Tai buvo 1996-aisiais. Laukiausi ketvirto vaiko. Lazdynų moterų konsultacijos gydytoja ginekologė džiugiai sutiko šią žinią – ne taip, kaip pirmųjų dviejų nėštumų (pirmąjį kūdikį trečią nėštumo mėnesį Anykščių ginekologas norėjo „išvalyti“, esą čia tik mėnesinių susilaikymas, o antrąjį nėštumą gydytoja, kurios ir pavardės jau nebeprisimenu, sutiko klausimu: „Nejaugi ir antrą gimdysit?“).
Po trijų nėštumo mėnesių Moterų konsultacija nusiuntė atlikti echoskopijos į Antakalnio polikliniką (1996 m. dar mažai kur buvo echoskopų) ir ten patyręs daktaras pasakė, kad yra placentos pirmeiga ir reikės dar kartą po šešių nėštumo mėnesių pasitikrinti. Gydytoja patarė „vaikščioti kaip su kiaušiniu ant galvos“. Tada dar nesupratau, ką tas patarimas reiškia, o ji daugiau negąsdino, nebaugino.
Atėjus nurodytam laikui, nuvažiavau echoskopuotis antrą kartą. Tada ir nepasisekė. Ankstesnysis daktaras atostogavo, o jo pavaduoti buvo atėjusi nepatyrusi gydytoja. Ji ilgiausiai maigė klavišus, gal po pusvalandžio, visa išraudusi, pasakė, kad padėtis pasitaisiusi, galėsiu gimdyti pati, placenta pakilusi. Parnešiau pažymą mane prižiūrinčiai daktarei ir ji nudžiugo, kad Cezario pjūvio nereikės, lauksim sąrėmių.
Artėjo liepos 27-oji, numatyta gimdymo diena. Dieną anksčiau atvažiavau į konsultaciją, gydytoja apžiūrėjusi pasiuntė į tada Kovo 8-osios g. gimdymo namus: „Maža kas, ketvirtas gimdymas, tegu ten apžiūri.“ Ten nuvažiavau, apžiūrėjo ir pasakė, kad nė kiek nepanašu, jog rytoj turėčiau gimdyti, reikia važiuoti namo ir laukti sąrėmių. Parvežė vyras namo ir ėmiau laukti. Pradėjo skaudenti po truputį, po to vis labiau ir labiau. Sunerimau. Apie dešimtą vakaro paprašiau vyro, kad vežtų atgal į gimdymo namus.
Nuvykome, apžiūrėjo, paguldė į Nėštumo patologijos skyrių. Beje, kai seselė atvedė į skyrių, išgirdau piktus bambėjimus: „Ar jau namų neturit, kad naktimis po ligonines baladojatės“. Esu jautrus žmogus, šie žodžiai labai įsmigo į širdį.
Atsiguliau, bet užmigti niekaip negalėjau. Ėmė stiprėti skausmai, bet jie buvo lyg panašūs į sąrėmius, lyg ne. Laukiau, kol padažnės ir bus panašesni. Pragulėjau iki ryto. Sulaukusi aštuntos kėliausi eiti skambinti namo, bet tik spėjau iškelti koją iš lovos – upeliu pasipylė kraujas. Tuoj buvo pilnos šlepetės, kruvinas tapo chalatas, o palatoj buvau viena. Vos seselė kažko pradarė duris ir pamatė tokį vaizdelį, stvėrėsi už galvos ir išbėgo bėgte.
Tučtuojau atriedėjo neštuvai, atbėgo mano stebuklingasis gydytojas ir kartodamas „Bradikardija, bradikardija“, varydamas nustebusias nėščiąsias iš koridoriaus, nudardeno mane į operacinę. Laimei, buvau išgėrusi tik pusę stiklinės arbatos ir operacija buvo žaibiškai pradėta. Pabudusi, atsimenu, paklausiau, kaip vaikas ir ar aš gyva. Vyriškas balsas atsakė: „Gyva, gyva“ ir truputį padelsęs pridūrė: „Dabar jau gerai, gimė dukra.“ Iki kitos dienos pietų gulėjau pooperacinėje palatoje, perpylė kraują, seselė papasakojo, kad mergaitė gimė vos gyva, įvertinta tik 2 balais (iš naujagimių 10 balų), smegenyse didelės kraujosruvos, hipoksija. Sakė, jei būtų buvęs berniukas, vargu ar būtų pavykę atgaivinti, nes mergaitės gajesnės.
Pragulėjusios 10 dienų gimdymo namuose, tiesiai iš jų dar trims savaitėms buvome išvežtos į Santariškių Naujagimių skyrių. Dabar dukrai liepos mėn. sukaks dvidešimt dveji. Gimdymo trauma paliko pėdsakų. Lengvas intelekto sutrikimas. Smegenų pakitimai. 50 proc. neįgalumas. Jeigu ne ta nepatyrusios echoskopuotojos klaida. Lemtinga klaida. Bet... buvau paaukojusi kūdikėlį nuo pat pradžių, dar įsčiose, Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlei. Tikiu, kad ji ir atvedė į ligoninę mus iš vakaro, nes, kai pasakė išlydėdamas gimdymą priėmęs gydytojas, jei būtume buvusios ne ligoninėje, niekas nebūtų išgelbėjęs nei manęs, nei dukros. Gyvename!
Jei norite papasakoti mums savo gimdymo istoriją, kviečiame užpildyti žemiau esančią formą. Įdomiausias istorijas publikuosime DELFI Vaikai rubrikoje, o istorija laimėtoja pelnys dovanų vaikui ir mamai.
include("/www/delfi/php/local/formAdmin/gen/245.inc"); ?>
