Ministerijos išplatintame pranešime tikinama, kad vaistinis nėštumo nutraukimas yra panašus į natūraliai įvykusį persileidimą. Šis būdas galės būti pasirenkamas iki 9 nėštumo savaičių, atlikus būtinus tyrimus, konsultuojant ir prižiūrint gydytojui. Pagal išrašytą receptą įsigytus vaistus moteris galės suvartoti jai patogiu laiku ir patogioje aplinkoje, pavyzdžiui, namuose.
„Vaistinio nėštumo nutraukimo, kaip alternatyvos chirurginei operacijai, įteisinimas buvo ilgai lauktas sprendimas. Ši procedūra yra saugesnė, nes nėra atliekama medicininė intervencija, ir komplikacijų rizika yra nepalyginamai mažesnė. Moteriai nereikia gultis į ligoninę, nereikia narkozės ir chirurginės operacijos. Nėštumas nutrūksta moteriai priimtinoje aplinkoje, paprastai tai įvyksta namuose“, – minėtame pranešime buvo cituojamas Lietuvos akušerių ginekologų draugijos atstovas med. dr. Vytautas Klimas.
Tame pačiame pranešime Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos vadovė Esmeralda Kuliešytė pabrėžė, kad šis sprendimas yra didžiulė pažanga, įgyvendinant moters reprodukcines teises. „Kitos Europos moterys tokia galimybe naudojasi jau daugiau nei 30 metų, ir kitų šalių patirtis rodo, kad vaistinis abortas nukonkuruoja chirurginį. Štai Suomijoje, Švedijoje, Danijoje beveik visi nėštumo nutraukimai yra vaistiniai. Kalbėjomės su užsienio partneriais Latvijoje, Danijoje, Moldovoje – nė vienas neįvardijo problemų, susijusių su vaistiniu nėštumo nutraukimu. Tai reiškia, kad šis metodas veikia, ir veikia gerai“, – sakė ji.
Tačiau su šia tema giliai susipažinusi VDU Santuokos ir šeimos studijų centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Birutė Obelenienė medikamentinį nėštumo nutraukimo būdą vertina ne taip palankiai, patį įstatymą kritikuoja ir tikina, kad net į juodu ant balto surašytas grėsmes žiūrima pro pirštus.
„Kiekviena sutiks, kad abortas nėra lengvas „pasivaikščiojimas po pievelę“. Yra įvairių situacijų, į kurias patenka moterys. Dažniausiai moterys renkasi abortą, kai aplinkybės įspaudžia į kampą ir jos nemato kitos išeities. Todėl valstybinis požiūris turėtų būti toks, kad bėdos ištiktai moteriai pirmiausia reikia suteikti visapusišką pagalbą ir paramą, priešingu atveju, jos pasirinkimą nutraukti nėštumą vargu ar galima laikyti laisvu, dažnai jis tampa priverstiniu pasirinkimu“, – teigia B. Obelenienė.
Interviu profesorės paprašėme plačiau papasakoti apie jau nuo kitų metų lietuvėms laisvai prieinamu tapsiantį medikamentinį nėštumo nutraukimą ir pabandėme išsiaiškinti, kokių pasekmių galime sulaukti.
– Kokias jūs matote didžiausias Lietuvos problemas, sprendžiant nėštumo nutraukimo klausimą?
– Lietuva yra bene vienintelė šalis Europos Sąjungoje, kurioje nėštumo nutraukimas reglamentuotas sveikatos ministro įsakymu, t.y. teisės aktu, kuris neturi įstatyminio pagrindo. Įprastai kitose valstybėse abortų klausimas reglamentuojamas įstatymu, o ministro ar atsakingos institucijos įsakymu nustatoma tvarka, kaip tai bus atliekama. Tuo metu Lietuvoje yra nustatyta atlikimo tvarka, tačiau nėra jokio įstatyminio pagrindo tai tvarkai atsirasti.
Prieš kelias savaites ministro pasirašytas įsakymas pakeitė dar nuo 1994 m. iki šiol galiojusį SAM įsakymą. Pastaruoju įsakymu buvo panaikinta nėštumo nutraukimo operacijų atlikimo tvarka, patvirtinta dar TSRS sveikatos apsaugos ministerijos. Taigi galima sakyti, kad sovietinė tradicija nėštumo nutraukimo reglamentavime atkakliai tęsiama. Tiesa, senojoje tvarkoje bent jautėsi šioks toks susirūpinimas moterimi, tai, kad ši procedūra yra rimtas žingsnis ir turi būti bent kiek apsvarstytas.
