„Kartais tos baimės galvoje būna daug didesnės, nei yra iš tiesų. Tarkim, sužinojusios, kad pastojo, jaunos merginos labai bijo artimųjų reakcijos. Jos bijo, kad tėvai išmes iš namų, galvoja, kad juos nuvylė ir kad jie daugiau nebežiūrės į ją kaip į dukrą. Bet išdrįsusios pasisakyti sulaukia kitokios tėvų reakcijos – žinoma, gal ir ne visiškai pozityvios, bet ne tokios negatyvios, kaip kad manė būsiant“, – kalba Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė.
Netikėtai užgriuvusi didelė atsakomybė gąsdina daugelį tiek vyrų, tiek moterų. Tačiau labai svarbu neskubėti priimti radikalių sprendimų. „Pagyvenkite su šia žinia porą savaičių, apmąstykite, kaip gyvenimas gali pasikeisti, ko gali tekti atsisakyti, ką naujo atrasti. Juk iš tikrųjų būti tėvais yra didelis darbas – tikrai nelengvas, bet labai prasmingas“, – sako pašnekovė.
Su Z. Tomiliniene delfi kalbėjosi apie tai, kokios pagalbos ieško išgirdę netikėtą žinią apie laukimąsi ir kaip neplanuotas nėštumas kartais padeda susitvarkyti savo gyvenimą.
– Kokios moterys kreipiasi į jūsų centrą? Kokios pagalbos jos ieško?
– Daugiausia į mus kreipiasi vaisingo amžiaus moterys, nuo 23 iki 40 m., dažniausiai – iš vidurinio socialinio sluoksnio. Klienčių iš socialinės rizikos šeimų labai nedaug. Šioms moterims nėštumas yra labai netikėtas ir jos jaučiasi tam nepasiruošusios arba nesulaukia palaikymo iš vyro. Šie sako: pati dabar ir spręsk; ką nori, tą daryk; rinkis – aš ar vaikas. Kartais moterims didžiulę įtaką turi ir jos tėvai, būna, kad jie ne tik nepalaiko, bet dar ir gąsdina, kaip joms bus sunku.
Būna ir taip, kad pastojus pašlyja santykiai poroje arba jau buvo pašliję iki tol, ir tada moteriai iškyla dilema, ką daryti – ar gimdyti ir vienai auginti, ar gimdyt ir auginti su vyru, su kuriuo labai pykstasi. Kartais finansinė padėtis yra gera, bet yra daug kitų faktorių. Esu girdėjusi išsigandusius vyrus sakant: kaip dabar į mane žiūrės bendradarbiai, kad aš nemoku planuoti vaikų, nes žmona ketvirto laukiasi? Jiems tai atrodo kažkokia gėda.
Tačiau tokių moterų, kurios kreipiasi dėl neplanuoto nėštumo, yra tik dalis. Kitos kreipiasi po persileidimų, po nėštumo nutraukimo ar po vaikelio netekimo. Jos taip pat ieško psichologinės pagalbos, kaip nepalūžti, nepasiduoti ir nenugrimzti į depresiją.
Pirmiausia moteriai reikia emocinės pagalbos, kad kažkas ją išklausytų, pabandytų suprasti ir kaip nors padėtų susigaudyti tokioje netikėtoje situacijoje. Kad padėtų priimti sprendimą dėl gimdymo ar negimdymo, kaip pasiruošti bet kuriam scenarijui, juk vėliau tai moteriai teks gyventi su tuo sprendimu – ar jai reiks vienai auginti vaikelį, nes nežinia, ar partneris bus šalia, ar ne, kiek iš jo pagalbos bus galima sulaukti. O jei pasirinks nėštumo nutraukimą – kaip ji po to jausis
– Ar kreipiasi tik moterys, ar pagalbos ieško ir jų vyrai?
– Būna ir vyrų, tačiau jų nedaug, per metus maždaug 20, kai moterų – apie 300. Vieni vyrai kreipiasi dėl to, kad nebesupranta, kas darosi su jų besilaukiančiomis partnerėmis, kurių emocijos labai nestabilios ir vieną dieną jos nori vaikelio, o kitą jau kalba apie abortą. Tokie vyrai klausia mūsų, kaip jam padėti savo moteriai, kaip įkalbėti, kad ji nepasidarytų aborto, nes patys nori kūdikio. Kiti – atvirkščiai, skambina ieškodami, kas galėtų padaryti abortą.
