Ką valgys – sprendžiate jūs, kiek – vaikas

Tėvai turėtų reguliuoti vaiko mitybos ir miego režimą ir tai, ką jis valgys. Kiek jis valgys, vaikas turi nuspręsti pats, užtikrinant, kad tarp valgymų jis negaus nei užkandžių nei skysto maisto, pavyzdžiui, sulčių. „Jei jūsų vaikas linkęs užkandžiauti, tą galime pakeisti patys. Aptarkite su vaiku iš anksto, kad nuo šiol valgysime tik prie stalo ir tik numatytų valgymų metu. Kai vaikas jau nori kilti nuo stalo, turite ramiu balsu, žiūrėdami jam į akis pasakyti: iki kito valgymo nieko negausi, tik vandens, ar esi tikras, kad neišalksi?“ – pasakojo V. Kurpienė.

Nereikia įkalbinėti

„Blogas dalykas yra įkalbinėti vaiką suvalgyti viską. Taip užgožiamas natūralus vaiko sotumo jausmas. Jei jis yra nulaužiamas vaikystėje, jį atstatyti vėliau yra labai sunku. Tie, kurie iš jūsų yra liekni ir jums atrodo, kad taip yra be pastangų, paskambinkite savo mamai ir tėčiui ir pasakykite jiems ačiū, kad išlaikė jūsų įgimtą sotumo jausmą“, – šypsojosi specialistė. Pasak jos, vaikai auga ciklais, todėl ir jų poreikis maistui yra cikliškas. Jie patys turi žinoti, kada maisto pakanka.

Paskaičiuoti visus užkandžiavimus

„Mums gali atrodyti, kad vaikas yra nevalgiukas, bet reikia įvertinti, ką jis gauna per visą dieną. Daugelis užkandžių net nelaiko maistu. Vaikas užkanda duoniukų (200 kcal), išgeria 300 ml sulčių (120 kcal), suvalgo sūrelį (~150 kcal) ir jau susirenka beveik 600 kilo kalorijų, kai galbūt per dieną jam reikia 1400 kcal. Pasiimate vaiką ir darželio, ruošiate vakarienę, duodate jam sausainių ar bandelę, nors iki vakarienės liko pusvalandis. Jis vakarienės nebevalgys, tik pastumdys maistą lėkštėje, bet išalks už kokios valandos. Todėl valgymo režimas turi būti labai aiškus“, – teigė V. Kurpienė.

Išaiškinti sąlygas

Anot specialistės, vaikams labai svarbu žinoti taisykles. „Vaikas turi nustoti valgyti tada, kai pajuto sotumo jausmą. Su sąlyga, kad jis puikiai žinos, jog po to negaus nieko kito. Jei jis galvos, kad po 15 min jis gaus sūrelį, bandelę ar dar ką nors, ko jis trokšta, natūralu, kad jis nevalgys daržovių ar mažiau mėgstamo patiekalo. Kai jūs tikrai matote, kad vaikas nori valgyti, bet nenori būtent šio patiekalo, ramiu balsu pasakykite: gerai, gali nevalgyti, bet aš palieku šią lėkštę ant stalo, kai išalksi, ateik ir suvalgyk. Arba: gali nevalgyti, bet tada iki kito valgymo mes į virtuvę neisime ir nevalgysime. Tai sakant labai svarbu išlaikyti ramybę ir akių kontaktą“, – sakė pašnekovė.

Foto: Vida Press

Tinkama porcija

Tėvai dažnai turi netinkamą supratimą, kas yra mažai, o kas yra daug. „Jie galvoja, kad vaikas turi valgyti tiek pat, kiek ir jie. Vaikų skrandžio tūris yra daug mažesnis. Todėl net duodant sriubą prieš pagrindinį patiekalą, reikėtų geria pagalvoti. Jei jis suvalgys sriubos, antro patiekalo suvalgys labai mažai, o išalks greitai. Tad jei jau siūlote sriubos, įdėkite daugiau tirščių ir mažiau skystimo, kad ji būtų kaloringesnė lyg pagrindinis patiekalas“, – pasakojo V. Kurpienė.

