Huberto istorija projektui „Ankstukai“ dalijasi jo mama.

Aš jau moku gulėti ant pilvo ir puikiai laikyti galvytę, imti ir siekti žaislų bei savo kojyčių. Po truputį atrandu naujus skonius, nors kol kas košės man dar nelabai patinka, bet mama moka įtikinti suvalgyti bent truputėlį. Noriai su visais bendrauju ir guguoju (kai uždengta tracheostoma), taip pat moku šypsotis!

Mano istorija prasidėjo liepos 13 d., po dviejų parų, praleistų ligoninėje (kur man brandino plaučiukus). Atėjau į šį pasaulį būdamas vos 26 savaičių, 860 gramų ir 33 centimetrų.
Reanimacijoje praleidau 2 mėnesius. Ten mane prižiūrėjo daug sesučių ir gydytojų. Man reikėjo labai daug pagalbos, nes buvau labai mažytis ir pažeidžiamas.

Hubertas
Foto: Asm. albumo nuotr.

Turėjau ir keletą operacijų: žarnyno (dėl nepraeinamumo), kirkšnies išvaržos, tracheostomos įdėjimo. Taip pat buvo nustatytas 2–3 laipsnio kraujosrūvos smegenų skilveliuose, kraujo užkrėtimas – sepsis, kartą perpiltas kraujas, atviras širdies latakėlis (pavyko uždaryti su vaistais) ir Neišnešiotų naujagimių retinopatija.

Hubertas
Foto: Asm. albumo nuotr.

Sunkiausiai sekėsi pradėti savarankiškai kvėpuoti. 40 dienų buvau prijungtas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos. 7 kartus bandžiau kvėpuoti pats, tačiau nepavykus buvo nuspręsta trachėjoje suformuoti tracheostomą, pro kurią kvėpuoju iki šiol. Dėl tracheostomos visi virusai ir bakterijos man dar pavojingesni. Teko jau du kartus sugrįžti į Santarų vaikų ligoninę, bet tikiuosi, kad greitu metu tracheostomą pašalins, nes intensyviai mokausi kvėpuoti per nosį ir man puikiai sekasi. Per dieną pro nosį savarankiškai kvėpuoju po 12–16 valandų! Su mamyte dalyvavome „Išsipildymo akcijoje“, kad Santarų naujagimių reanimacijos skyrius gautų naujausią kvėpavimo aparatą – jis padės greičiau ir lengviau kvėpuoti ir kitiems ankstukams.

Pagaliau po 119 dienų su mamyte grįžome namo! Mūsų visi labai laukė, nors dar ilgai manęs niekas nelankė – dėl saugumo. Tačiau turėjau daugiau laiko artimiau susipažinti su tėčiu ir namais. Apsipratus namie, mane pagaliau aplankė ir seneliai.

Hubertas
Foto: Asm. albumo nuotr.

Su manimi dirba kineziterapeutė ir masažistė, kurios lanko namuose. Dažnai tenka apsilankyti ir pas gydytojus, pasitikrinti akytes, galvytę, širdelę. Taip pat kartą per mėnesį lankome raidos centrą. Visi jie – mano draugai. Visi mane pažįsta, šypsosi, padeda man augti ir stiprėti.

O aš ir mano tėveliai kitiems tėveliams linkime stiprybės bei kantrybės. Jeigu mes mažieji kovotojai kovojam, jūs turite mumis tikėti ir padėti būdami šalia.