Yra net buvę, kad vyras atsivedė savo ketvirto vaiko besilaukiančią žmoną, kuriai tuo metu buvo jau penktas nėštumo mėnuo, ir klausė, kur būtų galima nelegaliai padaryti abortą. Tam vyrui paaiškinom, kad aborto jau niekas nedarys, vaikelis įsčiose jau didelis, juk būna, kad net tokio amžiaus ankstukai jau išgyvena. Klausėm pačios moters, kaip ji mato šią situaciją – pasirodo, ji dar nebuvo atsigavusi nuo prieš tai daryto aborto ir baiminosi, kad dabar nebeištvers, o vyras net nežinojo, kaip ji jaučiasi. Vyras galvojo – juk praėjusį kartą susitvarkei ir nieko tau neatsitiko, tai koks skirtumas, jei dar vieną padarysim. Taigi kartais pirmiausia reikia padėti porai suprasti vienas kitą, nes net ir šeimoje žmonės nepasikalba apie tokius svarbius dalykus. Su tokiomis poromis aiškinamės, kodėl jie nenori to vaiko, kokių resursų jiems trūksta, kokios kitos priežastys.
Pasitaiko labai įvairių atvejų. Būna, kad šeima išties gerai gyvena, turi kitų vaikų ir staiga sužino, kad vėl laukiasi – trečio, ketvirto arba net ir antro, pavyzdžiui, po labai neilgo laiko. Tada pasimeta, ką daryt, kaip čia dabar bus, juk ne taip gyvenimą planavo. Būna ir tokių, kai poros jau ilgai kartu ir seniai svajoja apie vaikus, o kai moteris pasako, kad laukiasi, vyras išsigąsta ir tik tada supranta, kad jis dar nepasiruošęs, sako – dabar eik pasidaryk abortą, o kitą vaiką planuosim vėliau, po pusmečio ar metų. Moteriai tai būna didžiulis akibrokštas – kaip, kodėl, juk mes planavom.
– Kaip jūs galite padėti besikreipiantiesiems?
– Pirmiausia, ko gali tikėtis moteris, kuri kreipiasi į mus, tai, kad ji bus išklausyta ir suprasta, kad jai bus suteikta tai, ko tuo metu labiausiai reikia. Jeigu reikia padėti susivokti ir susitaikyti su nauja padėtimi, mes galime pasiūlyti psichologines konsultacijas. Jeigu reikia kažkokios materialinės pagalbos, jei moterį varo iš namų, mes padėsime surasti saugią gyvenamąją vietą. Jei sako, kad neturi iš ko pasirūpinti reikalingais daiktais vaikui, mūsų centras gali nemokamai suteikti visą reikalingą kraitelį. Jei tik reikia, šeimoms padedam ir viso nėštumo metu, ir porą metų po gimdymo.
Mes siekiame padėti moteriai suprasti, ko ji iš tiesų nori, ir padedam apsvarstyti tą sprendimą. Pradžioje kalba tik proto balsas – ar geros sąlygos, ar ne, kokie „už“, kokie „prieš“ ir t.t. Bet paskui, kai moteris pasidaro abortą, prabilsta ir širdies balsas. Būna, kad netrukus po aborto moterys lyg norėdamos ištaisyti tą klaidą bando vėl pastoti. Tai rodo, kad ji tą sprendimą priėmė skubotai. Štai kodėl pirmasis mūsų uždavinys – padėti moterims neskubėti priimti tokių sprendimų, o padėti pamąstyti, pasverti ir išgirsti ir savo proto, ir širdies balsą.
– Kaip žmonės žiūri į abortus? Ar kai kuriems tai tiesiog lengva išeitis?
– Išties į abortus žiūrima labai skirtingai. Tos, kurios tvirtai nutaria nėštumą nutraukti, tą ir padaro. Tik reikia viską gerai apsvarstyti. Lietuvoje legaliai nėštumą galima nutraukti iki 12 savaičių, todėl nėra jokio reikalo skubėti, nes tai yra toks sprendimas, kurio tu nebeatšauksi ir turėsi su tuo gyventi visą likusį gyvenimą.
