Visiškai legalus toks pasirinkimas yra Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje, Italijoje, Turkijoje ir net kaimyninėse Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Lietuvoje tik vienoje privačioje klinikoje galima pasirinkti cezario pjūvio operaciją, bet teisė rinktis daug kam neįkandama (kainuoja apie 6000 Eur). Vadinasi, jei neturi pinigų, neturi ir teisių, sako į judėjimą už teisę pasirinkti gimdymo būdą susibūrusios moterys.

Anot jų, problema ta, kad toks moterims jautrus klausimas yra politizuotas. PSO dar 1985 m. paskelbė, kad cezario pjūvių skaičius neturėtų sudaryti daugiau kaip 15 proc. visų gimdymų. Tačiau tokia rekomendacija buvo skirta visam pasauliui ir ypač toms šalims, kuriose cezario pjūvių operacijų skaičius neadekvačiai didelis (pavyzdžiui, Brazilijai) ir operacijos buvo atliekamos blogomis sąlygomis, kas lemdavo didesnį moterų sergamumą ir mirtingumą. Taip pat moterys atkreipia dėmesį, kad tai buvo prieš 35 metus, iki šiol medicina pažengė į priekį ir cezario pjūvio operacija nebėra tokia pavojinga, kaip anksčiau. Nepaisant to, moterys, net ir turinčios indikacijų, turi nueiti kryžiaus kelius, kad joms būtų atliekama planinė cezario pjūvio operaciją, nes orientuojamasi į skubiai atliekamą operaciją, t.y. laukiant kritinės ribos. Į tas moteris, kurios nori cezario pjūvio operacijos, nors tam nėra indikacijų, niekas nekreipia dėmesio.

Su šiomis išsakytomis mintimis sutinka ir vienas iš nedaugelio specialistų Lietuvoje, nebijančių šia tema garsiai kalbėti iš kitos barikadų pusės, gydytojas akušeris-ginekologas, biomedicinos mokslų daktaras Vytautas Abraitis. Jo teigimu, medicina darosi labai standartizuota, protokolizuota, o į individualų žmogų niekas neturi nei laiko, nei nori gilintis, nors visos mūsų patirtys yra unikalios.

„Aš matau moterį ne kaip dar vieną klinikinį atvejį, objektą ar statistinį vienetą, o kaip individualų žmogų, kurio poreikiai turi būti gerbiami. Deja, tokio požiūrio labai trūksta medikų bendruomenėje. Todėl aš tas merginas, kurios kovoja už teisę pasirinkti joms priimtiną gimdymo būdą, labai suprantu ir užjaučiu, – sako gydytojas. – Iš tikro iš tų moterų yra netiesiogiai tyčiojamasi. Tokia mano nuomonė, todėl man geriau, kad kolegos į mane pašnairuos, negu kad nuvilsiu akivaizdžiai už tiesą kovojančius žmones. Kur jos besikreipia – visur atsimuša kaip galva į sieną, didžioji dauguma su jomis normaliai nekalba ir atsišaudo lozunginėmis frazėmis. Tiesiog pasako – nėra reikiamų indikacijų, neišsigalvokite, niekas čia jūsų neoperuos. Tokia labai trumpa kalba grynai iš valdininkiškos pozicijos.“

Foto: DELFI

Judėjimo narės tikina nesiruošiančios įrodinėti, kad cezario pjūvio operacija yra geresnis gimdymo būdas, ar paneigti galimų cezario pjūvio komplikacijų. Garsiai keldamos nepatogius klausimus jos siekia, kad pacientės ir mediko santykiai būtų paremti abipuse pagarba, pasitikėjimu ir bendradarbiavimu: „Pastebime, kad viešojoje erdvėje bandoma formuoti nuomonę, jog moteris privalo norėti gimdyti natūraliai, o jeigu moteris nori cezario pjūvio operacijos, tai su ja kažkas yra negerai. Tokiu atveju ieškoma psichologinių ligų, siūloma lankytis pas psichologą ir pan. Kiekvienas žmogus save pažįsta geriausiai ir jaučia individualiai, ko jam reikia. Jeigu moteris tvirtai žino, kad nori cezario pjūvio operacijos, nei ji turi, ką pasakyti tam psichologui, nei jai įdomi psichologo nuomonė. Moteris neprivalo norėti gimdyti natūraliai ir tai nėra kažkas nepaprasto. Kaip ir minėjo gydytojas V. Abraitis, visi esame individualūs ir skirtingi. Medicinos paslaugos turi būti prieinamos visiems žmonės pagal poreikį.“

