Nors ir nenorėdama vėl išgyventi to paties, moteris sutiko papasakoti savo patirtį tikėdamasi, kad taip galės padėti kitoms jos vietoje atsidūrusioms gimdyvėms. „Galbūt nieko nelaimėčiau teisme, bet viską papasakodama padėsiu kitoms moterims, kurios, neduok Dieve, atsidurs mano vietoje. O kalbėti reikia – tik toks yra kelias iki neišprotėjimo, nes visa tai iki šiol netelpa galvoje“, – sakė ji.
Užuot atsižvelgę į išrašuose pateiktas rekomendacijas ir iškart atlikę cezario pjūvio operaciją, medikai ją galiausiai padarė tik po 15 gimdykloje praleistų valandų, kai nepavyko nei pagimdyti pačiai gimdyvei, nei ištraukti vaiko pasitelkiant vakuumą.
Gavusi tinkamą išrašą ramiai laukė gimdymo
Prieš penkerius metus Monika patyrė sunkią traumą – uodegikaulio lūžį. Kai pradėjo lauktis pirmojo vaikelio, bijodama, kad sena trauma gali atsiliepti nėštumui ar gimdymui, nutarė pasikonsultuoti su gydytoju.
„Nėštumas buvo pakankamai sklandus. Tačiau artėjant paskutiniosioms nėštumo savaitėms, nuvykau konsultacijai pas traumatologą norėdama sužinoti, ar uodegikaulio lūžis neturės pasekmių gimdant. Įvertinęs situaciją, gydytojas parašė išrašą, kad gimdant natūraliais takais galimas skausmo paūmėjimas uodegikaulio srityje. Tačiau pateikusi šį dokumentą mano nėštumą sekančiai akušerei sužinojau, kad toks dokumentas nėra tinkamas. Man pasakė, kad dėl to, jog išrašas buvo gautas iš privačios klinikos, gimdymo namuose bus palaikytas niekiniu, nes aš jį galėjau „nusipirkti“. Pasirodo, išrašas tinkamas tik iš dviejų Klaipėdos miesto ligoninių“, – pasakojo Monika.
Tuo metu iki gimdymo buvo likusios trys savaitės. Moteris skubiai apsilankė pas kitą traumatologą – šįkart vienoje iš nurodytų gydymo įstaigų. Pateikusi išrašą šį kartą iš akušerės ji sulaukė palaikymo, kad dabar jau viskas turėtų tikti. Taigi galėjo ramiai laukti susitikimo su pirmagimiu.
Nepadėjo nei pažįstama akušerė, nei atsivežtas CD
„Išaušo diena, kai nubėgus vandenims vyras nuvežė mane į ligoninę, tik nepagalvojau, kad dar reikėjo į kišenę įsidėti 500 ar 1000 Eur. Nežinau, kiek jiems būtų užtekę, kad atliktų cezario operaciją, jeigu mano turimų medicininių išrašų nepakaktų. Vyras ramiai paliko mane ligoninėje, nė nepagalvojęs, kad užvėrus duris prasidės skerdynės“, – kalbėjo ji.
Iš pradžių viskas vyko sklandžiai. Moterį greit paguldė į palatą, patikrino, kaip vyksta gimdymo eiga. Palatoje ji apsidžiaugė išvydusi visą nėštumą lydėjusią akušerę, pamanė, kad ji tikrai prisimins gimdyvės situaciją, tačiau greit teko nusivilti.
„Dar dėl visa ko jai priminiau, tačiau ji niekuo nepadėjo, nes tikriausiai akušerių žodis čia nieko nelemia. O gal ir ji pati šią situaciją vertino ne taip jau rimtai, kadangi ji irgi svarstė: o gal pavyks? Tuomet palatoje apsilankiusi gydytoja situaciją įvertino iš išrašo ir nusprendė, kad man cezario operacija nereikalinga. Su savimi turėjau ir CD su nuotraukomis, kuriose buvo matyti atliktas uodegikaulio rentgenas po lūžio, tačiau jis nė nebuvo paliestas.
Gydytoja man sako: ,,Ar tau reikia tokio rando? Pabandom, o gal pavyks?!“. Neliko kitos išeities, kaip „bandyti“ gimdyti, bet aš juk ne loterijoje dalyvavau dėl savo ir vaiko sveikatos“, – prisiminė ji.
Rėkdama trukdė personalui žiūrėti vaizdo įrašus
Belaukiant, kol prasidės gimdymas, praėjo 15 valandų. Per tą laiką pasikeitė gydytojų ir akušerės pamaina. Gimdyvei ne kartą buvo suleisti nuskausminamieji.