Labai panašu, kad nėštumo nutraukimas tampa tokia lengva ir paprasta paslauga, kaip sugedusio danties pašalinimas, nors skirtumas yra milžiniškas. Nėštumo nutraukimas sieja tris (neįskaitant „paslaugos“ atlikėjo): moterį, vyrą ir jų abiejų pradėtą, naujai užsimezgusią žmogaus gyvybę. Juk pagalbinio apvaisinimo įstatyme yra apibūdinta embriono sąvoka – kitaip sakant, žmogaus gyvybės pradžia yra įstatymiškai apibrėžta. Todėl toks lengvabūdiškas valstybės požiūris į labai rimtą problemą, manau, turėtų skaudinti kiekvieną moterį.
– Kokiomis sąlygomis dabar Lietuvoje moterys gali nutraukti nėštumą?
– Lietuvoje nėštumo nutraukimo tvarka bene liberaliausia. Kaip jau minėjau, nėštumo nutraukimą šiuo metu reglamentuoja įstatymo pagrindo neturintis 1994 m. priimtas SAM įsakymas „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“ ir „LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas“. Nėštumą moteris gali nutraukti pagal pageidavimą iki 12 nėštumo savaičių, atskiri atvejai aptarti minėtuose teisės aktuose.
– Kaip viena didžiausių spragų vis minimas psichologinės pagalbos moterims trūkumas.
– Ne tik psichologinės. Naratyvas aborto tema dažniausiai skamba labai vienpusiškai: „moteris turi teisę į abortą“, „moteris turi teisę į kūno vientisumą“, „moters reprodukcinės teisės“ ir pan. Tokia formuojama nuomonė tėra, vaizdžiai tariant, „rankų nusiplovimas“, atsakomybės peradresavimas: „Moteriške, pati kalta, pati ir spręsk.“
Moteris, patekusi į sunkią padėtį, pirmiausia turi teisę į visapusišką pagalbą, kuri apima ir teisingos informacijos suteikimą, ir juridinę bei materialią pagalbą, ir psichologinį konsultavimą. Man teko lankytis Vokietijoje ir betarpiškai susipažinti su šioje šalyje įgyvendinama „Nėščiųjų konsultavimo“ valstybine programa. Vokietijoje abortus reglamentuoja baudžiamasis kodeksas ir nuo 1995 m. priimtas įstatymas „Pagalba išvengiant ir įveikiant konfliktus nėštumo metu“. Ten abortas visiems su tuo susijusiems asmenims yra nusikalstama veika, išskyrus kelias išimtis, iš kurių pirmoji skamba taip: „jei nėščia moteris prašo nutraukti nėštumą ir pateikia gydytojui pažymą, kad ji gavo konsultacinę pagalbą ne mažiau kaip prieš tris dienas iki operacijos“. Vokietijoje moters, siekiančios aborto, konsultavimas, kurio metu išsiaiškinamos priežastys, kodėl moteris nori nutraukti nėštumą, ir pagalbos, galinčios panaikinti šias priežastis, suteikimas, laikomas privaloma sąlyga, užtikrinančia moters laisvo apsisprendimo įgyvendinimą. Trumpai tariant, valstybinis požiūris į moterį, siekiančią aborto, yra kaip į asmenį, ištiktą rimtos krizės, kurios pati nepajėgi išspręsti ir todėl jai būtina padėti.
Nutraukti nėštumą vien dėl to, kad trūksta pinigų vaiko auginimui ar stogo virš galvos, ar dar blogiau – moteris patiria smurtą – valstybės požiūriu yra nepateisinama, t.y. valstybė privalo padaryti viską, kad šias kliūtis pašalintų. Valstybės įsteigtų ir išlaikomų konsultacinių tarnybų tikslas – išsiaiškinti tikrąsias nėštumo nutraukimo priežastis, o jų pašalinimui yra įsteigtas specialus fondas. Kai mums kalbant viena iš konsultančių išgirdo, kokia nėštumo nutraukimo padėtis yra Lietuvoje, ji du kartus pasitikslino, ar tikrai moterys negauna jokios pagalbos, ir mums patikinus, kad pagalba yra tik privačios, pavienės iniciatyvos, jos verdiktas buvo neįtikėtinas: „Jūs barbarai.“
– Medikamentinis nėštumo nutraukimas pateikiamas kaip saugesnis, paprastesnis būdas nei chirurginė intervencija ir pagaliau Lietuvą pasiekusi ilgai laukta naujovė. Kaip jūs tai vertinate?