Kitas dalykas – kai kurie, besikreipiantys į mus, paprasčiausiai nesupranta, kaip vaikas vystosi įsčiose. Pavyzdžiui, kai kuriems vyrams atrodo, kad kol vaikas negimė, tol nieko ir nėra, galima lengvai ir neskausmingai „susitvarkyti“. O juk trijų mėnesių embrionas jau turi visus susiformavusius organus ir net pirštų atspaudus, tad jam belieka tik augti. Tai nėra kažkoks ląstelių kamuolys, kuriuo galima atsikratyti be jokių pasekmių.
O pasekmių būna ne tik fizinių, bet ir emocinių, ir vyrai nepagalvoja, kad moterys tai gali sunkiai išgyventi. Jiems atrodo, kad abortas – tai tiesiog dar viena medicininė procedūra, kurią padarai ir paskui gyveni lyg niekur nieko, lyg būtų išoperavę apendicitą. Tačiau moteris supranta, kad jos įsčiose buvo užsimezgęs vaikas ir jo gyvybė buvo nutraukta, todėl ir kreipiasi į mus – tuo metu joms tai atrodė geriausias sprendimas, o kai jį priėmė, nebežino, kaip toliau gyventi, nori sugrąžinti laiką atgal, bet jau negali. Kad moteris galėtų susigyventi su tokiu sprendimu, siūlome joms psichologines konsultacijas, savipagalbos grupes.
Buvo toks atvejis – paskambino mums moteris, kuri tą dieną jau buvo užsiregistravusi pasidaryti abortą. Papasakojo mums savo istoriją ir suprato, kad tai nėra vienintelė išeitis, tačiau sako: bet kaip dabar aš čia atšauksiu suplanuotą procedūrą? Juk nemandagu. Padėjome jai suprasti, kad klinikai ji – tik eilinė pacientė, o svarstant vaiko gyvybės ar mirties klausimą nereikia niekur skubėti, kad ji vizitą tikrai gali atšaukti ar nukelti – dar yra laiko. Vėliau ji pas mus atėjo kartu su vyru, pasikalbėjom ir galiausiai nusprendė, kad nori vaiką išsaugoti. O priežastis, kodėl jie sudvejojo, buvo tai, kad prieš tai susilaukusi pirmojo vaiko ji išgyveno sunkią pogimdyvinę depresiją ir pradėjusi lauktis antrojo labai išsigando. Vėliau pora labai džiaugėsi, kad nepaskubėjo, nes šį kartą ir gimdymas buvo gerokai lengvesnis, ir pogimdyvinis periodas visai kitoks.
– Sakote, kad kartais neplanuotas nėštumas padeda susitvarkyti gyvenimą. Pasidalinkit savo sutiktais pavyzdžiais.
– Taip, tikrai, kartais naujo šeimos nario atsiradimas motyvuoja daug labiau stengtis kabintis į gyvenimą. Turim nemažai gražių pavyzdžių, kai gimęs vaikas, nors ir neplanuotas, atneša naujas galimybes ir naują laimę. Tarkim, pradėjus lauktis moterys lieka vienišos, jas palieka partneriai, tuo metu būna daug nestabilumo, baimės, jos jaučiasi nesaugios, o vėliau, kai gimsta vaikas, jos pamato, kad tai artimiausias ir brangiausias joms žmogus, dėl kurio vertėjo viską iškęsti. Kai vaikams sueina dveji, kai jie pradeda lankyti darželį, jos susiranda geresnius darbus, baigia mokslus – susitvarko gyvenimą taip, kad jaustųsi stabiliai, net ir sukuria geresnius santykius su naujais vyrais. Ne viena sakė, kad susilaukusi vaiko atrado savyje stiprybę, kurios nesitikėjo, kad išvis turi. Vaikas motyvuoja moterį nepasiduoti, jis tampa priežastimi, dėl ko reikia stengtis.
Baisu būna ir moterims, kurios turi darbą, bet nesulaukia vyro palaikymo, galvoja, kad ta šeima turi būti kaip iš filmų, kad vaikas turi turėti ir mamą, ir tėtį. Tačiau kartais tas paveikslėlis subyra ir priimti naują realybę, kuri neatitinka įsivaizduotos, yra labai sunku. Sunku, bet verta.