„Skausmai tapo nežmoniški, viskas buvo tarsi sapnas, iš kurio niekaip negalėjau pabusti. Maldavau kažką daryti, nes žinojau, kad nepagimdysiu. Jaučiau, kad viskas vyksta ne taip. Tačiau man atsakydavo, kad per mažai stengiuosi. Vis girdėdavau kandžias akušerės replikas gydytojai, kad aš nedarau to, ką man sako, bet aš neturėjau jėgų.
Akušerė vis išeidavo ir palikdavo mane rėkti palatoje vieną, o šalia prie atidarytų durų girdėjau klegesius ir video garso įrašą. Kol rėkiau iš skausmo, personalas čia pat dalinosi savaitgalio įspūdžiais ir tildė mane: šaaa nešauk...“, – pasakojo Monika.
Į operacinę – paskutinę minutę
„Apie dvi valandas visaip stengiausi iš paskutinių jėgų pagimdyti. Gydytojas net pasirėmęs į mane spaudė man pilvą taip, kad galvojau, jog sulūš mano šonkauliai. Jie taip norėjo, kad pagimdyčiau pati, sakė „jau tiek laiko vargai, pasistenk“, nors buvo aiškiai matyti, kad man nepavyks. Tuomet staiga išgirdau: „Darom vakuumą!“ Pradėjo stoti vaiko širdies ritmas“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Monika pasakoja, kad tuo metu jau sunkiai besiorientavo aplinkoje, tačiau jai buvo pakištas pasirašyti kažkoks dokumentas. O paklaususi medikų, ar procedūra nepakenks vaikui, jokio atsakymo nesulaukė. Bandymas ištraukti vaiką vakuumu nepavyko, todėl greit buvo nutarta gimdyvę vežti į operacinę.
„Perkėlė mane ant kitos lovos. Atsiprašau už pasakymą, bet gulėjau kaip išmėsinėta kiaulė. Tada gavau dar vieną dokumentą, kurį pasirašinėjau nelabai suvokdama, kaip išlaikau rašiklį. Nors buvau beveik be sąmonės, girdėjau, kaip gydytojai panikuodami kaltina vieni kitus, kodėl nebuvo atlikti tam tikri veiksmai ir visi tuo metu teisinosi: „Aš buvau ten... dariau tą ir aną...“ – prisimena Monika.
Galiausiai jai buvo atlikta cezario pjūvio operacija. Tačiau ji nebuvo sklandi, moteriai prasidėjo vidinis kraujavimas, todėl buvo atskirta nuo kūdikio.
Sūnų išvydo reanimacijoje
„Prabudau po operacijos. Vaiko šalia nebuvo. Į palatą atėjo gydytojas, atnešė iš naujo pasirašyti dokumentus, kadangi mano rašysena jiems pasirodė neįskaitoma, juk pasirašinėjau beveik būdama be sąmonės. Papasakojo, kad gimdymas buvo komplikuotas, kad vaikutis šiuo metu reanimacijoje. Daugiau viskas. Likau palatoje viena, „išmėsinėta“ tiek apačioje, tiek po cezario pjūvio“, – kalbėjo moteris.
Kitą rytą ji paprašė, kad kas nors iš personalo ją su vežimėliu nuvežtų pas sūnų, pačiai vaikščioti dar buvo sunku. Monika sako, kad būtų norėjusi, jog pirmas susitikimas su sūnumi būtų buvęs kitoks: „Tikriausiai tik mamos ir galėtų suprasti, koks skausmas pamatyti savo vaiką gulintį reanimacijoje, pajungtą su lašelinėmis. Tą dieną daugiau vaikučio nemačiau. Mane parvežė atgal į palatą. Mintyse vis kartojau: sukaupk jėgas, fizinis skausmas ne toks stiprus, koks vidinis, nepalik vaiko ten vieno, jam tavęs reikia...“
Dar kitą dieną moteris iki reanimacijos pradėjo vaikščioti pati. Eidavo pas sūnų per kiekvieną jo maitinimą, nors savo pieno neturėjo.
Personalą kaltina ir dėl maitinimo traumos
„Sužinojusios, kad neturiu pieno, slaugės buvo nemaloniai nustebusios, juk kaip taip gali būti?! Nežinau, kiek personalo man spaudė, kai kurios seselės net traiškė krūtis, bandydamos užkurti „pieno gaminimo aparatą“. Galiausiai vienai pavyko kažką „ištraiškyti“. Tuomet nuaidėjo žinia, kad turiu pieno, ir vaikui mišinukų nebereikia. Tačiau tikriausiai patys suvokiate, kad tai netiesa“, – kalbėjo ji.
Po 4 parų kasdieninių maršrutų palata–reanimacija vaiką nutarta atvežti mamai. Moteriai tai buvo puiki naujiena, kadangi reiškė, jog vaikas jaučiasi gerai. Buvo tiriama, ar niekas nebuvo pažeista, nes pirmą dieną vaikas labai dažnai kvėpavo ir turėjo patinimą galvytės srityje dėl tokio komplikuoto gimdymo.
