Pedagogai teigia, kad tėvai ir neturi būti mokytojais. Vilniaus Valdorfo Atvirosios mokyklos mokytoja Rūta Pūkelė, turinti daugiau nei 20 m. patirties Valdorfo pedagogikoje, atsiųstame pranešime tikina, kad žymiai daugiau naudos bus, jei tėvai, užuot prievarta kišę žinias, su savo vaikais tiesiog žais.
Vaiko pasiruošimą pirmajai klasei rodo ne jo amžius ar gebėjimas skaityti
R. Pūkelė pasakoja, kad pasirengimą pirmajai klasei parodo ne tai, kelintas vaiko gimtadienis atšvęstas, o kiti požymiai. „Valdorfo pedagogikoje visame pasaulyje taip pat nemažai diskutuojama, nuo kelerių metų vaikas turėtų pradėti lankyti mokyklą, ir nors skirtingose šalyse amžiaus riba gali skirtis, vieningai sutariama, kad vaikas pasiruošęs yra tuomet, kai sugeba klausyti ir girdėti, bent dešimčiai minučių susikoncentruoti į vieną veiklą net ir tuomet, kai patalpoje yra daugiau vaikų“, – kalba pedagogė.
Apie vaiko brandą galima suprasti ir pasižiūrėjus į jo piešiamus piešinius: ar žmogui nupiešiamos visos kūno dalys, ar medžiai, pastatai tvirtai stovi ant žemės ir pan. Svarbu atkreipti dėmesį, ar vaikas piešia susikaupęs, ar vis dar blaškosi.
R. Pūkelė atkreipia dėmesį, kad svarbūs ir fiziniai ženklai: besikeičiantys priekiniai dantukai, vaiko gebėjimas priešinga ranka paliesti priešingą ausį, sveikinantis paduodama ranka su suglaustais pirštais.
„Fizinėje raidoje svarbu pasiekti tam tikrą ribą: susiformavus vaiko organams, galima pereiti prie vaiko fantazijos formavimo, akademinių gebėjimų lavinimo. Jeigu fizinė raida dar progresuoja, o mes jau pradedame kišti informaciją, vaikui tenka pakelti nemenką krūvį, todėl ilgainiui silpnėja jo organizmas, prastėja emocinė būsena, vaikas pradeda dažnai sirgti“, – per ankstyvo ugdymo grėsmes vardija pedagogė.
Dėl ikimokyklinio ugdymo nerimauti nereikėtų, tačiau „yra papildomų sąlygų“
Atsakydama į klausimą, ar ikimokyklinukų tėvams reikėtų verstis per galvą ir namuose pasisodinus vaikus mokyti juos skaityti, skaičiuoti, rašyti, pedagogė pateikia nuraminantį atsakymą.
„Vaikai skaityti, rašyti, skaičiuoti išmoks mokykloje ir per prievartą grūsti tokios informacijos jokiu būdu nereikia. Taip tik gali būti atgrasoma nuo mokymosi, auginama baimė mokyklai, kenčia ir tėvų bei vaikų tarpusavio santykis. Kenksmingas ir kitas kraštutinumas – vaikų palikimas užduotis daryti savarankiškai arba leisti jiems prie ekranų būti ilgiau nei valandą. Tiek perspaudus, tiek palikus vienus, vaikai jausis nusivylę, bus pikti“, – teigia R. Pūkelė.
Tėvai vaikams vertingų pamokų gali duoti ir smagiai leisdami laiką kartu
Jeigu tėvai patiria didžiulę įtampą derindami savo darbo įsipareigojimus ir ikimokyklinukų ugdymą, patarimas paprastas – geriau su vaikais žaisti, o ne juos ugdyti, duodant konkrečias užduotis. Čiuožinėjant su rogėmis nuo kalno, statant sniego pilis, žaidžiant stalo žaidimus ir tai darant be įtampos gali būti vertingiau nei akademinė pamokėlė spaudžiant vaiką. Taip pat piešimas, ne konkrečių dalykų, o, pavyzdžiui, pasakų; pasakų skaitymas ar sekimas yra vaiką turtinanti veikla.