Nei medikas pagimdys už moterį, nei jis turės gyventi su pasekmėmis, kad ir kokios jos būtų – tiek fizinėmis, tiek psichologinėmis, sako jos. Gydytojai negali užtikrinti visiško komforto ir saugumo nei moteriai, nei jos vaikui, juk visko pasitaiko net tada, kai nėra mediko kaltės, todėl, jei moteris tvirtai apsisprendusi rinktis cezario pjūvio operaciją, šitą klausimą reikėtų palikti moters valiai – įsitikinusios į kovą stojusios moterys.

Pirmojo gimdymo pakartoti nebenorėjo

Į judėjimą dėl galimybės rinktis gimdymo būdą cezario pjūvio būdu susivienijusios moterys sutiko pasidalinti savo patirtimi.

Du sūnus penkerių metų skirtumu auginanti Ieva sako, kad jei kada lauktųsi trečios atžalos, greičiausiai vėl būtų linkusi rinktis cezario pjūvį. „Pirmą sūnų pagimdžiau natūraliai. Dabar, kai pagalvoju, tai nebuvo sunkus gimdymas, tačiau visi tie prisiminimai mane kažkodėl stipriai traumavo ir po jų aš išvis nenorėjau kito vaiko. Kaip matote, turėjo praeiti nemažai laiko“, – pasakoja moteris.

Pastojus antrą kartą ėmė kankinti didžiulis nerimas – tuomet ji suprato, kad nenori šitaip išbūti visą nėštumo laiką, ir ėmė ieškoti pagalbos. „Aišku, pirmiausia pradėjau naršyti internete. Sužinojau, kad su kai kuriais gydytojais gimdyvės susitaria dėl planinio cezario pjūvio, nors joms ir nėra jokių indikacijų. Aš taip pat neturėjau jokių indikacijų iš to nustatyto sąrašo, tik didžiulę baimę. Taigi susižinojau gydytojos pavardę, nuvykau, pakalbėjau ir susitariau“, – prisimena Ieva, tačiau nesutinka atskleisti, kiek ši paslauga jai atsiėjo.

Lygindama dvi skirtingas savo gimdymo patirtis moteris daugiau pliusų natūraliam gimdymui duoda tik dėl pogimdyvinio gijimo: „Su pirmuoju sūnumi, pamenu, ryte pagimdžiusi, vakare jau jaučiausi visai puikiai. Išsimaudžiau duše, vaikščiojau, pati rūpinausi naujagimiu. O po cezario aš net apsiversti ant kito šono negalėjau, man dar labai ilgai skaudėjo, gal kokias tris savaites, bet ir iki šiol ta vieta, kur yra randas, lyg nutirpsta.“

Bijo nuo paauglystės

Apie vaikus su sužadėtiniu vis pasvajojanti 33 m. Vilma sako, kad jų iki šiol neturi vien dėl didelės baimės gimdyti natūraliai. „Net negaliu pasakyti, kada man ta baimė atsirado, bet jau nuo paauglystės žinojau, jog šitaip negimdysiu. O kai pradėjau domėtis daugiau, man atsirado ir racionaliai paaiškinamas sprendimas. Supratau, kad natūralus gimdymas nėra tiksliai prognozuojamas ir tų baigčių gali būti visokių. Dėl to cezario operacija man atrodo gera išeitis“, – kalba ji.

Foto: DELFI

Moteris sako, kad pasirinkimą gimdyti jai priimtinu būdu turėtų turėti kiekviena gimdyvė. „Aš nenoriu, kad man gydytojas sakytų – nesvarbu, jog bijai, vis tiek pagimdysi, kaip pagimdo visos. Juk kai yra baimės, yra ir susikaustymas, o kai negali atsipalaiduoti, tuomet viskas ir gali baigtis blogai“, – kalba pašnekovė.

