– Nevaisingumas dažnai pavadinimas šių laikų epidemija. Ar iš tiesų pastaruoju metu nevaisingų porų daugėja, ar jų buvo ir anksčiau, bet apie tai nebuvo kalbama?
– Nevaisingumo problemos pasauliui žinomos nuo seno. Manoma, kad nuo nevaisingumo kenčia 8-12 proc. žmonių visame pasaulyje. Pasaulinė sveikatos organizacija suskaičiavo, kad su nevaisingumu susiduria 60-80 milijonų porų. Nevaisingumo statistika rodo, kad tiek moterų, tiek vyrų nevaisingumas turi tendenciją svyruoti. Pavyzdžiui, prieš du dešimtmečius nevaisingumo mastas pasiekė neribotų aukštumų, tačiau vėliau sumažėjo aštuntadaliu. Apie 15 proc. padidėjo jaunų nevaisingų vyrų iki 30 metų skaičius. Tai globali tendencija. Mažiau išsivysčiusiose šalyse nevaisingų porų yra daugiau, manoma kad tai susiję su persirgtomis infekcinėmis ligomis bei nepakankama sveikatos priežiūra.
– Kokios yra dažniausiai pasitaikančios priežastys moterų nevaisingumo?
– Apie 40 proc. visų nevaisingumo atvejų yra dėl moters priežasties. Tai ovuliacijos sutrikimai, kiaušintakių patologija, endometriozė, infekcinės ligos. Daliai porų nevaisingumo priežasties net po išsamių tyrimų nustatyti nepavyksta.
– O vyrų?
– Maždaug 30 proc. porų nustatomas nevaisingumas dėl vyro priežasties. Vyrų nevaisingumą gali sąlygoti hormoniniai sutrikimai, ejakuliacijos disfunkcija, varikocelė. Įtakos vaisingumui turi ir lytinių takų infekcija bei genetiniai veiksniai. Nevaisingumo atveju randami spermatozoidų koncentracijos, judrumo ar morfologinių parametrų pokyčiai. Pasaulinė sveikatos organizacija ženkliai sumažino spermatozoidų kiekybinius ir kokybinius reikalavimus. Šiuo metu spermatozoidų koncentracija laikoma pakankama, kuomet randama 15 mln. spermatozoidų/ml; anksčiau šis rodiklis buvo 20.
– Kada reikėtų pradėti svarstyti apie pagalbinį apvaisinimą?
– Nevaisingumas apibūdinamas kaip reprodukcinės sistemos liga, kuomet nepavyksta pastoti per 12 mėnesių. 85 proc. vaisingų moterų pastoja per vienerius metus, dar 7 proc. per antrus metus. Taigi siekiant susilaukti vaikų ir nepavykus po vienerių metų galima pradėti svarstyti apie vizitą pas nevaisingumo specialistą. Tuomet atlikus tyrimus ir nustačius nevaisingumo priežastį, galima spręsti apie pagalbinio apvaisinimo tikslingumą. Kadangi vyro vaisingumo tyrimas atliekamas pakankamai greitai, pirmiausia galima tirti partnerį ir jau po valandos atmesti ar patvirtinti ar nevaisingumas yra dėl vyro priežasties.
– Kodėl vieniems jis pavyksta iš pirmo karto, kitiems prireikia kelių ir daugiau?
– Pagalbinio apvaisinimo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių: nevaisingumo priežasties, embrionų kokybės, gimdos gleivinės pasiruošimo ir daugelio kitų. Tačiau lemiamu veiksniu išlieka moters amžius, po 35 metų galimybė susilaukti palikuonių mažėja. Skaičiuojant kiek bandymų prireikė kol pavyko pastoti, dažniausiai vertinami tik šviežių embrionų perkėlimai. Neatsižvelgiama, kad atlikus vieno pagalbinio apvaisinimo ciklą ir užšaldžius likusius embrionus, atsiranda dar vienas ar net keli papildomi bandymai. Taigi skaičiuoti reikėtų kumuliacinį nėštumų dažnį, tuomet taps aišku, kiek reikės varstyti vaisingumo klinikos duris, kol pavyks pastoti. Šiuo atveju svarbu ar pacientai turi šaldytų embrionų, kuriuos atšildžius galima perkelti į gimdą po nepavykusio pirmo bandymo ir ar klinika turi gerus embrionų šaldymo-atšildymo rezultatus. Į šiuos abu klausimus atsakius teigiamai, tikimybė pastoti per 2 metus atlikus vieną pagalbinio apvaisinimo ciklą gali siekti net 80 proc.
