rugsėjo tvarkytis su visomis pareigomis. Jei nespėsiu, kažką teks aukoti. Teoriškai tikrai įmanoma papildomai uždarbiauti, bet praktiškai tai sunkiai įgyvendinama“, – pasakojo Jolanta.
Daugelis mokytojų kaip pagrindinę šios profesijos problemą įvardija menką įvertinimą. Kalbama tiek apie finansinį nevertinimą, kuomet norint elementariai pragyventi, turi skaičiuoti valandas ir „susirinkti“ tą savo atlyginimą, tiek apie moralinį įvertinimą. Mokytojas dažnai būna negerbiamas ir tėvų, kuomet šie, įsitikinę, kad jų vaiko menkos pastangos negali būti problema, užsipuola mokytoją. Kartais ir vaikas, ir mokytojas gali stengtis pakankamai, bet aukščiausias balas tiesiog nėra to konkretaus atvejo siekiamybė! O atsakomybė juk didžiulė dirbant su kiekvienu vaiku.
J. Bizaitė sutiko, kad taip pat nesijaučia pakankamai įvertinta – kaip ir daugelis kolegų visoje Lietuvoje.
Didžiausia problema – valstybės požiūris
„Nesu susireikšminusi, karūnos neprašau, bet dirbu tikrai atsakingą darbą. Ne viena mokykla laukia ir prašo, kad pereičiau dirbti, bet čia ne mokyklų problema. Savo dabartine mokykla esu patenkinta, mane žavi tos mokyklos skaidrumas, atvirumas, pagarba kiekvienam žmogui ir vyraujanti ramybė. Mokytojų trūkumą lemia būtent neįvertinimas, kuris ateina pirmiausia iš valstybės.
Nuo švietimo priklauso valstybės ateitis, švietimas turėtų būti didžiausias prioritetas ir kol to nebus, tol bus daugybė istorijų apie balsą keliančius, pasmurtaujančius mokytojus. Tik neįvertinto švietimo pasekmė yra vandalizmu ir protestų akcijomis užsiimanti garsioji mokytoja, o ta visa minia – akivaizdi švietimo spraga.
Manau, atlyginimai išspręstų daugybę problemų. Dabar mokyklų direktoriai neturi iš ko rinktis. Kai mokytojų atlyginimai bus padorūs, atsiras konkurencija mokytojų bendruomenėje, bus iš ko rinktis. Dabar net pensijinio amžiaus sulaukęs mokytojas yra įkalbinėjamas likti, nes nėra kam dirbt. Taip neturėtų būti“, – teigė ji.
Be to, amžius nėra esminis skirtumas. Svarbiausia mokytojo nusiteikimas.
„Skirtumo tarp jaunų ir vyresnių kolegų nejaučiu. Gerai jaučiuosi mokykloje, esu savo vietoje. Manau, kad prastas mokytojas gali būti bet kokio amžiaus. Kaip ir geras. Ne nuo amžiaus priklauso mokytojo empatija, jautrumas ir gebėjimas rasti bendrą kalbą su kiekvienu vaiku. Esu būsimų septintokų auklėtoja, jie atviri su manimi, kartais net per daug. Ir jų atvirumas man patvirtina tai, ką pati esu pastebėjusi, kad ne mokytojo amžius lemia darbo kokybę.
Esu mačiusi daug jaunų ir energingų mokytojų, kurie kankinasi mokykloj daugybę metų. Kankinasi patys ir vaikus kankina, nes neranda priėjimo prie mokinių. Ir esu mačiusi ne vieną garbaus amžiaus mokytoją, kuriam tikrai laikas eiti ilsėtis, nes yra to nusipelnęs, bet neatsiranda jaunų, kurie pakeistų jo atvirumą, jo šviesą, gebėjimą prieiti prie kiekvieno vaiko. Todėl skirtumo dėl amžiaus nepastebiu. Pasitikintis savimi mokytojas gerai jausis ir su mokiniais, ir su kolegomis – būdamas bet kokio amžiaus“, – sakė Jolanta.
