„Iš pradžių norėjau sukurti filmą, kad paskatinčiau kitas moteris palikti smurtaujančius sutuoktinius, norėjau pasakyti: palik jį, nes gausi pagalbą. Tačiau dabar sakyčiau: pasilik su juo, tylėk, leisk jam tave mušti, nes tada galėsi likti su savo vaiku.“
Dokumentiniame filme „Mėlynas kraujas” D. M. Olsson atvirai pasakoja apie šalies, kuri nuolat pabrėžiama kaip lygybės vėliavnešė, klupčiojimus. Atimami vaikai, agresyvi tyla, institucinis smurtas, hierarchija – su tokia realybe susidūrė filmo kūrėja ir jos kalbinamos herojės Švedijoje.
„Dažniausiai moterys nepalieka smurtaujančių sutuoktinių, nes bijo prarasti namus ir vaikus. Pasak ekspertų skyrybos yra labai pavojingas metas, kuomet smurtas gali paaštrėti ir vaikai atsiranda didelėje rizikos grupėje. Smurtas ir kerštas dažniausiai eina kartu. Smurtautojai pasinaudoja vaikais, manipuliuoja aplinkiniais, kenkia ekonomiškai. Išbandžiau savo kailiu – tai tiesa. Kai skaitome gražius organizacijų šūkius, raginančius netylėti, kreiptis pagalbos, tai skatina pasitikėti sistema ir priimti sprendimus, kad apgintum savo vaiką. Bet kai žengi žingsnį, susiduri su instituciniu smurtu – moterys kreipiasi į tarnybas, nes kenčia nuo smurto, bet vietoj to, kad gautų pagalbą, iš jų atimami vaikai. Tokia sistema skatina smurtauti toliau”, – sako filmo autorė.
