Tiksliausias lietuviškas vertimas būtų „valgymo vengimo / ribojimo sutrikimas“. Anksčiau tai buvo vadinama „selektyvaus valgymo sutrikimu“ arba „kūdikystės ar ankstyvos vaikystės valgymo sutrikimu“. Pakeitus pavadinimą, praplėsta ir pati diagnozė. Kadangi nėra patvirtinto lietuviško termino, toliau tekste vartosime trumpinį ARFID.

Kaip pasireiškia ARFID sutrikimas?

Vaikai dažnai išrankūs maistui, tačiau tai nereiškia, kad jiems būdingas ARFID sutrikimas. Šiuo metu DSM-5 (Amerikos psichiatrijos asociacijos diagnostikos ir statistikos vadovas, 5 leidimas) apibūdina tokius diagnostinius kriterijus:

1. Valgymo ar maitinimo sutrikimai, pasižymintys vienu ar keliais iš šių požymių:

1.1. žymus svorio sumažėjimas (vaikams nepakankamas svorio priaugimas);

1.2. maisto medžiagų trūkumas;

1.3. maitinimo vamzdelio ar maisto papildų vartojimo būtinybė;

1.4. žymi psichosocialinė įtaka;

1.5. Sutrikimas kyla ne dėl maisto trūkumo ar kultūrinių normų.

2. Sutrikimas kyla ne dėl nervinės anoreksijos ar nervinės bulimijos, negalima įvertini šių sutrikimų pagal kūno formą ir svorį.

3. Sutrikimas, kurio geriau neapibūdina kita medicininė būklė arba psichikos sutrikimas, arba pernelyg striprus sutrikimas, palyginti su įprastu būklės poveikiu.

Svarbu tiksliai žinoti, kokius produktus vaikas valgo ir kiek jų suvalgo. Taip pat kiek laiko atsisakoma valgyti konkrečius produktus. Ar yra kitų medicininių simptomų, tokių kaip nepakankama mityba.

Kitaip nei daugumos mitybos sutrikimų atvejais, ARFID būdingesnis berniukams nei mergaitėms.

Griežtos įvykių sekos, pasikartojantis elgesys, sunkumai prisitaikant prie naujovių – autizmo spektro sutrikimo (ASS) bruožai. Vaikams, turintiems ARFID sutrikimą, taip pat dažnai būdingi šie bruožai, bet paprastai jų mažiau ir jie nėra tokie stiprūs kaip autizmo spektro sutrikimo.

Vis dėlto Pensilvanijos universitete dr. K.A. Schreck atliko tyrimą, palyginantį neurotipinės raidos ir ASS turinčius vaikus. Pastebėta, kad vaikai, turintys ASS sutrikimą, išrankesni maistui, o jų maitinimosi įpročiai dažnai panašūs į ARFID turinčių vaikų.

Daug mitybos sutrikimų kyla iš baimės priaugti svorio. ARFID atveju tokių baimių nėra. Tačiau nerimo simptomai, kylantys dėl siūlomo maisto, yra panašūs. Dėl to šis sutrikimas priskiriamas prie psichikos sutrikimų. Kai kurie asmenys, turintys ARFID, turi baimę vemti arba paspringti. Neretai maisto vengimas gali atsirasti dėl maisto fobijų, kai asmeniui pasiūloma naujo maisto arba maisto, kuris kelia baimę.

Kaip padėti?

ARFID simptomai ilgainiui gali mažėti ir išnykti savaime, be gydymo. Autistiški asmenys dažniau linkę į pastovumą, todėl šis sutrikimas be pagalbos praeina rečiau nei neurotipiniams žmonėms.
Dažniausiai taikoma kognityvinė elgesio terapija. Stengiamasi numalšinti maisto baimę. Neurotipiniams arba vyresniems vaikams dažnai taikomas keturių pakopų maisto baimės malšinimas. Pirmame etape vaikas skatinamas fiksuoti, ką paprastai valgo. Antrame etape surašo produktus, kurių galbūt kada nors norėtų paragauti. Tai nebūtinai nauji produktai, tinka ir jo valgomas maistas, tik šiek tiek kitaip paruoštas. Už bandymą ragauti vaikas apdovanojamas. Trečia stadija – atsipalaidavimo – pati svarbiausia. Dabar ieškoma būdų, kaip sumažinti vaiko nerimą dėl naujų produktų. Galima pasitelkti istorijas ar žaidimus. Ketvirtas etapas – progreso įvertinimas. Būtina stebėti, ar yra progresas, ar veikia atpalaidavimo taktikos, kokie metodai pasiteisina.

Praktiniai patarimai

* Pirmiausia reikia suprasti, kad ARFID sutrikimą turintis vaikas nevalgo ne todėl, kad yra išlepęs, o dėl to, jog turi mitybos sutrikimą.

* Į lėkštę vienu metu dėkite tik vieną produktą, kad netraumuotumėte vaiko. Jei toleruoja, galima įdėti kelis produktus.

* Geriau įdėkite mažiau nei per daug. Vaikui per didelė porcija lėkštėje gali sukelti nerimą.