– Ar tiesa, kad pagalbinio apvaisinimo nėštumas dažniau baigiasi persileidimu?
– Apie 20 proc. visų nėštumų po pagalbinio apvaisinimo baigiasi persileidimu. Šis dažnis yra panašus ir spontaniškai pastojusių moterų grupėje. Mokslininkai, kurdami naujas technologijas, prisideda prie persileidimų po pagalbinio apvaisinimo mažinimo. Šiuo metu, siekiant išvengti pakartotinių persileidimų, embrionai auginami specialioje terpėje, praturtintoje augimo faktoriais, kurie užtikrina teigiamą organizmo imuninį atsaką implantuojantis embrionui. Renkantis apvaisinimo būdą siekiant sumažinti persileidimų dažnį, rekomenduojama atlikti fiziologiškai atrinktų spermatozoidų injekciją. Manoma, kad dalis persileidimų yra genetinės kilmės, o papildoma objektyvi geriausių spermatozoidų atranka padeda atrinkti spermatozoidus, kurių DNR yra brandi ir neturi pažaidų. Tai nulemia embriono vystymąsi ir mažina persileidimų riziką.
– Kokios dar yra rizikos, pastojus pagalbinio apvaisinimo būdu?
– Pagalbinio apvaisinimo technologijų naudojimas yra susijęs su priešlaikiniu gimdymu ir mažu naujagimių svoriu. Šios rizikos sąlygotos ir daugiavaisio nėštumo: 23 proc. vaikų, gimusių po pagalbinio apvaisinimo, yra iš dvynių ar trynių, tuo tarpu spontaniškai pastojusių moterų grupėje tokių vaikų gimsta apie 2 proc. Siekiant mažinti daugiavaisio nėštumo riziką visame pasaulyje skatinama į gimdą perkelti vieną vienintelį embrioną. Lietuvoje pagal galiojantį įstatymą į gimdą galima perkelti ne daugiau trijų embrionų, tačiau vengiant daugiavaisio nėštumo ir ištobulėjus embrionų atrankos priemonėms, tokių perkėlimų yra pavieniai. Šiuo metu dažniausiai į gimdą perkeliami du geriausi embrionai, ko gero ateityje neišvengiamai daugės ir vieno embriono perkėlimų.
– Pagalbinis apvaisinimas – ilgas ir sudėtingas kelias. Ką turėtų žinoti moterys, pasiryžusios tam? Kam pasiruošti?
– Pasiryžus pagalbiniam apvaisinimui, reikia nueiti ilgą kelią, kuris dažnai pareikalauja daug emocinės ištvermės. Po kontroliuojamos kiaušidžių punkcijos gavus kiaušialąstes seka tolimesni etapai: apvaisinimas, embrionų auginimas, perkėlimas į gimdą, nėštumo testas ir t.t. Kiekvienu atveju gali būti ir netikėtumų ir nusivylimų: nevyko apsivaisinimas, nesivystė embrionai, moteris nepastojo ar įvyko persileidimas. Deja, daliai moterų nepavyksta pastoti ir po pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Džiugu, kad tobulėjant technologijoms, įrangai, laboratorijos priemonėms ši dalis vis mažesnė. Išbandžius viską dar lieka donorystės programa, kuria pasinaudoja vis daugiau porų.
– Ar būsimo kūdikio imunitetui, sveikatai svarbu, ar jis buvo pradėtas natūraliai ar pagalbinio apvaisinimo būdu?