Vyrams būna sunku pajausti tą emocinį ryšį, kol vaikas dar negimė, ne taip, kaip moterims, kurios jį nešioja visus 9 mėnesius. Tačiau kai vaikas gimsta, jie jį pamato ir tuomet pradeda džiaugtis, didžiuotis, pradeda labiau stengtis dėl jo, net susiranda geresnius darbus su didesniu atlyginimu.
Susitvarko ne tik finansai, bet ir ryšys tarp sutuoktinių. Atsimeni vieną šeimą – graži pora, jau auginanti du vaikus, gyveno jie pasiturinčiai name. Tuo metu moteris jau ketino grįžti į darbą ir sužinojo, kad laukiasi trečio. Galvojo: na ką dabar daryti, jau pavargau namie auginti vaikus, aš jau noriu grįžti į darbą ir daryti karjerą, o ši žinia viską apverčia aukštyn kojom. Vėliau ji susitaikė su šia mintimi, tačiau visą tą nėštumą nesulaukė palaikymo iš vyro, jis pyko, kad žmona nepasirinko aborto, vėliau neslėpė tikėjęsis, kad įvyks persileidimas. Tačiau dabar ta moteris mums pasakoja, kad jos vyras šitą vaiką myli labiausiai iš visų ir negali įsivaizduoti, kad jo galėjo nebūti.
– Ar būna, kad pasirenka kitokią išeitį – nusprendžia kūdikį išnešioti ir paskui jį atiduoti įvaikinti?
– Tokio varianto moterys niekada paprastai nesirenka, jei tai yra pirmasis nėštumo trimestras, kai dar galima jį nutraukti. Tačiau, kai nėštumą nutraukti jau per vėlu, tokia alternatyva – išnešioti ir pagimdžius kūdikį atiduoti, joms atrodo priimtina.
Kartais sulaukiame penktą–septintą mėnesį nėščių moterų, kurios savo padėtį net slepia ir sako, kad nenori auginti vaiko, suteikiam joms tuo metu reikalingą pagalbą. Jei iki gimdymo tokios moterys nepersigalvoja, svarbu, kad saugiai tą vaikelį paliktų arba gyvybės langelyje, arba ligoninėje. Tam jos pasiruošia iš anksto ir taip užkertamas kelias tragedijoms bei desperatiškiems sprendimams, kai moterys kūdikius palieka tiesiog gatvėje, prie tvoros, ar kai net nužudo.
Gyvybės langelis yra saugi alternatyva. Taip vaikas gali patekti į mylinčią aplinką, juk yra daug šeimų, kurios laukia kūdikio, kurį galėtų įvaikinti, dėl jo stovi eilėje ne vienus metus. Per metus būna keli atvejai, kai padedam tokioms moterims.
– Ar būna, kad vėliau tokios moterys persigalvoja?
– Būna. Kartais moteris turi prarasti, kad suprastų, ką ji prarado. Palikusios vaiką gyvybės langelyje jau po dienos moterys supranta, ką padariusios, ko neteko, ir tada vėl kreipiasi – kaip man jį susigrąžinti? Tada pradedame sugrąžinimo procesą.
Pagal įstatymą, per tris mėnesius galima kreiptis ir susigrąžinti gyvybės langelyje paliktą vaiką. Bet viskas priklauso nuo daugybės aplinkybių, net ir nuo darbuotojų geranoriškumo. Toms moterims tenka susidurti ir su neigiamu požiūriu į jas, pavyzdžiui, iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos: aha, palikai, o dabar nori susigrąžint... Kelioms mūsų pažinotoms moterims tokia susigrąžinimo procedūra užtruko po kelis mėnesius. Per tą laiką vienai motinai net nebuvo leista pamatyti savo vaiko, nes jis jau buvo laikinų globėjų šeimoje. Ta moteris turėjo pereiti kryžiaus kelius, kad susigrąžintų savo vaikelį, tačiau galiausiai susigrąžino. Buvo atvejis, kai vaiką norėjo susigrąžinti jo močiutė. Jos atveju tas kelias buvo dar sudėtingesnis.
Žinodami, kas gali nutikti tokią alternatyvą pasirinkusias moteris mes visad perspėjam, kad panorėjus vaiką susigrąžinti bus nelengva ir kad nereikia skubėti jo tik pagimdžius atiduoti. Tegul parsiveža namo, pabūna ir tada apsisprendžia.