– Šiuo metu spaudoje ir socialiniuose tinkluose, sakyčiau, vyksta medikamentinio aborto propagavimo kampanija. Visi pasisakantieji asmenys naudoja tuos pačius apibūdinančius terminus: „saugesnis būdas“, „moteris turi teisę rinktis“, „mokslu įrodyta“ ir pan. Tačiau tai tikrai neatitinka tiesos. Atkreipkit dėmesį, kad kalbant apie nėštumą, dažniausiai vartojama neigiama nuostata: nenorimas, nelauktas, neplanuotas. Tačiau kalbant apie abortą – teigiama nuostata: saugus abortas. Šios kampanijos dalyviai puikiai įvaldę propagandinę techniką: pakeisk kalbą – pakeisi žmonių mąstymą. Pirmiausia tarsi nežymiai keičiama nėštumo samprata. Nėštumas jau nebesiejamas nei su nauja žmogaus gyvybe, nei su kūdikio laukimu. Tai tiesiog nepatogi moters būsena, kurią galima nutraukti – panašiai kaip apsinuodijus: galva svaigsta, pykina, sutinka virškinimas, tačiau išgersi tinkamą tabletę, ir praeis.
Analizuojant žiniasklaidoje dažniausiai minimus medikamentinio aborto privalumus, dažniausiai pasitaiko tokie apibūdinimai, kaip „didesnis privatumas“, „nereikia chirurginės intervencijos ir nuskausminimo“, „komplikacijos yra labai retos ir nekelia grėsmės moters gyvybei, joms gydyti užtenka medikamentinio gydymo“. Kad tai yra klaidinanti informacija, užtenka atidžiai perskaityti preparato charakteristikos santrauką. Didesnio privatumo taip pat nereikėtų tikėtis. „Labai svarbu pasitikrinti ir patvirtinti, kad įvyko visiškas pasišalinimas, dėl to turite grįžti į gydymo centrą“, – rašoma preparato charakteristikų santraukoje ir patariama neišvykti toli nuo klinikos, kurioje paskirtas preparatas. Manau, kad prieš kalbant apie moters teisę į abortą, reikėtų nepamiršti, jog moteris pirmiausia turi teisę į teisingą informaciją.
Intriguojanti detalė: medikamentinio aborto preparatų gamintojo/platintojo internetinėje svetainėje puikuojasi užrašas: „Pasaulyje kasmet atliekama 74 mln. abortų. Mūsų tikslas – pasiekti, kad jie būtų saugūs.“ Suprask – medikamentiniai. 74 mln. vartotojų kasmet – tai tikrai įspūdinga rinka. O jeigu dar ir valstybės kompensuoja išlaidas. Dabar tikrai suprantama, kodėl krizinio nėštumo centrai yra puolami ir kaltinami, kad juose moterys yra gąsdinamos ir atkalbinėjamos nuo abortų, kodėl naujame ministro įsakyme atsirado pastaba „nenurodomojo pobūdžio informacija“, suprask: tik faktai ir jokių patarimų. Manau, moters teisių gynėjams reikėtų labai rimtai apsvarstyti, ar medikamentinis abortas yra tikrai laisvas moters pasirinkimas.
– Ar galėtumėte trumpai nupasakoti, kaip šis metodas veikia?
– Medicininiuose dokumentuose ir netgi kai kurių klinikų internetiniuose puslapiuose rašoma, kad moteris „iškraujuoja nėštumą“, pasišalina „nėštuminiai audiniai“. Taigi, kas tie „nėštuminiai audiniai“? Medikamentinis abortas yra sukeliamas dviejų preparatų. Vienas iš jų yra progesterono, moters lytinio hormono, gyvybiškai būtino embriono implantacijai ir jo vystymuisi po implantacijos, inhibitorius. Šis preparatas slopina receptorius, kurie prisijungia progesteroną. Progesterono trūkumas sukelia embriono (jei preparatas vartojamas iki 8 nėštumo savaitės pabaigos) ar vaisiaus (jei nuo 8 iki 9 savaitės) žūtį. Antrasis preparatas – prostaglandinai, kurie žuvusį vaisių pašalina iš moters organizmo.
– Kokie galimi šalutiniai padariniai?
– Skirtingai nei teigiama, šalutinės reakcijos yra labai dažnos, pagal preparato charakteristikų santrauką jos nutinka vienai iš dešimties moterų: tai vaginalinis kraujavimas, gimdos spazmai, nuovargis, šaltkrėtis/ karščiavimas, svaigulys, pykinimas vėmimas, viduriavimas, diskomfortas skrandyje, pilvo skausmas.