* Geriausia, kad produktai lėkštėje nesiliestų. Galima įsigyti specialių skirtukų (angl. plate divider) ar lėkščių (angl. divided plate).

* Atkreipkite dėmesį, kas bendro tarp vaiko valgomų ir nevalgomų maisto produktų – skonis, tekstūra, kvapas, temperatūra, forma, spalva, pakuotės spalva ir pan. Pagal tai parinkite panašiausius produktus.

* Tekstūra, kai maistas yra ir skystos, ir kietos konsistencijos, kai kuriems vaikams yra per sudėtinga. Tarkim, sriuba, jogurtas su vaisių gabaliukais ir pan.

* Vaikai dažnai renkasi (atpažįsta) maistą pagal formą. Traputis ir pusė trapučio jam gali atrodyti du skirtingi produktai. Tokiu atveju verta pratinti valgyti tuos pačius produktus, bet kitokios formos.

* Vaikai dažnai pajunta nerimą vos pamatę maistą. Tad pirmiausia būtina pašalinti ar bent sumažinti patiriamą nerimą. Lengvesniais atvejais užtenka strategijos „pauostyk, pabučiuok, palaižyk“. Vaikui naudinga išmokti išspjauti nepatikusį maistą – tai gali žymiai sumažinti jo nerimą. Kai nerimas labai stiprus, naudinga tiesiog žaisti su maistu: iš uogų ir vaisių pasidaryti kvapnių dažų, duonos lazdeles naudoti kaip kardus, iš duonos skrebučių padaryti palapinę mažai lėlytei ir pan. Tokių žaidimų tikslas – kad vaikas nejaustų nerimo šalia atsiradus naujiems produktams.

Vaikas nenori valgyti
Foto: Shutterstock

* Siūlant maistą negalima taikyti jokios psichologinės, tuo labiau fizinės prievartos. Net mamos nervingumas, nerimas ir bloga nuotaika gali padidinti vaiko nerimą prie stalo. Jis gali atsisakyti valgyti ne tik naujus produktus, bet ir tuos, kuriuos valgė.

* Negalima vaiko bandyti apgauti. Pavyzdžiui, įmaišyti jo nevalgomo produkto į tai, ką valgo, į valgomo maisto pakuotę įdėti kito gamintojo produktų. Ne tik rizikuojate, kad vaikas gali atsisakyti ir to produkto, kurį valgė, bet ir galite prarasti jo pasitikėjimą jumis.

* Jei yra galimybių, naudokite druską. Druska stimuliuoja seilių gamybą ir skatina alkį. Kas nors traškaus ir sūraus paruošia burną valgymui. Dauguma vaikų mėgsta druską.

* Paieškokite patinkančio padažo ir juo skaninkite maistą. Pavyzdžiui, kai kurie vaikai pabandytų paragauti beveik bet ko, kur yra šokolado.

* Taikykite atlygio sistemą. Tam puikiai tinka lipdukų lentelė. Kiekvieną dieną bandykite vieną produktą, kol vaikas pradės jį valgyti nuolat.

* Mitybą bandykite gerinti ryte arba per pietus, kol vaikas nėra išvargintas dienos sensorinių iššūkių. Vakarienės laikas gali būti ypač sudėtingas. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad kai kurie vaikai nejaučia alkio.

* Jei vaikas alkanas, didesnė tikimybė, kad jis paragaus naujo maisto.

* ARFID turintiems vaikams strategija „neduokite valgyti dieną ar dvi – ir valgys viską“ neveikia. Pasitaiko, kad po tokių bandymų vaikai visiškai atsisako maisto ir atsiduria ligoninėje dėl išsekimo.

* Valgant aplinka turėtų būti rami, atpalaiduojanti. Jei vaikui patinka, gali skambėti rami muzika. Tėvai turi būti besišypsantys, atsipalaidavę. Įtampą jaučiančio vaiko smegenys net ir neutralią, šaltą veido išraišką gali priimti kaip nerimą keliantį veiksnį.

* Nesitikėkite greitų rezultatų. Sudėtingais atvejais gali prireikti net pusmečio ar daugiau, kad vaikas pradėtų valgyti naują produktą.

Šie patarimai gali padėti. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus. Svarbiausia užtikrinti, kad vaikas gautų pakankamai kalorijų. Jei mityba itin skurdi, verta ieškoti geros kokybės maisto papildų siekiant užtikrinti vitaminų, makro- ir mikroelementų, kitų vystymuisi svarbių medžiagų poreikį. Tėvams turėtų rūpėti, kad vaikas būtų laimingas, o ne kad lėkštė tuščia. Pasitelkus teigiamas emocijas, kantrybę, laiką, pažinus vaiko poreikius ir galimas išrankumo priežastis, įmanoma pasiekti gana gerų rezultatų.

Straipsnis buvo publikuotas Lietuvos autizmo asociacijos žurnale „Lietaus vaikai“ (nuoroda į žurnalo elektroninę versiją/ Pirmas numeris: https://online.fliphtml5.com/cvlbg/uaex/), kuris yra leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2019 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.