Visgi nepaisant begalinės meilės šiam darbui, mokytoja jo rinktis dar pradedančiam studijuoti žmogui nepataria.
„Nerekomenduočiau šio darbo niekam. Turbūt baisiai skamba. Visiškai kitaip būčiau pasakiusi dar prieš kokius septynerius metus. Šis darbas yra nuostabus emocijomis, kurias patiriame su vaikais, šis darbas nuostabus iššūkiais. Šis darbas kupinas gėrio, meilės, jautrumo, kupinas juoko ir jaunystės, dirbant su vaikais neįmanoma pasenti. Bet šis darbas yra beprotiškai atsakingas ir visiškai valstybėje nevertinamas.
Šį darbą dirbant nenusipirksite buto, neturėsite galimybės keliauti, būsite skurdžiai. Bet romantizuotai žiūrint, visgi šį darbą rekomenduočiau žmonėms, kurie geba keistis, nebijo iššūkių, kurie yra jautrūs žmogui, geba įsiklausyti ir suprasti, prie kurių šliejasi žmonės, kurie yra mylimi ir gerbiami, kurie turi magijos“, – ir gerąją mokytojo darbo pusę įvardijo specialistė.
Labiausiai kenčia kukliausi
Kita „Delfi“ savo patirtį papasakojusi mokytoja norėjo išlikti anonime. Mokytoja Inga (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi) taip pat pritarė, kad didžiausia mokytojo profesijos problema – menkas įvertinimas ir atlyginimas.
„Kai pradėjau dirbti atlyginimas „į rankas“ svyruodavo nuo 400 iki 600 litų ir nuolatos vėluodavo. Du, kartais tris mėnesius, sėdėdavome be jokių pajamų. Atlyginimas pamažu augo, tai yra akivaizdu. Neturėdama pilno krūvio, pernai uždirbdavau šiek tiek daugiau nei 800 eurų „į rankas“. Gal būt kai kam šis skaičius atrodo įspūdingas, tačiau iki pilno etato man trūko vos kelių procentų“, – prisiminė Inga.
Ji pasakojo pažįstanti ir tikrai labai mažai uždirbančių mokytojų.
„Tokių yra dešimtys ypač provincijoje, kur norint turėti didesnes pajamas užtikrinantį krūvį, reikia važinėti iš vienos mokyklos į kitą. Penkios pamokos vienoje mokyklėlėje, dar penkios kitoje, dar dvi kitame rajono pakraštyje, už 50 kilometrų. Pastebėjau, kad mažiau uždirba kuklūs pedagogai, nemokantys iki begalybės išpūsti kiekvieno menkniekio. Nesiskelbiantys, kad keli vaikų piešinukai „paroda“, po mikroskopu paknebinėtas lapas – „projektas“, tėvų dieną išlementas eilėraštis – „renginys“. Tokių mokytojų administracija nemėgsta.
Jie nesiskelbia mokyklos tinklapiuose, nesigiria nuvertę kalnus, nerašo kilometrinių ataskaitų, kurias galima pakišti švietimo skyriui, kad paglostytų per galvelę: „Na va, kaip gražiai ir daug jūs čia dirbate.“
Todėl dalinant krūvius liūto dalis tenka tiems, kas moka save tinkamai pateikti. Pastebėjau ir tai, kad didelę dalį mokytojo pajamų nulemia geri santykiai su administracija. Jei pedagogas „savas“ ir „prie valdžios“ (ypač jei bendrapartietis), tuomet viena kalba. Jei koks nepatenkintas ir, neduok Dieve, opozicijoje, tada jau visai kas kita...
