Vingiuotas kelias iki mokytojavimo
A. Degutytės–Kančauskienės gyvenimo aprašymas atrodytų įspūdingai. Specialistė yra „Renkuosi mokyti!” programos alumnė, chemikė, mokyklos „Pažinimo medis“ chemijos mokytoja ir STEAM veiklų koordinatorė, VšĮ „Degu“ projektų vadovė.
„Bakalauro studijas baigiau KTU Cheminės technologijos fakultete. Mokslai buvo nelengvi, reikalaujantys didelės disciplinos ir valios, bet man patiko. Bakalauro mokslai buvo įdomūs, todėl po ketverių metų studijas tęsiau tame pačiame fakultete, pasirinkusi labiau mokslinės krypties – maisto chemijos ir analizės specialybę. Didžiąją dalį magistrantūros studijų sudarė tiriamasis darbas ir stažuotė Austrijos „Graz“ universitete. Po studijų įsidarbinau farmacijos kompanijos laboratorijoje. Buvau labai laiminga – tai buvo kaip svajonių išsipildymas, viskas klostėsi tarsi pagal planą“, – sako pašnekovė.
Specialistė paraleliai, kartu su studijomis, aktyviai užsiėmė ir kultūrine veikla. Bakalauro studijų metu ji, drauge su bendraminčiais, įkūrė šokio su ugnimi studiją, kurioje įvairaus amžiaus žmones mokė žongliruoti, judėti, šokti su įvairiais cirko įrankiais.
„Statėme spektaklius, į kuriuos įtraukdavome ir kitus Lietuvos kolektyvus. Rengdavome pasirodymus Lietuvoje ir užsienyje. Nemažai šiandieninių Lietuvos šiuolaikinio cirko artistų savo kelią pradėjo kartu su mumis. Džiaugiuosi tuo, o dabar su malonumu stebiu tolimesnius jų pasiekimus ir pasirodymus“, – pasakoja A. Degutytė–Kančauskienė.
Pašnekovė pasakoja, kad kiek vėliau pajuto, kad jai smagiau būti „už kadro“, o ne scenoje. Ji pradėjo aktyviau užsiimti įvairių kultūrinių projektų koordinavimu, administravimu. Po ketverių metų darbo chemijos laboratorijoje specialistė pajuto, kad šis, pagrindines pajamas teikiantis darbas pradėjo darytis pernelyg monotoniškas.
„Man trūko intelektualinių ir kūrybinių iššūkių, įvairesnės veiklos, įkvepiančios aplinkos. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, išėjau iš darbo. Tiesą sakant, tuomet išėjau į nežinią, ir tas sprendimas iš šalies galėjo atrodyti mažų mažiausiai neracionalus ir keistas, tačiau aš klausiausi savo širdies ir pasitikėjau gyvenimu. Dar niekada šis tikėjimas manęs nėra nuvylęs. Metus praleidau rašydama ir vystydama įvairius kultūrinius projektus, savanoriaudama, bandydama įvairias naujas idėjas, kol... vieną dieną pamačiau „Renkuosi mokyti“ programos skelbimą ir užpildžiau atrankos anketą. Taip, praėjus beveik dešimt metų po mokyklos baigimo, prasidėjo mano pedagoginis kelias“, – pasakoja ji.
Darbas, dovanojęs pilnatvę
Dabar mokytoja dirbanti A. Degutytė–Kančauskienė teigia, kad dar būdama moksleivė visiškai negalvojo ir nesvajojo apie pedagoginį darbą.
„Iš šono man šis darbas atrodė pakankamai monotoniškas ir nuobodus. Buvau labai žingeidi, mėgstanti mokytis paauglė. Įsivaizdavau, kad ateityje norėčiau išmokti daug daugiau nei tiesiog kartoti kažkurios mokyklinės disciplinos kursą visą likusį gyvenimą. Mano įsivaizdavimas apie mokytojo profesiją buvo labai paviršutiniškas ir ribotas. Tiesa, atsimenu, kad vieną dieną, laukdama pamokos, galvojau, kad jei kada nors būčiau mokytoja, tai nebent chemijos, ir tikrai ne iš karto po mokyklos, o kažkiek metų padirbusi toje srityje. Norėjau būti atlikusi bent vieną mokslinį tyrimą, kad turėčiau daugiau ką papasakoti mokiniams ir iš profesinės patirties. Neįtikėtina, bet ši mintis vėliau išsipildė“, – džiaugiasi specialistė.