Preparato charakteristikos santraukoje rašoma: „Kraujavimas yra beveik nuolatinė procedūros dalis, nepriklausomai nuo to, ar vartojamas prostaglandinas ir bet kokiu nėštumo laikotarpiu, nors jis paprastai yra tuo gausesnis, kuo vėlesnė yra nėštumo stadija. Gausus kraujavimas dažnai reiškia nepilną pasišalinimą, po kurio maždaug 5 proc. atvejų prireikia chirurginės procedūros. Nuo 0,5 iki 1 proc. atvejų gali prireikti kraujo perpylimo.“ JAV Maisto ir vaistų agentūra 2021 m. ataskaitoje praneša apie 26 moterų mirtis per ataskaitinį laikotarpį, susijusias su medikamentiniu abortu.
– Tai vis dėlto, kuris gi būdas saugesnis – medikamentinis nėštumo nutraukimas ar chirurginis abortas?
– Suomių mokslininkų atliko tyrimą „Tiesioginės komplikacijos po medikamentinio nėštumo nutraukimo, palyginti su chirurginiu nėštumo nutraukimu“. Šioje šalyje egzistuoja abortų registras, kuriame užregistruojamas kiekvienas abortas. Taigi šiame tyrime buvo palyginti visų abortų (medikamentinių ir chirurginių), atliktų nuo 2000–2006 metų, atvejai iš viso 42 619. Tyrimo išvadose mokslininkai teigia, kad bendras nepageidaujamų reiškinių dažnis medikamentinio aborto grupėje, lyginant su chirurginiu abortu, buvo keturis kartus didesnis. Chirurginio aborto grupėje kraujavimas pasitaikė 2,1 proc., o medikamentinio – 15,6 proc. Kaip teigia minėto tyrimo autoriai, abu abortų metodai paprastai yra panašūs, tačiau medikamentinis nėštumo nutraukimas yra susijęs su didesniu nepageidaujamų reiškinių dažniu. Taigi, vadinti medikamentinį abortą saugesniu, vertinant nepageidaujamų reiškinių atžvilgiu, yra neteisinga.
Vertinant pagal PSO nesaugaus/saugaus aborto apibrėžimus, tai medikamentinis abortas labiau atitinka nesaugaus aborto apibrėžimą, nes vyksta ne medicinos įstaigoje, o moters namuose, kurie gali ir neatitikti minimalių medicininių reikalavimų.
– Ką dar rodo kitų šalių praktika?
– Kalbant apie kitų šalių praktiką, manau, nevertėtų ja remtis kaip sektinu pavyzdžiu siekiant legalizuoti Lietuvoje medikamentinį abortą. Reikėtų pažiūrėti į šį reiškinį ir plačiau, ir giliau, t.y. pasistengti įžvelgti, kas slypi už susirūpinimo moters sveikata ir gerove. Galbūt užduodant sau labai paprastą klausimą: ar tikrai moteris – didžiausios naudos gavėja?
Keletas skaičių, kurie turėtų padėti ieškant atsakymo – Šiaurės šalyse, 2018 metų duomenimis, atliktų abortų skaičius ir medikamentinių abortų proc.: Danijoje – 14 348 (77, 6 proc. iš jų medikamentiniai), Suomijoje – 8 654 (97,4 proc. medikamentiniai), Islandijoje 1 049 (78,6 proc. medikamentiniai), Norvegijoje 12 390 (91,4 proc. medikamentiniai), Švedijoje 35 782 (93,4 proc. iš jų medikamentiniai). Sekant abortų skaičiaus dinamiką nuo medikamentinio abortų legalizavimo šiose šalyse medikamentinių abortų skaičius nuolat augo, o chirurginių mažėjo. Tačiau bendras abortų skaičius nemažėjo, netgi priešingai, išskyrus Suomiją. Taigi, remiantis šių šalių statistika, medikamentinio aborto legalizavimas tikrai nemažina abortų skaičiaus.
– Ar nuo kitų metų lietuvėms prieinama tapsianti naujovė gali pakeisti situaciją ir Lietuvoje? Galbūt taip pat gresia abortų skaičiaus padidėjimas?
– Remiantis mano minėta Šiaurės šalių statistika, padidėjimo galima laukti. Ypač, jei medikamentas bus kompensuojamas, kaip žada sveikatos ministras. Remiantis preparato charakteristikų santrauka, taip pat galima prognozuoti ir rezultatus: 5 moterims iš 100 prireiks chirurginės operacijos ir nuskausminimo, o vienai iš 100 – kraujo perpylimo. Gali pasitaikyti ir sunkių infekcijų atvejų ar blogiau. Žinant, kiek šiuo metu Lietuvoje atliekama abortų, galima tiksliai suskaičiuoti, kiek moterų reikės papildomos chirurginės intervencijos ir kiek kraujo perpylimo, jei, pavyzdžiui, pusė abortų bus atliekama medikamentiniu būdu.