Ilgai dirbant puikia matyti kaip kintant mokyklos vadovams keičiasi ir pedagogų pajamos: su kiekvienu nauju vadovu, keičiasi ir daugiausiai uždirbantys mokytojai. O mažiausią atlyginimą (apie 200 eurų į rankas), gauna kelias pamokas turinti mokytoja, kuri atvažiuoja vieną kartą per savaitę“, – pasakojo mokytoja.
Maksimum – tūkstantis ir nelieka laiko
Ingos teigimu papildomai užsidirbti galima, bet tam ne visada lieka laiko.
„Šiais laikais mokytojai sukasi kaip kas išmano. Dirbant pilnu etatu ir turint auklėjamąją klasę, uždirbant apie 1000 eurų į rankas, dažniausiai nelieka laiko ne tik papildomiems darbams, bet ir pomėgiams. Būna, kad po tėvų dienos, dar vienų pamišėliškų mokymų ar susirinkimo, vos nušliauži iki lovos ir nenori nieko. Nebent tyliai numirti. Tie, kam negaila paskutinių sveikatos likučių, dar kapanojasi.
Tiesa, ji teigė, kad įvertinta jaučiasi ne pinigine prasme.
„Nelygu, ką laikysi tinkamu įvertinimu, anaiptol ne viskas matuojama pinigais. Jei mokiniai pasako, kad pamoka buvo įdomi, tada taip, jaučiuosi įvertinta. O kitais atvejais jau nesvarbu. Seniai susitaikiau su tuo, kad šiais laikais kiekvienas pilietis žino, kaip turėtų dirbti mokytojas, nors net ne kiekvienas pilietis žino – Žemė yra apvali“, – ironizavo Inga.
Meilė vaikams – didžiausias faktorius
Mokytoja paneigė gajų mitą apie sustabarėjusius vyresnio amžiaus mokytojus. Jos, kaip ir Jolantos Bizaitės, teigimu, mokytojo sustabarėjimą ar nenorą šviestis lemia tikrai ne amžius.
„Nežinau, iš kur kilo legenda, kad vyresni mokytojai laisvalaikiu skaito Stalino raštus, per pamokas tyčiojasi iš mokinių ir muša neklaužadas liniuote. Tikriausiai ją sukūrė tie patys tėvai, kurių nuomone mokytojai nieko nedirba, penkis mėnesius atostogauja ir nežino kaip naudotis internetu.
Nepažįstu nė vieno sustabarėjusio kolegos ar kolegės. Užtat pažįstu daugybę perdegusių, nusivylusių ir pavargusių vyresnio amžiaus mokytojų. Pažįstu daugybę mokytojų, kurie nebegali ištverti švietimo sistemoje įsivyravusio absurdo ir išeina.
Matau augantį nusivylimą kiekvieną kartą, kai jiems liepiama nevesti neigiamų pažymių, o nemokšos sėkmingai ropoja iš klasės į klasę, paneigdami sąžiningo įvertinimo dėsnius. Matau augantį nusivylimą, kai beprasmiškuose mokymuose jaunučiai lektoriai grasina piršteliu: „Oi mokytojai, nemokate dirbti! Mes parodysime kaip reikia!“ Ir iš skaidrių skaito kituose mokymuose šimtą kartų skaitytas tiesas. Matau augantį nusivylimą mokytojams suvokiant – švietimui skirti milijonai niekada nepasieks mokyklų. Lėšos vėl nusės sistemą aplipusių parazitinių kontorėlių kišenėse.
Kartais sutinku išėjusias koleges ir stebiuosi – atjaunėjusios, pralinksmėjusios. Be streso ir kaltės žymių veide. Atrodo lyg būtų pagaliau atsikratę sunkia našta. Neslėpsiu, aš joms pavydžiu“, – pripažino Inga.
Tačiau labiausiai žavi ir mokykloje laiko vienas – tai bendravimas su vaikais. Būtent tai, ką vadiname „mokytojo pašaukimu“ Inga atvira: „Bendravimas su vaikais – tai vienintelis dalykas, kuris mane tebelaiko mokykloje.“