Tiesa, R. Pūkelė pataria ne tik skaityti ar sekti pasakas, bet ir pasidalinti su vaikais savo patirtomis istorijomis, pavyzdžiui, kai patys būdami vaikais įkritote į upelį, statėte namelį ar bunkerį. Ir patiems bus linksma prisiminti, ir vaikams bus be galo įdomu klausyti.
„Skatintina vaikams skaityti eilėraščius, jų mokymasis formuoja kalbą, lavina vaizduotę, atmintį, dėmesio koncentraciją, ypač, jeigu garsas siejamas su judesiu – kai vaikams aišku, kad konkretus judesys turi būti atliekamas tariant konkretų garsą ar žodį. Lietuvių poetai yra sukūrę tikrą eilėraščių vaikams lobyną, reikėtų nevengti ir sudėtingesnių eilėraščių“, – pataria pedagogė.
Planuojant veiklas, reikėtų atsižvelgti į būtinybę jas kaitalioti – jeigu su vaiku kalbėjotės, jam skaitėte ar vaikas paišė, tai kita veikla turėtų būti fiziškai aktyvi. Taip pat svarbu su viena veikla neužsiimti per ilgai. Toks veiklų kaitaliojimas tiek namuose, tiek ugdymo įstaigoje žadina smalsumą – vaikai pavargsta, tačiau nebūna išsekę ir lauks užsiėmimų kitą dieną.
Taip pat derėtų nepamiršti, kad intelektas žadinamas dirginant pirštų galus, todėl sensorikos lavinimas, dėliojant dėliones, čiupinėjant skirtingas formas, faktūras, minkant tešlą sausainiams ir beriant pabarstukus – taip pat naudingas. Sensorikos lavinimas neturėtų būti svarbus tik ikimokyklinukams, ne veltui mokiniai Valdorfo mokyklose mezga, neria, tokiu būdu mokydamiesi ne tik dirbti abejomis rankomis, bet ir šiurkštesniais siūlais dirgindami pirštų galus.
Galiausiai, ruošiantis pirmajai klasei taip pat ne mažiau svarbus kasdienių įpročių lavinimas – supratimas, kad kiekvienas daiktas turi savo vietą ir po žaidimo jis turi į ją keliauti; kad pavalgius ar kitos veiklos stalas turi būti švarus, niekas neišmėtyta. Tinkamo elgesio „laiku ir vietoje“ galima mokyti kontrasto principu: dabar šūkaujame, voliojamės, šėlstame; o po kelių minučių – pasiklausykime tylos, ramiu balsu pasakykime tai, ką anksčiau išrėkėme.
„Apibendrinant, svarbu pasakyti, kad tėvai nei iš savęs, nei iš būsimų pirmokų neturėtų reikalauti per daug. Tiek tėvai neturėtų jausti įtampos, kad kažko nepadaro, nes karantinas ir be to kelia pakankamai iššūkių. Svarbu nepamiršti, kad vaiko ugdymas yra visuminis procesas, o skaitymas yra svarbi, tačiau tik viena iš ugdomų kompetencijų. Jeigu vaikas jausis saugus, motyvuotas, savimi pasitikintis, jis mokykloje turės tvirtą pagrindą po kojomis ir jo kognityviniai gebėjimai bus atviri, mokymasis mokykloje jam ne tik nekels rūpesčių, bet ir teiks malonumą. Būtent tas pagrindo kūrimas yra didžiausia, kokia tik įmanoma, tėvų dovana vaikui ir geriausias įmanomas jo paruošimas pirmajai klasei. Sulaukus vaiko mokykloje tėvams tą pamatą dar labiau stiprinti padės ir mokytojai“, – teigia R. Pūkelė.