Delfi Šeimai interviu duoti sutikęs pašnekovas – priešingybė tai visai galybei su vaikų neįgalumu ar ligomis nesusitaikiusių tėvų, kurie paliko vaikų mamas tvarkytis vienas. O taip pat – įkvėpimas.

– Ar atsimenate jausmą, pirmąkart sužinojus, kad būsite tėtis? O antrą? Filmuose, o, ko gero, ir gyvenime, tas momentas labai mistifikuojamas, dažnai – idealizuojamas, moterys dažnai iš vyrų tikisi tam tikros reakcijos, bet ne visada ją gauna. Koks tą naujieną išgyvenote ir pajautėte jūs?

– Oi, tikrai atsimenu. Taip, žinoma, prisižiūri filmų, susigalvoji, kaip turėsi jaustis. O paskui, kai žmona tau pasako, visas gyvenimas perbėga per akis. Baimė buvo begalinė, kad dabar tai jau šakės senam paprastam gyvenimui. Aišku, pirmiausia galvoji apie save, kaip tau pačiam bus viskas kitaip, ar sugebėsi.

Planuose vaikai visada buvo, bet užklupo akimirka. Paskui dėl savo reakcijos jaučiausi labai kaltas, aišku, priėjau, apkabinau, kažką be ryšio sumurmėjau.

Specialiai nesistengėm, tai buvo kiek netikėta. Žodžiu, startas nekoks, bet tai labai gerai savęs ir savo žmogaus pažinimui. Gyvenimas išmoko, klaidos išmoko, kaip kitaip pažinsi pats save.

– Papasakokite apie savo vaiko neįgalumą – koks jis? Kada sužinojote, kad sūnus turės negalią?

– Pirmasis sūnelis gimė sveikas. Su žmona visada norėjome bent dviejų, kiekvienam po vieną.

Kai gimė Vakaris, antrasis sūnus, pastebėjome lėtesnį vaiko augimo vystymosi progresą. Žmona koledže mokėsi ankstyvojo ugdymo, dirbo aukle šeimoje, tad pastebėjo ankstyvus ženklus.

Vaikas sunkiau pats apsiversdavo, vėliau išryškėjo pusiausvyros problemos. Kreipėmės į specialistus, jie siūlė nedaryti ankstyvų išvadų ir palaukti.

Tada ėmėme žiūrėti į šeimos narius. Žmonos mama turėjo neįgalumą ir nevaikščiojo. Vėliau išsiaiškinome, kad liga paveldima, atlikti genetiniai tyrimai diagnozę patvirtino. Paveldima spastinė paraplegija SPG4, retas susirgimas, iš pirmo žvilgsnio panašus į cerebrinį paralyžių.

Dėl koordinacijos sūnui buvo sunku pradėti vaikščioti. Vėliau vaikščiojo pasistiebęs, ant pirštų galų. Šitaip, palikus be priežiūros, pėdos deformuojasi. Kai kam tenka operuotis ir tiesinti deformacijas.

Vakaris nuo mažens su specialiais įtvarais, kad vaikščiotų mindamas pėdutę. Kartais, kad suminkštintų blauzdų tempimą, leidžiamas botokso tirpalas. Net ir vaikščiodamas su įtvarais, vaikas dažnai griūva. Žiemą būna sunkiau, dažniausiai reikia vaikštynės ar vežimėlio. Vasarą dažniau galima apsieiti be jų.

– Visuomenėje dažniau pasitaiko, kad mamos – dažniau emocionalios. Išsiverkia, išsirėkia ir taip išgyvena. Deja, girdime daug istorijų, kaip tėčiai tyliai dingsta iš šeimos gyvenimo. Bet ne tik – atrodo, kad palyginti dažnai jie nepajėgia iškalbėti savo liūdesio, o dėl to, kad dažnai nesugeba ir priimti realybės. Koks buvo jūsų atvejis? Kaip pavyko priimti naujieną ir su ja susigyventi? Ar koją kiek nors kišo „tikrų vyrų“ stereotipai nerodyti jausmų?

