Filmuose rodomi tik tokie gimdymai, kai reikalinga skubi pagalba, nes mamos ar naujagimio gyvybė kabo ant plauko. Daugiausiai dėmesio skiriama tam, kaip greitai gali pablogėti (ir visada pablogėja) situacija, kiek tai sukelia skausmo, o ne neįtikėtinam stebuklui, kurį atlieka moters kūnas.
O kaip kitaip prikaustyti žiūrovus prie ekrano?
Čia aprašomi 7 esminiai skirtumai tarp gimdymo filmuose ir realiame gyvenime:
1. Nubėgę vandenys užlieja visą prekybos centrą
Daugumoje filmų pagrindinei veikėjai gimdymas prasideda viešoje vietoje (dažniausiai prekybos centre), o nutekėję vandenys kaip cunamis liejasi visur aplink. Būsimoji mama stengiasi neatkreipdama į save dėmesio pasišalinti iš parduotuvės, nors joje liko didžiulė bala.
Realybė: tik 10–15 proc. moterų gimdymas prasideda vandenų nutekėjimu. Daugumai iš jų tai nutinka naktį ar anksti ryte (todėl rekomenduojama pasitiesti neperšlampantį paklotą). Nesakau, kad toks scenarijus neįmanomas, bet jis tikrai labai mažai tikėtinas.
Didelė tekančių vandenų srovė pasitaiko ypač retai, nes įsistačiusi vaisiaus galva dažniausiai praleidžia labai mažą srovelę ar kelis lašus.
2. Gimdymas nuo pat pradžių yra nepakeliamai skausmingas
Filmuose, vos nutekėjus vaisiaus vandenims, būsimoji mama iškart pajunta skausmingus sąrėmius. Atrodo, kad ji baisiausiai kankinasi, nes griebiasi už pilvo ir rėkia. Ir rėkia viso gimdymo metu (kuris dažniausiai vaizduojamas 30 sekundžių).
Realybė: Pirmą kartą gimdančios moterys dažniausiai dar prieš gimdymą jaučia paruošiamuosius sąrėmius. Tai yra labai ankstyva gimdymo stadija, kai gimdos kaklelis po truputį veriasi. Tai jaučiama kaip spazmas, dilgčiojimas ar lengvas nugaros skausmas.
Net kai sąrėmiai tampa reguliarūs, tarp jų yra pertraukos, kai neskauda visai. Skausmas dažniausiai intensyvėja, kai gimdymas įsibėgėja. Tačiau net ir tada kūnas pats į kraują išskiria endorfinus (laimės hormonus), kurie malšina skausmą ir padeda atsipalaiduoti tarp sąrėmių.
3. „Greičiau, kūdikis lenda!”
Kai moteris ekrane pradeda gimdyti, visi ima nutrūktgalviškai skubėti į ligoninę. Draugai, vyras, artimieji elgiasi taip, lyg naujagimis tiesiog iškristų iš gimdos vos nuo kelių sąrėmių. Lekiama per raudoną šviesoforo signalą, nestojama stabdant policijai, nes svarbu kuo skubiau nugabenti gimdyvę į ligoninę.
Realybė: kaip jau minėta, gimdymas labai retai nuo pat pradžių reikalauja skubios pagalbos. Sąrėmius provokuojantis hormonas oksitocinas išskiriamas nuolat po truputį, o ne visas iš karto. Gimdymo pradžioje sąrėmiai gali kartotis 60–30 min. intervalais.
Dauguma ligonių rekomenduoja į gimdymo skyrių atvykti tik tada, kai sąrėmiai yra kas 5 minutes. Kodėl? Svetima ligoninės aplinka gimdymo metu skatina išsiskirti adrenaliną (pavojaus hormoną), kuris slopina gimdymo veiklą. Vadinasi, sveika gimdyvė gali būti išsiųsta namo, kol gimdymo veikla įsisiūbuos. Toks skubėjimo į ligoninę scenarijus tikėtina greičiau sustabdys gimdymo veiklą, nei ją pagreitins.
4. Gimdymas gulint ant nugaros
Vos tik atvykusi į ligoninę televizinė gimdyvė guldoma ant nugaros ar pusiau sėdomis, kojos užkeliamos ant atramų. Net jei filme gimdanti moteris yra džiunglėse ar traukinyje, vis tiek dažniausiai matome ją gulinčią ant nugaros.