Jei nutiktų taip, kad pastotų, Vilma jau nusprendusi, kad gimdyti vyktų į Latviją. „Moteriai pačiai rinktis leidžia ir latviai, ir estai, ir net lenkai. Aš važiuočiau į Latviją. Jau esu pasižiūrėjusi, kokiose Latvijos ligoninėse ir klinikose tai yra daroma ir kiek tai kainuoja, – kalba ji. – Žinau, kad dažniausiai lietuvės vis dėlto renkasi ieškoti nelegalių kelių. Vieša paslaptis, kad pas mus toks susitarimas su gydytoju kainuoja nuo 500 Eur. Tačiau aš rinkčiausi vykti į Latviją, kur tas pasirinkimas yra teisėtas. Planinis cezaris kaimyninėje šalyje kainuoja iki 2000 Eur.“

Nori turėti pasirinkimą

Trečioji dėl teisės pačiai pasirinkti gimdymo būdą kovojanti moteris pakalbinta sako, kad savo šeimos dar neplanuoja, tačiau ją trikdo ir pykdo, kad moterų sveikatos klausimai yra stipriai politizuoti. „Mūsų medikai vis dar remiasi prieš 35 metus pateiktomis PSO rekomendacijomis, kad cezario pjūvio operacijos turėtų sudaryti tik 10–15 proc. visų gimdymų. Tokios rekomendacijos yra skiriamos masėms, bet iš tikro medicina turi tarnauti žmogui. Moterys neturi tarnauti kažkokiems statistiniams rodikliams“, – mano Lina.

Anot jos, jeigu medikai nori mažinti pjūvių skaičių, jie turi ieškoti kitų būdų, kaip kitaip prieiti prie žmogaus ir jį motyvuoti. Svarbiausia, kad čia nebūtų taikoma prievarta. „Kai kurios moterys jau nuo mažens bijo gimdyti natūraliai arba tas procesas joms atrodo tiesiog nepriimtinas. Kodėl jos turėtų save prievartauti, eiti pas psichologus ar pan., jei yra alternatyva? Juk tai jos kūnas ir jos apsisprendimas, ir medikai tai turėtų gerbti, – kalba ji. – Yra moterų, kurioms tas natūralus gimdymas yra kažkokia siekiamybė, bet aš to neromantizuoju. Aš žiūriu paprastai – kaip į ilgą, varginantį fiziologinį procesą, kur medikai negali nei 100 proc. nuskausminti, nei prognozuoti – juk visko būna. Aš nenoriu tokios patirties. Ir manęs nuo nieko prievartos būdu nereikia gelbėti. Aš puikiai suprantu, kad už tokį pasirinkimą aš neščiau ir atsakomybę. Kita vertus, medikas negali garantuoti, kad jokių komplikacijų nebūtų ir natūraliu būdu. Taigi aš nematau nė vienos priežasties, kodėl galėčiau būti verčiama daryti tai, ko nenoriu.“

Kolegoms nepritaria

Gydytojas V. Abraitis neslepia žinantis, kad išprašytos cezario operacijos vis dėlto daromos, o gydytojai, kurie sutinka to imtis, prisidengia išgalvotomis indikacijomis. „Pavyzdžiui: įstrižine vaisiaus padėtimi, vaisiaus sėdmenų pirmeigą, placentos atšoka ar gresiančiu rando išsiskyrimu, ir išoperuoja. Toks gydytojas jaučiasi tarsi vogdamas, jam tai nemalonu. Todėl ir sakau, kad reikia mažiau tų ideologizuotų šnekų, o padaryti taip, kaip jau padarė beveik visas pasaulis – leisti moterims pasirinkti, – kalba jis. – Matau, kad ta kova už natūralumą yra perspaudžiama, pas mus tai jau fanatizmas. Galima įžvelgti ir socialistinio lenktyniavimo tarp ligoninių elementų. Beveik visas pasaulis yra reglamentavęs, kad cezario pjūvio operacija padaroma pagal moters norą. Jei moteris išreiškia tokį norą, jai skiriamos kelios konsultacijos – akušerių ir psichologų, ir jei moteris vis tiek „nenulaužiama“, tai ir daroma ta operacija, niekas iš to nedaro jokios problemos. O pas mus kažkodėl dar problema – tos moterys, kurios nori cezario pjūvio, kažkodėl yra blogos.“

Jau beveik 27 metus ligoninėje dirbantis akušeris-ginekologas sako, kad kartais moterys verčiamos gimdyti natūraliai net ir neperspektyviais atvejais. Tuomet prireikia skubių operacijų, kurios jau būna labiau komplikuotos. „O suplanuotos operacijos, dėl kurių dabar kovoja moterys, yra elegantiškos, trumpos, vos 30 min. trunkančios operacijos. Ir viskas – žmogus išsisprendžia savo problemas“, – sako pašnekovas.

