Neraštingumo priežasčių – nors vežimu vežk
Profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Irena Smetonienė kasmet moko studentus taisyklingai kalbėti. Bendraudama su studentais ir žodžiu, ir elektroniniais laiškais, ji sako pastebėjusi ne vieną lietuvių raštingumui įtaką darančią priežastį.
„Susidurdama su studentais pastebiu atsainumą, kurio anksčiau nebūdavo: jei studentas rašydavo dėstytojui elektroninį laišką, rašydavo atsakymą per egzaminą, jis stengdavosi tai daryti taisyklingai. Deja, dabar taip nebėra – gaunu atsakymus, kuriuose yra visko“, – darbo su jaunimu patirtimi dalinasi pašnekovė.
Tačiau profesorė svarsto, ar raštingumas iš tiesų smukęs, ar per daug studentų į universitetus priimama: „Anksčiau į aukštąsias mokyklas tiek studentų nepriimdavo. Juose mokydavosi tik patys geriausieji, su kuriais mes, dėstytojai, ir bendraudavome.“
Vis dėlto, profesorė įsitikinusi, kad reikia ieškoti neraštingumo priežasčių. „Mokytojai sako, kad vaikai nenori mokytis – gali būti. Noro, be abejo, neįkvėpsi jokiais būdais. Tačiau reikia pamąstyti, ar toje pačioje Švietimo ministerijoje padaryta viskas, kad vaikas galėtų išmokti gramatiką: ar tinkama yra programa ir vadovėliai? Jei vadovėliai kreipia vaikus tik į žaidimus, natūralu, kad mokiniai gramatikos neišmoks“, – sako ji.
„Man labai nepatinka požiūris, jog lietuvių vaikai yra gimtakalbiai ir dėl to lietuvių kalbą moka puikiai. Netiesa. Bet kuris lituanistas, atėjęs į universitetą, staiga pamato, kad apie lietuvių kalbos sistemą žinių turi nedaug, nors tai yra gimtoji kalba. Vienas dalykas yra mokėti kalbą, o visai kitas – išmanyti sistemą ir gramatiką iš vidaus“, – teigia I. Smetonienė.
Lietuvišką ožį už ragų reikėjo čiupti laiku
Lituanistė pastebi, kad tuo metu, kai dar nebuvo interneto, nebuvo ir viešai rašomų komentarų, niekas nežinojo, kaip kiti rašo. Visuomenė matė tik tuos tekstus, kuriuos parengdavo mokslininkai, žurnalistai.
„Anonimiškas komentavimas leidžia rašyti taip, kaip nori – juk niekas nežinos, kad tai aš. O tuomet jau koks skirtumas, ar rašysiu su lietuviškomis raidėmis, ar be jų“, – ydingą lietuvių požiūrį apibūdina specialistė.
Anot pašnekovės, įtakos lietuvių raštingumui turėjo ir suaktyvėjęs technologijų naudojimas.
„Tie lietuviai, kurių vaikai dabar eina į 5-7 klases, buvo pirmieji, į rankas paėmę mobiliuosius telefonus, kuriuose nebuvo lietuviškos klaviatūros. Ta karta išmoko rašyti žinutes be lietuviškų raidžių, todėl natūralu, kad ir savo vaikams sako, kad lietuviškos raidės nereikalingos. Jei būtume čiupę ožį už ragų pačioje pradžioje, o tiksliau – iškart susitarę su gamintojais, kad telefonuose atsirastų ir lietuviška abėcėlė, tokių problemų nebūtų“, – pastebi I. Smetonienė.
Ji prisimena laikmetį, kai ir iš studentų gaudavo elektroninių laiškų, kuriuose – nei nosinių, nei taškų. „Anksčiau dar reikėdavo studentus paauklėti – lituanistai buvo susitarę jiems rašyti „negaliu perskaityti, negaliu atsakyti į jūsų laišką“, – šypsodamasi pasakoja profesorė ir priduria, kad jau bemaž tris metus laiškų be lietuviškų raidžių negauna.
O ar pati nerašėte žinučių be lietuviškų raidžių? „Aš niekada nepasidaviau. Žinojau, kad jei pradėsiu ir kokį mėnesį rašysiu be lietuviškų raidžių, man bus gerai, priprasiu“, – prisimena I. Smetonienė.
Parkelis ir kolidorius
Buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė I. Smetonienė mano, kad valstybiniai lietuvių kalbos egzaminai, kuriuos laiko abiturientai, galėtų būti raštingumo indikatorius.
„Laikydamas egzaminą, vaikas turi žinoti, kad rašyti reikia kuo taisyklingiau, nes jis tai daro viešai: jo darbą skaitys mokytojai, egzamino komisija. Manau, raštingumo lygmens neatskleistų testai, jei mes vėl prie jų grįžtume. Buvo laikas, kai testai buvo laikomi didžiuoju raštingumo įrodymu, tačiau aš visuomet kovojau prieš testus - mat jie nieko neparodo“, – svarsto pašnekovė.
Specialistė, paklausta, kodėl net ir aukštas pareigas užimantys asmenys vartoja netaisyklingus žodžius, pateikia įdomų atsakymą.
„Žodžiai, kuriuose garsai yra sukeičiami vietomis, pavyzdžiui, parkelis ir kolidorius, yra susiję su žmogaus psichologija. Jei aš išgirsčiau kalbant tokį žmogų, iškart pagalvočiau, jog šis žmogus vaikystėje turėjo problemų su kalba. Gali būti, kad vaikas neištarė tam tikrų garsų, kad ėmė vėlai kalbėti arba kalbėjo mažai. Tokius garsus painiojančius žmones vadinu apleistais vaikais“, – štai tokiomis mintimis dalinasi pašnekovė.
Kaip reikėtų gerinti lietuvių raštingumą? „Pirmiausia – vadovėliai ir programos. Pastarosiose turi būti aiškiai išdėstyta, ką vaikai turi išeiti. Vadovėliai turi būti ne tokie, kuriuose nieko neparašyta – jeigu norima vaikui išaiškinti teorinius dalykus, jie ir turi būti išaiškinti vadovėlyje. Tai yra darbas ir reikia jį dirbti“, – tokį raštingumo gerinimo planą pateikia profesorė.
Anot I. Smetonienės, knygų skaitymas taip pat kelia raštingumo lygį: „Esu prisiskaičiusi be galo daug užsienietiškų tyrimų, kuriuose visi kaip susitarę kartoja, kad kuo žmogus daugiau skaito, tuo jis geriau rašo.“