– Man taip pat šiurpą kelia tokios istorijos. Bet viskas prasideda nuo nesveiko įvaizdžio formavimo lenktynių ir kas, ką, kada apie ką pagalvos. Mes nešamės kasdieninę naštą. Baimė suklysti yra daug didesnė už bandymus ieškoti pagalbos, o ir pagalbos ne visada sulauksi. Aš tai matau per atstumą, per antraštes, po ilgų metų gyvenant toli nuo Lietuvos, bet taip ir niekad nuo jos nepabėgant, nes man rūpi ir ne vis vien.

Reikia kalbėti apie liūdesį, rašyti apie liūdesį, baimes, kad padėtum sau ir kitiems, ieškantiems atsakymų. Nebijoti pažinti ir pripažinti savo trūkumų, atleisti trūkumus kitiems. Mano vaikai, mūsų vaikai, yra mūsų trūkumų ir mūsų privalumų genetinė kopija, evoliucija, stebuklas, ateitis, viltis. Mes iš tiesų nemirštame, kol egzistuoja kita gyvenimo serija.

Aš žinau savo trūkumus, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Man taip pat buvo sunku matyti vis griūvantį vaiką. Atrodo, širdis į kulnus nusirita, kad tik ne ant kokio kampo. Bet jis išmoko kristi ir žino, kad esame šalia, padėsime atsikelti.

Kiekvieną kartą, kai galime jam padėti atsikelti, mes apsikabiname, prisiliečiame. Kaip dažnai jūs apkabinate vaikus? Mes – dažnai.

– Kokios priežiūros, kokių pastangų pareikalavo jūsų sūnaus neįgalumas ir kokį vaidmenį jūs tame atlikote? Vėl – žiūrint iš stereotipų pusės moterys dažnai sako „vyras padeda“, tarsi turėdamos galvoje, kad darbą atlieka jos, o vyras kažką pagelbėja. Kaip yra jūsų atveju?

– Niekada neskirstėm darbų į moteriškus ir vyriškus. Mano tėtis šeimoje dažniau sukdavosi virtuvėje nei mama ir tame nebuvo jokių mistinio vyriškumo sumenkinimo. Stengiamės klausyti vienas kito, girdėti.

Man irgi patinka gaminti. Žmona tapo jautri gliutenui ir pieno produktams, tad ieškau, kaip galima pagaminti geriau, nenaudojant dirginančių produktų. Aš daugiau laiko praleidžiu darbe, tai galbūt kasdienėje buityje manęs mažiau, bet stengiamės pasikeisti darydami vieną ar kitą dalyką, gaminti, vežti vaikus į treniruotes, užsiėmimus. Darbų po darbo tikrai užtenka.

Žmona dažniau namie dienos metu, kad išleistų vaikus į mokyklą. Porą vakarų ji tvarko buhalteriją mūsų biure, penktadienio vakare ir šeštadienį iki popiet dirba lituanistinėje mokykloje mokytoja.

Viskas bendram labui, grįžęs aš dažniausiai gaminu arba parvežu kažką nupirkęs vakarienei. Žmona sudaro vaikų užimtumo tvarkaraštį ir abu derinamės, kas, kada ir ką veža, kuris ką darys ir daugiau jėgų ar sveikatos tam turi.

Kai gimė pirmas mūsų sūnus Vytis, žmona kurį laiką nedirbo, nors JAV nėra tiek daug tėvystės atostogų kaip Lietuvoje. Žinant, kad jai teks visą dieną prižiūrėti kūdikį, naktimis, jei reikėdavo, keldavausi aš ir vėliau eidavau į darbą.

– Vienas jūsų vaikų, ko gero, fiziškai reikalauja daugiau dėmesio ir pagalbos, tačiau turite du vaikus ir abu jie vienodai jūsų vaikai. Ar niekada nesijautėte negalintis persiplėšti – kaip tą dėmesį padalinti po lygiai?

– Tikrai taip, visada nori duoti po lygiai, bet vyresniam tikriausiai teko gražiausios nuotraukos ir daugiau perskaitytų pasakų. Turbūt labai stengėmės būti gerais lietuviškais tėvais, nes ir lietuviškai jis kalba daug geriau nei antrasis, nors kalba ir rašo abu.