Foto: DELFI

Gydytojo nuomone, Lietuvoje kažkodėl natūralus gimdymas labai aršiai romantizuojamas, o bet koks kitas gimdyvių noras pasilengvinti savo padėtį, pavyzdžiui, pasirinkti nuskausminamuosius, demonizuojamas. „Galiu duoti ne vieną pavyzdį, kaip atvažiavusios gimdyti moterys, kurios prieš tai prisiklauso įvairių nėščiųjų mokyklėlių paskaitų, svajoja apie kuo natūralesnį gimdymą, tačiau tik prasidėjus pirmiems skausmas sako – greičiau tik duokit man tų nuskausminamųjų! Ir gerai, kad ima į viską žiūrėti kur kas žemiškiau. O tie romantizuotojai juk neneša jokios atsakomybės ir gimdyme nedalyvauja. Pripasakoja už pinigus, kad dėl nuskausminamųjų vaikas tave mažiau mylės, ir tu gyvenk su tokiom pasakom. Toks bizniukas“, – kalba V. Abraitis.

Neigiamai gydytojas atsiliepia ir apie gimdyvių padėjėjas – per daug fanatiškas dulas. Jos mano, kad moteriai didžiulė nesėkmė, jei bus padarytas cezaris. „Jos įkala tokią mintį, kad jei nepagimdysi, tu būsi kažkokia ne tokia... Man pačiam dėl to teko patirti labai nemalonią situaciją. Vienai gimdyvei jau reikėjo atlikti cezarį, o ji iš paskutiniųjų priešinosi, nes negalėjo patikėti, kad vaikas negimsta. Vaikeliui jau pradėjo darytis blogai, todėl mes ją vis tiek operavom. O ryte jai užėjo baisi psichozė, prireikė apsaugos, sanitarų – vaizdas buvo šiurpus. Ir dėl ko? Dėl to, kad turėjo „nuostabiausią“ dulą, kuri buvo baigusi net dviejų savaičių kursus Prancūzijoje, – sarkastiškai pasakoja gydytojas. – Bandėme jai prisiskambinti, kad padėtų mums susitarti su gimdyve, nes jaudinomės, kad ji neatiduoda vaiko ir jis galėjo sušalti, bet dula nekėlė ragelio. Jos darbas – pakalbėt, o toliau jau tradicinė medicina kapstosi.“

Nors patyrusiam gydytojui su visu pasiruošimu cezario operacija trunka valandą ir, palyginti su natūraliu gimdymu, kuris gali trukti ir kelias paras, yra gerokai lengvesnis darbas, V. Abraitis tikina, kad nei jis, nei kiti jo kolegos niekada neįkalbinėtų savo pacienčių rinktis operacijos.

„Aš labai esu už natūralų gimdymą, bet išimtinais atvejais nereikėtų tų moterų vaikyti. Pavyzdžiui, yra moterų, kurias visą nėštumą kamuoja panikos priepuoliai galvojant, kad reiks gimdyti. Manau, tuomet mažesnė blogybė būtų pasakyti – gerai, mes tave išoperuosime, ir vaikelio laukimo laikotarpis taptų kur kas šviesesnis ir lengvesnis“, – mano jis.

Lygindamas gijimo po natūralaus gimdymo ir cezario operacijos laikotarpį gydytojas sako, kad abiem atvejais gijimo procesas panašus. Pirminis pjūvis po cezario sulimpa maždaug po dviejų parų, o visas pooperacinis diskomfortas gali trukti dar dvi savaites. Natūralaus gimdymo atveju pjūvio pilvo sienoje nėra, bet dažniausiai pažeidimų būna tarpvietėje. Šiai vietai sugyti taip pat prireikia panašiai laiko. Daug natūralių gimdymų pasibaigia ir be jokių plyšimų, šiuo atveju jokio gijimo ir nebūna.

