Gerda neslepia – sūnus iš pirmosios santuokos nebuvo planuotas, o vėl aplankiusi vėlyva motinystė – lyg įšokimas į paskutinį benuvažiuojančio traukinio vagoną.
„Kai susilaukiau pirmojo vaiko, tuo metu man tebuvo 22 m., tikrai buvo daug pasimetimo. Bet dabar aš esu pati laimingiausia mama, kad turiu jau tokį didelį sūnų. Nors tada po visų bemiegių naktų buvau sau pasakiusi, kad daugiau vaikų turėti nesiruošiu, tas noras vėl atėjo natūraliai, maždaug ties 37 metais.
Pastebėjau, kad pradėjau žiūrinėti vaikiškus rūbelius, sukneles. O mano gydytojas pasakė, kad jei dar noriu vaikų, tai pats metas, traukinys jau benuvažiuojantis. Tada pagalvojom ir pradėjom planuoti. Ir nors Andrius jau turėjo keturis vaikus ir atrodė, kad jam tai jau tikrai nereikia dar vieno, bet jis sutiko su mano noru. Ir labai greit viskas pagal planą mums pasisekė“, – šypsodamasi laidoje pasakojo G. Žemaitė.
Antrasis moters nėštumas buvo su komplikacijomis, teko pagulėti ir ligoninėje. Tačiau nusėdėti vienoje vietoje negalinčiai G. Žemaitei tai nesutrukdė ir iki pat paskutinių nėštumo dienų toliau dirbti.
Paprašyta prisiminti, kokia pati buvo vaikystėje, ji prisipažino, kad savo tėvams nebuvo labai lengvas vaikas. „Buvau labai greita, visko labai norėjau, itin anksti pradėjau kalbėti, o vos pradėjusi kalbėti, pradėjau dainuoti Alos Pugačiovos dainas, – juokėsi laidos viešnia. – Manęs visur buvo labai daug. Aš nuo mažumės labai mėgdavau bendrauti, krėsdavau išdaigas, viską sugalvodavau kitaip, nei kiti vaikai.“
Atskira istorija – su jaunesne seserimi. G. Žemaitė atskleidė, kad sulaukus dar vieno šeimos nario būta didelio pavydo. „Turiu sesę, kuri 3,5 m. už mane jaunesnė. Mudvi labai gerai sutariam, bet vaikystėje yra buvę visko. Aš labai pavydėjau, kai ji atsirado mūsų šeimoje, nors tėvai visaip stengėsi, kad nesijaučiau nuskriausta. Tačiau man buvo labai sunku tuo dėmesiu dalintis, – atviravo ji ir prisiminė vieną tų dienų nutikimą: – Vieną dieną, kai mama buvo trumpam išbėgusi į lauką, aš miegančiai sesei įdūriau su žiogeliu į barzdą. Iki šiol labai aiškiai prisimenu. Įbėgo mama nesuprasdama, kas vyksta, kodėl sesei iš barzdos bėga kraujas... Aišku, gavau daug pylos.“
Nuo pat vaikystės G. Žemaitę traukė scena. „Man labai patiko muzika, norėjau būti arba atlikėja, arba aktorė. Kažkodėl matydavau save scenoje. Tos svajonės buvo didelės, bet charakteris neleisdavo ilgiau apsistoti ties vienu dalyku. Man paprasčiausiai viskas greit atsibosdavo. Į muzikos mokyklą aš buvau įstojusi net tris kartus – pasimokydavau ir mesdavau. Bandžiau mokytis vokalo specialybės, paskui – groti fortepijonu, galiausiai – smuiku, bet nieko taip ir nepabaigiau“, – kalbėjo ji.
Po mokyklos svajodama tapti aktore G. Žemaitė bandė stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tačiau nepasisekė. „Tuomet reikėjo greit rinktis ir visiškai nežinodama, ką dar norėčiau veikti, pasirinkau verslo vadybą. Tėvai atsikvėpė – lyg jau ir rimtesnis darbas laukė. Bet tai buvo visiškai ne man“, – sakė ji.
Tą patį greit suprato ir padirbėjusi biure: „Darbas nuo 8 iki 17 val. man netiko, supratau, kad taip negalėsiu gyventi.“
Gyvenimą aukštyn kojom tuo metu apvertė skaudus įvykis – jos su tuomečiu vyru bute kilo gaisras, šeima neteko visko. „Man teko metams emigruoti į Airiją, kur gyveno ir dirbo mano tėvai. Buvo labai sunkus etapas. Tačiau būtent tada aš pradėjau ieškoti savęs. Išvykusi dirbau gėlyne ir visą dieną būdavau viena, turėjau daug laiko apmąstymams. Tai labai man padėjo išsigryninti: kas aš per žmogus, kur mano vieta, ką aš noriu veikti“, – prisiminė G. Žemaitė.
Nors Airijoje jau turėjo gerus darbus, šeima grįžo į Lietuvą. „Lietuvoje niekas nelaukė, turėjau tik daugybę svajonių pagaliau surasti save. Grįžusi pirmiausia nuėjau į Marijampolės regioninę televiziją – pasibeldžiau, paklausiau, gal jiems reikia darbuotojų, ir jie mane iškart priėmė. Leido dirbti žiniose, ruošti reportažus. Netrukus supratau, kad man patinka šita sritis.
Važinėjau į Vilnių, kur savaitgaliais vyko žurnalistų kursai – pamačiau, kad man reikia žinių. Ten susipažinau su Edmundu Jakilaičiu, kuris dėstė mums paskaitas, ir iš jo sužinojusi, kad atsidaro nauja „Lietuvos ryto“ televizija, įsiprašiau į praktiką. Taip prasidėjo mano kelias televizijoje“, – papasakojo ji.
Pusmetį Gerda į darbą Vilniuje kas rytą važinėdavo iš Marijampolės. Ilgos kasdienės kelionės, vos kelios valandos miego ir įtemptas grafikas greit padarė savo – sušlubavo moters sveikata ir gydytojai uždraudė toliau gyventi tokiu režimu. Teko rinktis. Tačiau dabar moteris drąsina kitus – jei užsidaro vienos durys, tai dar nereiškia, kad neatsidarys kitos.
Pasiklausyti viso pokalbio kviečiame laidos „Jos vardas Mama“ įraše.