„Nors neapsakomai džiaugiausi, kad sūnus pagaliau buvo su manimi, noriu paminėti ir didžiulę kiekvieno maitinimo įtampą. Pieno nebuvo, vaikas įsirėkdavo ir tik tuomet gaudavau jam mišinuko. To kaltės ir gėdos jausmo net nemoku paaiškinti. Personalas žiūrėdavo į mane tokiomis akimis, tarsi klausdami: kokia tu mama?..
Po penkių pragaro parų sužinojau, kad mus išleidžia namo. Nors ir buvau visa sužalota, būčiau bėgte išbėgusi su vaiku ant rankų, kad tik greičiau“, – prisiminusi papasakojo ji.
Ligoninės komentaras
Paprašytas pakomentuoti šią istoriją Klaipėdos universitetinės ligoninės Akušerijos klinikos vadovas Linas Rovas sakė neturintis duomenų apie šį konkretų atvejį, todėl jam atsakyti sunku. Tačiau iš išgirsto pasakojimo įvertino, kad pacientės patirtos uodegikaulio lūžio komplikacijos nebuvo pakankama indikacija planiniam cezario pjūviui.
„Indikacija cezario pjūvio operacijai yra tik perkeltas, pasislinkęs uodegikaulio lūžis. Traumatologas parašė išrašą, kad gimdant natūraliais takais galimas skausmo paūmėjimas uodegikaulio srityje. Jis neparašė: gimdyti natūralias takais negalima dėl uodegikaulio lūžio, reikalinga cezario pjūvio operacija“, – pakomentavo L. Rovas.
Jis atmetė kaltinimus, kad privačios klinikos išrašai ligoninėje laikomas niekiniais, ir patikino, kad jeigu apžiūrą atlieka licencijuotas specialistas, jo išvados ir išrašas yra tikrai tinkamas.
Ligoninės vadovas akcentavo, kad cezario pjūvio operacija yra atliekama, kai atsiranda pavojus vaisiui arba gimdyvei.
„Niekas „nedelsia“ atlikti cezario pjūvio operacijos, jeigu nusprendžia, kad ji yra reikalinga. Ir šiuo konkrečiu atveju operacija buvo atlikta iš karto, kai buvo priimtas sprendimas.
Nė vienoje ligoninėje tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje niekas jokių „normų“ dėl cezario pjūvio operacijų skaičiaus nesilaiko ir tų normų nėra. Yra tik statistika paremtos rekomendacijos. Mes, medikai, suprasdami, kad gimdymas natūraliais gimdymo takais yra pats geriausias būdas gimti naujagimiui, stengiamės, kad taip ir būtų. Jeigu nėra ar neatsiranda pavojus mamai ar vaisiui, gimdymas turi vykti ir įvykti natūraliais gimdymo takais.
Tiesiog yra neetiška ir nehumaniška net galvoti, kad cezario pjūvio operacijos yra neatliekamos, kai yra pavojus mamai ar vaisiui dėl kažkokio plano įvykdymo ar neįvykdymo. Mūsų visų bendras noras – kad gimdų sveikas naujagimis ir mama būtų sveika“, – tikino L. Rovas.
Taip pat jis paaiškino, kodėl net ir itin sunkios būklės gimdyvei buvo liepta pasirašyti tam tikrus dokumentus.
„Pacientas, konkrečiu atveju – gimdyvė, prieš kiekvieną procedūrą, nesvarbu, kokios apimties ji yra, privalo duoti raštišką sutikimą šiai procedūrai atlikti. Tokia yra tvarka ir ji yra teisinga, nes pacientas gali ir nesutikti, kad tai jam būtų atliekama. Medikas negali atlikti procedūros prieš paciento valią. Parašo nereikia tik tais atvejais, kai pacientas yra nesąmoningas ir konsiliumo, kuriame dalyvauja keli medikai, yra nusprendžiama, kad intervencija ar procedūra yra būtina gelbstint paciento, gimdyvės ar vaisiaus gyvybę. Konkrečiu atveju gimdyvė buvo visiškai sąmoninga ir suprato, kokia jai bus atlikta procedūra, šiuo atveju – cezario pjūvio operacija“, – paaiškino jis.
Ligoninės atstovas dar kartą pakartojo, kad visi medikai kiekvienoje Lietuvos ligoninėje stengiasi padaryti viską, kad gimdymo patirtis būtų kuo geresnė ir iš stacionaro mama su naujagimiu išvyktų sveiki bei laimingi. „Kiekviena situacija turi dvi puses. Stengiamės visi. Kaip žinome, tobulėjimui nėra ribų, todėl manau, kad tokių situacijų su laiku pasitaikys vis mažiau“, – sakė L. Rovas.