Pasak pašnekovės, dirbdama pedagoginį darbą ji jaučiasi labai laiminga. Jos nuomone, šiame darbe apsijungia viskas, kas jai teikia malonumą: nuolatinis mokymasis, mokymas, kūryba, bendravimas su jaunimu, bendradarbiavimas su įvairių kartų skirtingais žmonėmis.
„Šiame darbe nėra monotonijos – kiekviena diena yra savita, o tas mane įkvepia ir pačią augti, kurti, plėtoti naujas iniciatyvas. Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduriu dirbdama mokykloje – savo asmeninių ribų išlaikymo klausimas. Manau, kad to išmoksiu su patirtimi, mat tai labai svarbu norint neperdegti ir toliau dirbti mokykloje“, – sako mokytoja.
Svarbiausia mokytojui – vertybės
Pedagogė A. Degutytė–Kančauskienė sako, kad pagrindinis mokytojo darbo instrumentas – jo paties asmenybė.
„Manau, jog mokytojui yra labai svarbu aukštas socioemocinis intelektas ir tvirta vertybių sistema, taip pat atvirumas. Atviras privalai būti sau ir aplinkiniams. Taip pat svarbu gebėjimas reflektuoti ir lanksčiai prisitaikyti prie pokyčių. Ypatingai svarbi kompetencija – mokėjimas mokytis. Manau, kad neįmanoma mokyti ir įkvėpti mokytis kitų, jei pats nemėgsti to daryti. Žinoma, taip pat padeda kūrybingumas, organizuotumas, iniciatyvumas, gebėjimas bendrauti ir bendradarbiauti, lankstumas, geri analitiniai gebėjimai ir kitos savybės, kurios praverčia ir bet kuriame kitame darbe, kuris susijęs su žmonėmis ir informacija“, – nuomone dalinasi pašnekovė.
Mokytoja įsitikinusi, kad jos pasirinktas darbas ypatingas tuo, kad savo žiniomis tenka kasdien prisidėti prie ateities kūrimo. Kaip teigė I. Kantas, „vaikai ugdomi ne dabarčiai, bet ateičiai, galimai geresnei žmonijos būklei“, todėl meilė žmonėms ir mokslui, pasak jos, yra svarbiausi dalykai šiame darbe.
Kiekvienas moksleivis – asmenybė
Pedagogė teigia, kad visi moksleiviai yra labai skirtingi. Kiekvienas jų – savita asmenybė.
„Pirmuosius dvejus savo darbo mokykloje metus dirbau didelėje valstybinėje mokykloje, kurioje kiekvieną savaitę pamokose susitikdavau su maždaug 320 moksleivių. Nors jų buvo tiek daug, nuo pat pirmosios darbo mokykloje dienos aš stengiausi kuo geriau pažinti savo mokinius, įsiklausyti į jų norus ir mintis. Labai greitai supratau, kad visiems patikti ir įtikti tiesiog neįmanoma – kiekviena mokykla yra kaip mažas, tam tikros visuomenės dalies atspindys, o žmonės labai skirtingi. Dirbdama mokykloje niekada neišskiriu visos moksleivių kartos – stengiuosi pajusti kiekvienos klasės pulsą, kiekvieno vaiko asmenybę, ir tik tada spręsti, kaip mokysimės. Man patinka kiekvienus mokslo metus pradėti be išankstinių nuostatų, o juos pabaigti su gilesniu pažinimo ir supratimo jausmu. Labai gerai suprantu mokytojų norą dirbti su klasėmis, kuriose yra mažiau nei 30 mokinių – aš taip pat geriau jaučiuosi, kai turiu pakankamai laiko ir galimybių per pamoką prieiti prie kiekvieno vaiko”, – sako pašnekovė.
Mokytoja pataria tėvams pasitikėti ugdymo procesu. Šis procesas, pasak jos, vyksta santykyje tarp mokytojo ir mokinio. Šį santykį stiprina pasitikėjimas. Taip pat svarbu dalyvauti vaiko ugdyme. Tėvai, pedagogės nuomone, turi skirti laiko su vaiku pasikalbėti apie tai, kaip jam sekėsi, kas būtent sekėsi gerai, o kur reikia pagalbos ar patarimų. Svarbu drauge skaityti knygas, aptarti dienos įvykius.
„Mokykloje mokomės dvylika metų. Čia suaugame ir subręstame, čia vyksta labai daug gyvenimo“, – teigia mokytoja ir priduria, kad pedagogo autoritetas formuojasi pamažu, tačiau gali būti prarastas labai greitai.
.