Teisingai užduoti klausimą

„Jei žinotumėte, kad tai, kada valgote, kiek valgote ir ką valgote, neturi jokios įtakos nei sveikatai, nei savijautai, nei figūrai, ar tikrai jūsų valgymo laikas ir patiekalai būtų tokie patys kaip ir dabar? Tikėtina, kad ne. Tai įsivaizduokite, kaip jaučiasi jūsų vaikas. Jis suvalgė ir jam tą dieną nieko nenutiko. Nes vaikai suvokia tik šiandieną. Dėl to tėvų pareiga nuspręsti, ką valgyti, o vaikų pareiga – kiek. Jei jūs vaiko klausite, ką valgysi, be abejo, sakys, kad bulvytes, makaronus, picas ir pan., bet reikia klausimą užduoti teisingai: žuvį valgysi troškintą ar keptą? Mes informuojame vaiką, kad jis valgys žuvį, bet duodame laisvę pasirinkti, kokiu būdu paruoštą jis nori ją valgyti“, – pasakojo specialistė.

Vaiką reikia įspėti, kas bus vakarienei

„Reikėtų dieną prieš pasakyti, kas planuojama vakarienei. Šitaip duodame vaikui laiko susitaikyti su ta mintimi, kad jis valgys, tarkime, žuvį, pupeles ar kitą ne visai įprastą jam maistą. Įsivaizduokite, vaikas svajoja darželyje ar mokykloje, kaip jis grįžęs namo valgys picą ar blynus, grįžta ir ant stalo – žuvis. Be abejo, kad jis bus nepatenkintas. Bet jei jūs įspėsite prieš parą ir dar kartą ryte , turės laiko susitaikyti“, – sako V. Kurpienė.

Valgyti su tuo, kas tai mėgsta

„Būna, kad su vienu šeimos nariu vaikas valgo grikius, su kitu – ne. Kodėl? Nes vienas mėgsta juos, o kitas – ne. Vaikai nuskaito ne tik tai, ką jūs sakote, bet ir kaip jūs tai sakote. Aš obuolių nemėgstu, mano mamytės tai mėgstamiausias maistas. Su manimi vaikai valgo obuolius labai retai, su savo močiute – dažnai ir daug“, – pasakojo dietistė.

Vaikas valgo picą
Foto: Vida Press

Nuolatinis užkandžiavimas

„Kai išeinu į parką ar parduotuvę, toks vaizdas, kad vaikai valgo nuolatos. Mamos, išeidamos iš namų kelioms valandoms, pasiima kalną maisto. Kam jis? Vaikų mitybos režimas dėliojasi kas 2-4 valandas. Vidurkis yra 3. Per tiek laiko vaikas neturi išalkti, jei pakankamai pavalgė tinkamo maisto prieš tai. Reikia pripažinti, kad užkandžiavimas yra tiesiog patogus tėvams. Vaikas pradėjo zirzėti, mama davė jam užkandį ir ramybė garantuota. Sustojame kažką paveikti, norime, kad vaikas ramiai pasėdėtų, duodame užkąsti. Taip formuojame supratimą, kad tai tarsi veikimo būdas kaip žaidimas. Galime valgyti iš nuobodulio. Ilgainiui tai suformuoja labai blogą įprotį, kuris išlieka ir suaugus“, – teigė V. Kurpienė.

Maistas kaip apdovanojimas arba paguoda

„Gavo gerą pažymį – gavo ledų. Padarė gerą darbą, einame kokteilio. Jei vaikas verkia, pasiūlo jam saldainį, kad tuo maistu vaikas užkištų tą liūdesio skylę. Vaikystėje liūdnų pasekmių tai neturi, bet suaugus – turi. Lygiai taip pat negalima bausti maistu. Nepadarei kažko, negausi ledų. Tai vadinama emociniu valgymu. Atpratimas nuo jo užima daug laiko ir pastangų“, – pasakojo specialistė. Ji pabrėžė, jei valgyti desertą šiaip ar taip buvo planuojama, bet dėl kokios nors priežasties vaikas supyko ar pradėjo verkti, pirmiau reikėtų jį nuraminti, o tik tada duoti desertą.