Paklaustas apie galimas operacijos komplikacijas, gydytojas neneigia, kad jų pasitaiko. „Būna ir cezarių komplikuotų, ir netgi labai. Man pačiam kadaise yra tekę išardyti pilvo sienos pjūvį ir gimdą siūti iš naujo dėl kraujavimo, – prisimena V. Abraitis. – Būna visokių variantų, juk ir moterų anatomija gali skirtis. Bet pažeidimai labai reti. Mane nustebino Anglijos pateikta statistika, kad ten, palyginti su mūsų skaičiais, labai dažnai pasitaiko šlapimo pūslės ir šlapimtakių pažeidimų. Ir išsiaiškinau, kodėl – pasirodo, ten cezarį atlieka ir vieni rezidentai. Pas mus, jei jau operuoja rezidentai, tai tik prižiūrimi patyrusio gydytojo, dėl to šios komplikacijos ypač retos.“

Foto: DELFI

Visa kita greičiausiai galima laikyti mitais arba, kaip gydytojas sako – vadinti bobučių pasakomis. Blogesnė po cezario gimusių vaikų sveikata, silpnesnis ryšys su mama – pašnekovo įsitikinimu, tai yra neįrodyti arba labai silpnai įrodomi dalykai. „Neverta nuogąstauti net ir dėl to, kad po cezario pjūvio gimę kūdikiai turi kvėpavimo sutrikimų, nes tai yra tranzitorinė tachipnėja, kuri praeina po kelių valandų. Žmogui, kuris nėra medikas, tie kvėpavimo sutrikimai gali skambėti baisiai. Tačiau iš tiesų tai yra tiesiog padažnėjęs kvėpavimas, kuris trunka pirmas kelias valandas, ir viskas. Kai vaikas gimsta natūraliai, jis pralenda pro siaurus gimdymo takus, dėl ko iš plaučių išspaudžiami vaisiaus vandenys, o kai žmogus išimamas iš gimdos be to kaulinio barjero, jis gali būti ir įkvėpęs vaisiaus vandenų. Bet viskas greit susinormalizuoja ir tai nėra pavojinga. O dėl to mistinio mamos ir vaiko ryšio – tai kaip tai pamatuosi? Pažįstu daugybę mamų, kurios man siuntinėja ir nuotraukas savo vaikų, gimusių po cezario, jos sako – na kur čia mūsų blogas ryšys ar blogesnė sveikata? Deja, šis klausimas iki šiol labai ideologizuojamas“, – kalba V. Abraitis.

Pasaulyje cezario pjūvio operacijų labai daugėja. Ir taip yra dėl dviejų priežasčių, sako gydytojas. „Pirmoji – tai ilgasis evoliucijos kelias. Žmonių galvos didėja, o moters kaulai nespėja vystytis ir prisitaikyti, dėl to jos sunkiau gimdo. O kita priežastis – pati cezario pjūvio operacija. Visais laikais moters dubuo būdavo įvairių formų. Kaip ir nosys, taip ir kaulai – kiekvieno mūsų unikalūs. Kai kurių moterų anatomija tiesiog nėra dėkinga gimdymui. Kitas variantas – kai vaikas užauga labai didelio – nepagimdomo dydžio. Kai taip nutikdavo anksčiau, tokios moters gimda gimdant dažniausiai plyšdavo ir ji su kūdikiu mirdavo – taip ta genetinė šaka užsidarydavo. O dabar mes tokius atvejus išoperuojam ir tų ydingesnio kaulinio dubens bei didelio vaiko genetika plinta – dabar tai yra ne kliūtis. Todėl cezario pjūvių daugėja ir jų tik daugės, – mano gydytojas. – Nepamirškim ir to, kad ir visuomenė tampa labiau vartotojiška. Tu atvažiuoji kaip į kokią krautuvę – čirkšt, ir jau už pusvalandžio vaikas rėkia, o tu gali išvažiuoti namo. Tu viską žinai iš anksto – kada viskas bus, kad tau neskaudės, o patį rezultatą pasieksi greitai. O natūralus gimdymas turi tokį nenuspėjamumo momentą.“