Realybė: gimdymas gulint ant nugaros pradėtas praktikuoti XVII a. tik dėl patogumo gydytojams. Tokia praktika persikėlė į ligonines, bet vėliau buvo įrodyta, kad tokia poza slopina gimdymo veiklą.
Natūralaus gimdymo šalininkai rekomenduoja gimdyvei judėti gimdymo metu, keisti pozicijas ir gimdyti JAI patogiausioje padėtyje. Vertikalios gimdymo pozos leidžia plačiau atsiverti dubeniui, todėl atsiranda daugiau vietos gimstančiam naujagimiui.
5. Svarbiausia yra stumti
Dauguma televizinių gimdymų prasideda su trenksmu, parodomi keli pirmieji sąrėmiai, tada visu greičiu į ligoninę, o ten – iškart stumti. Kai gimdyvei liepiama stumti iš visų jėgų, akcentuojamas perkreiptas raudonas gimdyvės veidas ir ant atramų užkeltos plačiai pražergtos kojos.
Realybė: Praėjus vos 15 minučių nuo gimdymo pradžios, gimdos kaklelis yra labai mažai prasivėręs! Pirmą kartą gimdančioms moterims gimdos kaklelis minkštėja ir veriasi vidutiniškai 10–12 valandų.
Stangos pirmojo gimdymo metu trunka 1–2 valandas. Kaip jau minėta, sėdėjimas ar gulėjimas ant nugaros yra netinkama pozicija gimdymo, ypač stangų metu. Taip moteris stumia prieš gravitaciją, o vaisius turi pralįsti per 30 proc. siauresnius gimdymo takus. Reikalavimas stumti ne stangos metu didina plyšimo ir vaisiaus būklės blogėjimo riziką.
6. Koneveikiamas vyras
Daugumoje filmų gimdyvė šiurkščiai bendrauja su vaiko tėvu. Ji šaukia ir priekaištauja, jog dėl kenčiamo skausmo kaltas jis. Ji reikalauja vaistų ir šneka nesąmones. Tuo tarpu partneris stovi pasimetęs ir neįsivaizduoja, ką daryti. Dažniausiai personalas nustumia vyrą į šalį ir dar iš jo pasišaipo.
Realybė: Šiandien moterys, siekdamos teigiamos gimdymo patirties, turi daug galimybių: nepriklausomi nėščiųjų kursai, dulos, ligoninės pasirinkimas ir kt.
7. Reikia gelbėti naujagimį
Televizinio gimdymo metu pačioje pabaigoje įtampa tik kyla ir vaisius dažniausiai įstringa. Tada mama turi stumti taip, kad beveik iššoka akys. Gydytojas atskuba paskutinę akimirką ir, nors tai nerodoma, bet kitais vaizdais kuriamas vaizdas, kad moteriai kerpama tarpvietė. Kai vaikas (pagaliau) gimsta, jis nunešamas į kitą palatos galą nuprausti ir apžiūrėti ir tik tada atiduodamas mamai.
Realybė: Paskutinės gimdymo akimirkos yra kupinos įtampos tik dėl to, kad visi laukia kūdikio! Jei yra nesklandumų, personalas dažniausiai panaudoja keletą metodikų, kaip palengvinti kūdikio gimimą. Tačiau kartais pasitaiko situacijų, kai skubi pagalba yra būtina.
Šiuolaikinės ligoninės siekia tapti arba yra palankios naujagimiui, todėl žino „oda prie odos“ kontakto svarbą pirmosiomis valandomis po gimdymo. Turėdama konkretų gimdymo planą ir stiprų emocinį palaikymą, gimdyvė gali būti rami, kad naujagimis nebus atskirtas.
…
Gimdymas žiniasklaidoje ir filmuose dažniausiai hiperbolizuojamas, siekiant sukelti įtampą, kad žiūrovai lauktų, kuo viskas baigsis. Nors daugelis žmonių supranta, kad filmuose gimdymas ne toks, kaip realybėje, tačiau tai vis dėlto formuoja mūsų suvokimą, kaip jis turi atrodyti.
Autorius S. McCulloch, vertė A. Škudienė
