Nuo pirmos iki ketvirtos klasės mokiausi mažoje pradinėje mokykloje, tad artėjant penktam mokykliniam rugsėjui laukė dideli pokyčiai – nauja mokykla miesto centre, savarankiškos kelionės į ją, nauji mokytojai, nepažįstami bendraklasiai. Natūralu, kad baimės ir susikaustymo buvo. Į rugsėjo 1-ąją tąkart mane atlydėjo abu tėvai ir jau iš tolo matėme užrašą, kur stovi būtent mano būsimi klasės draugai.
Iš visų būrin susispietusių penktokėlių minios itin išsiskyrė vienas berniukas – pagal aprangą buvo akivaizdu, jog tai – būsimas bendramokslis, penktokas iš mano klasės, tačiau išvaizda jis priminė suaugusį vyrą: aukštesnis už visus vaikus ir daugelį jų tėčių, didelis, tvirto sudėjimo ir kartu vis dar vaikiško veido berniukas laukė kartu su visais. Nuoširdžiai nesupratome, kas su juo ne taip, bet buvo akivaizdu, kad kažkas yra.
Netrukome sužinoti, kad turėsime bendraklasį su, kaip tąkart informavo mokyklos darbuotojai, autizmo spektro sutrikimu, todėl jo išvaizda ir elgesys išsiskirs. Ir iš tiesų, išvaizda nebuvo vienintelis šio bendraklasio išskirtinumas: kai sėdėdavome matematikos pamokoje, mums dar bepradedant spręsti užduotį, jis jau būdavo viską išsprendęs. Tuo tarpu dailės pamokose šis vaikas piešė kaip trimetis. Jis akivaizdžiai buvo itin gabus tiksliųjų mokslų srityje, o su menu jam nesisekė. Ir kalbėsena buvo kiek kitokia, nei įprasta. Vienok, nepamenu jokių neigiamų berniuko elgesio išskirtinumų, anaiptol, atminty jis man likęs kaip itin geranoriškas, draugiškas klasės vaikas. Už tai atsimenu daug neigiamybių iš bendraklasių pusės ir to „kitokio“ vaiko ašaras.
„Tu peraugęs, tu kaip peraugęs agurkas“, „Tu milžinas“, „Ką tu čia nupiešei?“, „Jūs pažiūrėkit, ką jis nupiešė“ – tik maža dalis to, ką kasdien klasėje girdėdavo šitas vaikas. Sėdėdavo, pamenu, gale ir linguodamas pirmyn atgal verkdavo balsu, kol patyčios iš jo ne pagal metus nupiešto piešinio liejosi laisvai.
Tai nebuvo linksmas ir abiems pusėms juokingas patraukimas per dantį. Ne, tai buvo tikrų tikriausios patyčios iš šio vaiko nuostabiu vardu, kurio čia neatskleisiu, skirtingumo. Galiausiai baigėsi taip, kaip tikriausiai ir galima nujausti – po berods pusmečio berniukui buvo paskirtas namų mokymas, jo tėvai priėmė tokį sprendimą, matydami, kad nesiliaujančios patyčios kankina jų sūnų ir situacija tikriausiai nesikeis. Mums, tiesa, tąkart nieks nesakė, kodėl bendraklasio nebebus. Tai sužinojome vėliau.
Išėjo jis ir jau visai netrukus visi elgėmės taip, tarsi jo niekada nė nebūtų buvę. Negaliu garantuoti, kad ką tik su mumis laiką leidęs bendraklasis nebebuvo niekam įdomus, tačiau kalbų apie jį, kur ir kodėl jis dingo, ar dar grįš, nepamenu. Visgi, penktoje klasėje lietuvių kalbos pamokas mums vedė viena mokytoja, o mokytojas aš visada skirstau į dvi grupes: tos, kurios kalba tik apie pamokas, ir tos, kurios kalba apie pamokas ir gyvenimą. Ši mokytoja buvo viena iš antros grupės atstovių.
Taigi, vieną dieną, tiksliai nebepamenu kodėl, bet įtariu, kad tai galėjo įvykti po kokios pašaipios replikos, kokių mūsų klasėje niekada netrūko, toji mokytoja pradėjo kalbėti apie bendraklasį, pas kurį į namus važinėja jo mokyti. Kalbėjo gana griežtai. Nerėkė, bet mums buvo aišku, kad tai nėra juokai:
„Žinote, ko jis klausia kaskart, kai pas jį nuvažiuoju? Klausia „Kaip mano bendraklasiai gyvena? Kaip jiems sekasi? Ar jie manęs pasiilgo? Ar jie kažką apie mane klausė?“ Štai, ko jis klausia šventai kas kartą ir aš kas kartą jam meluoju, kad taip, Adomai (vardas pakeistas), taip, klausė, taip, perdavė tau linkėjimus. Meluoju, nes nenoriu jo skaudinti, kad jūs išėjus nei karto nei vienas nič nieko nepaklausėt apie jį. Jūs iš jo tyčiojotės tol, kol jis nebeiškentė ir išėjo. Norėjo mokytis kartu, bet išėjo dėl pašaipų. Ir net tada jis klausia apie jus, o aš neturiu jam ką pasakyti.“
Šiandien man – dvidešimt septyneri ir aš vis dar negaliu pamiršti šių mokytojos žodžių ir klasės reakcijos į juos. Visi mes sėdėjome nutilę, o didžioji dalis – susigraudinę. Lietuvių kalbos taisykles teko kuriam laikui atidėti į šalį dėl ką tik gautos būtinos gyvenimo pamokos. Kiek vėliau mokytoja paragino visus, kurie norėtų, parašyti Adomui laišką, kuriame perduotume linkėjimus, pasiteirautume, kaip jam sekasi, ir įsipareigojo pati tuos laiškus nuvežti.
Tą patį vakarą grįžusi namo pati parašiau tokį laišką jam, su atsiprašymu už tai, kas vyko mūsų klasėje, už tai, kada jam buvo nejauku, negera ir liūdna. Pasiteiravau, kaip jam einasi ir pasakiau, kad klasėje jo trūksta. Ryt iš pat ryto mokytojai nunešiau šį laišką.
Į atmintį įstrigo mokytojos monologas, mano reakcija, mano mamos ašaros, kai jai papasakojau, ką šiandien kalbėjomės su lietuvių mokytoja. Ir išmokta bene svarbiausia gyvenimo pamoka – neteisti, nesityčioti ir stengtis neskaudinti žmogaus vien todėl, kad jis kitoks.
Taigi, kai tėvai ruošia vaikus mokyklai, perka viską, ko jiems reikia, ne mažiau svarbu paruošti atžalas ir tam, kas jų gali laukti – žmonės, išvaizda, elgesys, prie kurių jie nėra pratę, tačiau turi priimti be pašaipos, užgauliojimų ir kito skaudinimo. Juk patyčios visuomenėje ir ypač tarp vaikų, paauglių gali tapti griaunančia jėga visame vėlyvesniame žmogaus gyvenime.