– Pirmajam vaikui gimusiam po pagalbinio apvaisinimo pasaulyje liepos mėn. sueis 41-eri metai. Beje tai moteris, kuri jau pati augina savo atžalas. Šiuo metu po pagalbinio apvaisinimo pasaulyje yra gimę 7 milijonai vaikų. Europoje priklausomai nuo šalies 2-6 proc. visų gimusių vaikų yra po pagalbinio apvaisinimo. Nenuostabu, kad buvo ir yra renkami duomenys apie vaikų, gimusių po pagalbinio apvaisinimo, sveikatą. Deja, Lietuvoje neturime duomenų registro, todėl galime remtis tik kitų šalių statistika. Nustatyta, kad vaikai, gimę po pagalbinio apvaisinimo procedūrų, dažniau serga širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis bei kenčia nuo padidėjusio kraujospūdžio. Manoma, kad tai susiję ne tik su pagalbinio apvaisinimo technologijomis, bet ir su tėvų, kuriems nustatytas nevaisingumas, sveikata.
– Su kokiais mitais dažniausiai susiduriate apie pagalbinį apvaisinimą?
– Mitų vis mažiau. Nuostata „kaip dievas duos“ pasitaiko vis rečiau, pacientai linkę pasikliauti mokslo pasiekimais.
– Kokiais atvejais nepadės net ir pagalbinis apvaisinimas?
– Nežinau tokių atvejų. Visais atvejais galima bandyti padėti. Tik verta atsiminti, kad pastojimo tikimybė mažėja didėjant moters amžiui, o pasiekus tam tikrą ribą ji artima nuliui.
– Gal žinote, kaip ateityje galėtų atrodyti pagalbinis apvaisinimas? Kas daroma, kad ši procedūra būtų lengva ir sėkminga?
– Tiek specialistai, tiek pagalbinių apvaisinimo technologijų ir priemonių kūrėjai deda daug pastangų, siekdami pagerinti nėštumų ir gimdymų dažnį po pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Sukūrus greitą embrionų šaldymo metodą dvigubai pagerėjo rezultatai po atšildytų embrionų perkėlimų ir šiuo metu dažnai yra tokie pat ar net geresni nei atlikus embriono perkėlimą „šviežio“ ciklo metu. Siekiant imituoti kuo natūralesnę aplinką, embrionai pradėti auginti sumažinto deguonies dujų inkubatoriuje taip kaip yra organizme pastojus spontaniškai. Išrastas nuolatinio stebėjimo inkubatorius leidžia stebėti embrionus monitoriuje, todėl embrionai nepatiria papildomo streso dėl aplinkos pasikeitimo . Taip pat šis įrenginys įgalino „išskaičiuoti“ embrioną, turintį didžiausią galimybę implantuotis gimdoje. Visa tai leido pagerinti pastojimų dažnį po pagalbinio apvaisinimo procedūrų, tačiau tenka pripažinti kad šiuo metu galimybių ribos yra beveik pasiektos ir jos geriausiu atveju balansuoja ties 50 proc., t.y., po pagalbinio apvaisinimo procedūrų pastoja apie pusė visų moterų. Tam, kad įvyktų ženklus šuolis reikia „revoliucinių“ atradimų. Galbūt ateityje, suradus naujų nevaisingumo gydymo metodų, pagalbinio apvaisinimo iš vis bus atsisakyta. Šiuo keliu po truputį einama: kuriami spermatozoidų „greitintuvai“, kurie esant spermatozoidų judrumo sutrikimams, vienai iš vyrų nevaisingumo priežasčių, įgalina transportuoti spermatozoidus prie kiaušialąstės kad įvyktų spontaninis apvaisinimas. Daug žadanti atrodo ir kamieninių ląstelių terapija, kuomet sušvirkštus kamieninių ląstelių į kiaušidę arba sėklidę, atkuriamas vaisingumas. Tiesa kol kas tokie bandymai atlikti tik su steriliomis pelėmis. Iš somatinės ląstelės jau pavyko sukurti spermatozoidą. Taigi, galbūt ateityje perprogramavus kūno ląsteles į lytines, visi norintys galės susilaukti genetinių palikuonių. Tuomet pagalbinio apvaisinimo technologijų bus galima atsisakyti, tačiau prireiks naujų priemonių ląstelių perprogramavimui.