Antras vaikas, jei tos pačios lyties, dažniausiai paveldi brolio išaugtus rūbus. Mažiukui iš vyresnio brolio perspektyvos turbūt labiau nusileidžiama.

Mūsų atveju daugiau dėmesio mažesnis gauna dėl savo fizinių sunkumų, nes jam reikia daugiau pagalbos. Džiaugiuosi, kad vyresnėlis išmoks padėti silpnesniam, nes jam tai jau dabar savaime suprantamas dalykas ir pareiga.

Taip, kad su tomis matematikomis – sudėtingi reikalai. Niekada su liniuote lygiai kiekvienam neatmatuosi, o ir vaikų būdai skirtingi. Vienas uždaresnis, kitas – nors prie žaizdos dėk, neišeisi iš namų neapkabintas atsisveikinti.

Stengiamės būti teisingi, abu vaikai turi vienodas elgesio ir disciplinos taisykles, abu gauna po tiek pat kompiuterio, televizoriaus, planšečių laiko.

– Kaip apskritai matote savo, kaip tėčio, vaidmenį, misiją? Ką jaučiatės turintis duoti savo vaikams?

– Į JAV su šeima persikėlėme prieš 23 metus. Taigi, čia gyvenu jau daugiau nei pusę savo gyvenimo. Nuo vaikystės praleidau daug laiko skaitydamas ir visada svajojau, kad net ir gyvendamas čia, išlaikysiu savo gimtąją kalbą ir ja kalbės mano vaikai.

Aš nekalbu su patosu ir šablonais, bet tai man tikrai labai svarbu. Tai kalba, kuria aš geriausiai galiu išreikšti savo meilę ir jausmus. To taip pat noriu jiems, kad ir jie pajaustų tą lietuviškos kalbos galią.

Noriu, kad susikalbėtų su savo šeima kituose pasaulio kampeliuose. Noriu, kad žinotų savo šaknis. Galbūt tai egoistiškas įgeidis, bet man tai svarbu.

Noriu, kad mano vaikai nebijotų ateiti pas mane bet kokiu klausimu. Ir, svarbiausia, noriu, kad jie būtų laimingi. Labai jau daug tų misijų, jie juk perims pasaulį iš mūsų.

– Ar kaip žmogus, auginantis vaiką su negalia, matote, kad visuomenė kažkur labai stipriai klysta? Kur mūsų silpnybė?

– Mes vis dar sunkiai priimame, kad nėra vienodų žmonių. Niekada nebuvo visiškai tokio paties individo, net dvyniai kažkuo vis tiek skiriasi.

Lietuviškai visuomenei vis dar potrauminė būsena. Tas nuolatinis lenktyniavimas irgi apie išlikimo instinktus, juk išlieka tik geriausi, tvirčiausi, greičiausi. O luošas vaikas, luošas suaugęs žmogus tikriausiai taps auka. JAV ir Vakarų Europoje situacija turbūt geresnė dėl ilgiau trunkančios taikos, kur yra laiko atrasti laikinumo ir netobulumo grožį, nebijoti savęs silpno.

Mane sukrėtė viena Rusijoje įvykusi istorija, turbūt nevienkartinė. Į vaikų žaidimų aikštelę atsivedė vaikutį su protine negalia. Ten buvę tėvai tuojau pat išsivedė savo vaikus, kad neduokdie jų vaikai pamatę neužsikrėstų. Kaip viduramžiais – nuo blogos akies. To tamsumo šešėlio vis dar yra ir mūsuose.

– Visi vaikai turi vieną panašumą: jie greitai auga. Ar nerimaujate dėl savo sūnaus ateities? Kaip jam seksis? Ar pasaulis jį priims? Jei taip – ką darote su tais jausmais?

– Taip, mums ir man dar lieka daug neatsakytų klausimų. Dar bus sunkių klausimų, kodėl būtent aš, kodėl man. Bet tik kalbėdamas ir galvodamas apie tai, sau ir jam atsakysiu į juos. Atsakysiu, nes man rūpi, atsakysiu būtinai, nes jį ir jo brolį abu taip pat myliu. Atsakyti klausimai galbūt neišgydys kūno, bet kaip burtažodis pagydys sielą

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją