Privalomą matematikos egzaminą universiteto rektorius vadina nepasiteisinusiu eksperimentu: turėtume daryti visiškai kitaip

Valstybiniai brandos egzaminai ne vienam abiturientui tampa ne tik didžiausia baime, bet ir svarbiausiu išbandymu prieš naują gyvenimo etapą. Bene daugiausia nerimo abiturientams kelia privalomi egzaminai, kurie tiesiogiai lemia, ar būsimas studentas galės pretenduoti į studijas universitete, ar rinksis tik iš kolegijose siūlomų studijų programų. Tačiau ar tokie kriterijai iš tiesų atspindi tikruosius mokinio gebėjimus? Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis mano, kad ši sistema turi būti keičiama.

Nauda buvo prieš 6 metus

Rektorius prisiminė, kad moksleivių žinių patikrinimo sistema keitėsi dar 2001 metais, kai šalia mokyklinių brandos egzaminų, kurių tikslas – patvirtinti pasiektą abituriento brandą, buvo įvesti ir valstybiniai brandos egzaminai, skirti moksleivių įgytoms žinioms ir gebėjimams palyginti.

J. Augutis teigė, kad ši sistema suvaidino teigiamą vaidmenį skaidrinant abiturientų egzaminavimo ir priėmimo į aukštąsias mokyklas procesus, o valstybinių egzaminų informacija jau du dešimtmečius yra pagrindinis kriterijus aukštųjų ir profesinių mokyklų priėmimo konkursams. Vis dėlto, anot jo, kaip ir kiekviena sistema, jeigu ji neprisitaiko ir nesikeičia pagal gyvenimo diktuojamus pokyčius, iš progresyvios gali virsti trukdančia progresui.

„Stojančiųjų atrinkimą į aukštąsias mokyklas tik pagal brandos egzaminų rezultatus buvo tikslinga taikyti maždaug iki 2014 metų, kol stojančiųjų skaičiai buvo dideli ir konkursai susidarydavo praktiškai į visas programas po kelis pretendentus į vieną valstybės finansuojamą vietą, o taip pat nebuvo ir žymios atskirties tarp didžiųjų miestų bei regionų mokyklų. Per paskutinius 7–8 metus situacija pasikeitė dramatiškai. Bendras aukštųjų mokyklų pirmakursių skaičius sumažėjo beveik dvigubai ir realūs konkursai į valstybės finansuojamas vietas liko tik medicinoje ir keliose kitose programose, o prieiga gauti kokybišką išsilavinimą visuose regionuose tapo netolygi“, – aiškino J. Augutis.

Atranka neužpildo laisvų vietų

Profesorius atkreipė dėmesį, kad šiais metais itin daug diskusijų sukėlė privalomas matematikos egzaminas. Mat siūlyta buvo ne tik užduotis sunkinti, tačiau ir visai jų atsisakyti. J. Augutis aiškino, kad šio egzamino išlaikymas yra privalomas norint gauti valstybės finansuojamą vietą, bet šis instrumentas veikia labai netiksliai, nes kiekvienais metais lieka nemažai neužimtų valstybės finansuojamų vietų, nors žmonių su aukštuoju išsilavinimu pradeda trūkti beveik visose srityse.

„Iš beveik 24000 priėmimo reikalavimus atitinkančių asmenų yra tik apie 8500 šiais metais gavusių atestatus. Šių metų bendro priėmimo skaičiai rodo, kad galinčių užimti valstybės finansuojamas vietas aukštosiose mokyklose yra apie 13600, o valstybė šiemet ketina finansuoti 16,5 tūkst. pirmakursių studijas. Taigi apie 3000 krepšelių liks laisvų ir tai reiškia, kad valstybiniai brandos egzaminai nebenaudojami konkursų pravedimui, o tapo tik skiriamąja riba, ar gali abiturientas pretenduoti į valstybės finansuojamas studijas ar ne“, – pastebėjimais dalinosi VDU rektorius.

Dėmesys į skaičius, o ne žinias

Rektorius dėstė, kad egzaminų sureikšminimas turi ir neigiamos įtakos, mat vertinat mokyklas tik pagal šių egzaminų rezultatus ir tik juos naudojant stojimui į aukštąsias mokyklas mokymosi procese tiek mokiniai, tiek ir mokytojai daugiau orientuojasi į pasirengimą egzaminams, o ne į žinias, jų taikymą, integruotą dalykų mokymą, naujausių mokymo technologijų ir inovacijų diegimą, kūrybiškumo ugdymą ir pan.

Profesorius aiškino, kad šiam tikslui dirba ir įvairūs korepetitoriai, kurių pamokos ne tik reikalauja nemažai išlaidų, tačiau ir apkrauna moksleivius papildomais krūviais bei didina atskirtį tarp turtingesnių ir mažiau pasiturinčių šeimų, didžiųjų miestų ir regionų.

J. Augutis aiškino, kad sprendimas valstybinį matematikos egzaminą numatyti kaip privalomą neišsprendė ir problemos dėl moksleivių matematinių ir kitų gebėjimų lygio, mat rezultatai rodo, kad kasmet situacija tik prastėja, o moksleivių susidomėjimas tiksliniais mokslais nesikeičia.

„Norint iš tiesų pasiekti pokyčių, reikia holistinio požiūrio į visą švietimo ekosistemą – nuo darželio iki universiteto, nuo mokyklų programų turinio atnaujinimo iki naujo požiūrio į mokytojų rengimą. Kai kurie pokyčiai jau vyksta, pradėta programų peržiūra, pakeistos mokytojų rengimo programos.

Vytauto Didžiojo universitetas pasiūlė būsimiems mokytojams ne tik naujas, tarptautinę patirtį integruojančias mokytojų rengimo programas, bet ir atvėrė jiems plačias galimybes tapti dviejų dalykų mokytojais iš karto, įgyti antrą specialybę, renkantis nemokamas gretutines studijas, taip pat papildomas galimybes: verslumo ugdymą Verslo praktikų centre, galimybę rinktis iš 30 užsienio kalbų, darbą su informacinėmis ir dirbtinio intelekto technologijomis, pažintį su menų, kūrybinių industrijų, teisės ir gamtos mokslais“, – aiškino profesorius.

Papildomi vertinimo kriterijai

Rektorius teigė, kad siekiant teigiamų pokyčių švietimo sistemoje reikėtų mokytojams suteikti daugiau laisvės renkantis ugdymo modelius. Negana to, J. Augutis palygino, kad, pavyzdžiui, Norvegijoje abiturientai laiko vieną gimtosios kalbos egzaminą, o stojamąjį balą sudaro metinių pažymių vidurkis. Anot jo, esant tokiai sistemai, mokytojo prestižas yra realus, o ne tik deklaruojamas.

Profesorius tikino, kad būtina siekti, kad stojant į universitetus būtų atsižvelgiama ir į papildomus kriterijus: mokinių kūrybinę, visuomeninę veiklą, darbinę patirtį, motyvaciją, kūrybinį baigiamąjį darbą, savanorystę ir t.t.

VDU rektorius atkreipė dėmesį, kad daugelyje šalių, garsėjančių aukšta studijų kokybe, tokia vertinimo sistema jau seniai tapo norma. Štai Didžiojoje Britanijoje stojant į universitetus yra privalomas motyvacinis laiškas, pokalbis, taip pat svarbi savanorystės patirtis. Anot jo, visa tai atskleidžia ne tik tai, kaip moksleiviui sekasi spręsti vienus ar kitus uždavinius, bet ir tai, kokia yra jo motyvacija, vertybės, tikslai.

„Jaunoji karta pasikeitė, jie nori mokytis kitaip, jie nori praktinių užduočių, mokytis pritaikyti žinias konkrečiose situacijose, nori daug anksčiau pradėti kurti, būti interaktyviai įtraukti į mokymosi procesą, vertinami kompleksiškai. Vien tik egzaminų balai neatskleidžia stojančiojo loginio, kritinio, kūrybiško mąstymo, jo motyvacijos. Tematydami tik skaičius priėmimo sistemoje prarandame dalį gabaus jaunimo, taip reikalingo Lietuvai. Vėliau turėsime dėti daug daugiau pastangų ir lėšų, kad juos susigrąžintume“, – įžvalgomis dalijosi J. Augutis.

Anot jo, šiuo metu Lietuvos darbo rinkoje yra 545 tūkst. darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, o tai sudaro apie 40 proc. visų dirbančiųjų. Rektorius teigė, kad tobulėjant technologijoms, spartėjant automatizacijai įvairiuose procesuose tiek pramonėje, tiek viešajame valdyme šis poreikis neišvengiamai augs, todėl siekiant užtikrinti amžių kaitą, kiekvienais metais aukštųjų mokyklų absolventų skaičius turėtų būti bent 20 tūkst.

Didėja lūkesčiai, bet ne finansavimas

Tiesa, tam, kad situacija gerėtų, rektorius skatina atkreipti dėmesį ir į mokslo finansavimo problemą. Mat nors lūkesčiai kiekvienais metais auga, skiriamas finansavimas – mažėja. J. Augutis aiškino, kad vienam Lietuvos studentui tenkantis finansavimas yra žemesnis nei EBPO vidurkis: Lietuvos studentui per metus skiriama 6,5 tūkst. eurų, o EBPO vidurkis dvigubai didesnis – 13,8 tūkst. eurų. Atsiliekame ir nuo kaimynų, Lietuvos studentams skiriamas finansavimas tesudaro 40 proc. Estijos studentams skiriamo finansavimo. Nors LR Vyriausybė per paskutinius metus situaciją kiek pagerino, pakeldama dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimus daugiau nei trečdaliu, tačiau ir po to dar gerokai atsiliekame nuo ES vidurkio.

„Pagal „Eurostat“ duomenis, BVP dalis, skiriama MTEP 2014 m. ES buvo 2,39 proc., Lietuvoje – 1,03 proc., 2019 m. ES – 2,58 proc., Lietuvoje – 0,89 proc. Dabar Lietuvoje sparčiai mažėja studentų skaičius, tuo pačiu mažėja ir sąnaudos studijoms. Šias sutaupytas lėšas nukreipus MTEP finansavimui galėtume pradėti stiprinti silpniausią Lietuvos aukštojo mokslo grandį.

Svarbu paminėti, kad praeito ES fondų finansavimo laikotarpiu Lietuva nemažai investavo į mokslo įrangą ir infrastruktūrą, buvo įkurti mokslo ir verslo slėniai, technologijų parkai ir verslo inkubatoriai, tačiau didžiausia bėda, kad visą laiką buvo pamirštami patys mokslininkai, jų finansavimas ir tos investicijos nedavė laukiamo efekto“, – aiškino J. Augutis.

Profesoriaus teigimu, negalime turėti pigaus ir kokybiško aukštojo mokslo, todėl pokyčiai yra būtini. J. Augutis aiškino, kad mokslas ir studijos universitete yra susijusios – sudaro vieną visumą, todėl reikia pakeisti bendrą universitetų finansavimo modelį pereinant prie sutarčių tarp aukštųjų mokyklų ir ministerijos sudarymo.

„Universitetai sutartyse įsipareigotų rengti aukštąjį išsilavinimą turinčius specialistus, parengti sutartą jų skaičių, užtikrinti ir kelti studijų kokybę, vykdyti MTEP veiklą ir prisiimti kitus įsipareigojimus dėl pilietinės visuomenės ugdymo, pagalbos teikimo valstybės institucijoms šalies valdyme, socialinių ir technologijų inovacijų kūrimo ir įdiegimo tokiu būdu geriau išryškinat ir išnaudojant universitetų profilius“, – teigė rektorius.