Gamtos dovanų išeina į pievas ir taip savo puokštes padaro išskirtines. Tačiau ne tik tai – į savo puokštes ji neretai deda vieną neįprastą sudedamąjį komponentą, kurio parduotuvėse nerastumėte.
– Julija, papasakokite apie save: kur augote, kaip augote?
– Augau ir mokyklą lankiau mieste, bet visas vasaras leisdavau pas močiutę kaime šalia Vilniaus. Kol bendraklasiai džiaugdavosi kieme, aš dirbdavau įvairius darbus kaime: daržo ravėjimas, šieno grėbimas ir kiti kaimo darbai.
Kartu jau nuo pat vaikystės puikiai žinojau, kas ir kaip auginama, kokios daržovės kokių ypatumų turi, kaip vadinasi įvairios gėlės, kur pievose rasti žemuogių ar rūgštynių, kokie grybai kur auga ir pan. (šypsosi).
Labai didelę dalį vaikystės apėmė ir prekyba turguje. Tėvai augino nemažai daržovių, daugiausia pavasario derliui: ridikėliai, krapai, salotos, svogūnų laiškai ir pan. Vienais metais sodinome toną svogūnų galvų laiškams, dirbome trise – aš, mama ir tėtis. Darbo buvo nemažai, dienos – intensyvios, o svogūnų laiškais rankos kvepėjo kokius porą mėnesių.
Vis tik mano stiprybė būdavo ne reikalai darže, o prekyba turguje – ir sekėsi labai gerai, o ir patiko labai stipriai. Dažnai su mama susitardavome, kad turguje dirbu už kompaktinį diską. Tuo metu jis kainuodavo apie 10 eurų, tai buvo tikrai nemažai. Tiek laimės būdavo po sunkios dienos nusipirkti Eminem arba Vengaboys diską (juokiasi).
– Ar galvojote, kad suaugusi būsite taip arti kaimo? Kuo manėte būsianti? Ką studijavote, jeigu studijavote?
– Vaikystėje, galvodama, kuo būsiu užaugusi, neįsivaizdavau, kad ką nors auginsiu. Visi daržo ravėjimai buvo labai stipriai atsibodę ir įsivaizdavau, kad tapsiu žurnaliste, kuri keliauja po pasaulį, niekada nesėdi tik biure prie kompo, niekada nieko neaugina daržuose, o tik keliauja ir renka įdomias istorijas.
Studijavau socialinę pedagogiką. O šiuo metu studijuoju marketingą ir reklamos kūrimą – pajutau, kad čia mano silpnoji vieta ir trūkstu žinių. Aišku, teko ir šiek tiek pasimokyti, kai lankiau ūkininko pažymėjimui gauti reikalingus kursus. Beje, rašiau baigiamąjį darbą apie čiobrelius – buvo super įdomu!
– Kokią vietą jūsų gyvenime gėlės užėmė vaikystėje, paauglystėje, studentiškais metais?
– Tiesą sakant, gėlės vaikystėje ir paauglystėje man nebuvo itin svarbios. Aišku, smagu būdavo gauti gėlių dovanų (tik nemėgstu rožių – atrodo labai nuvalkiotas sprendimas, bet čia galioja toms standartinėms metrinėms raudonoms rožėms iš parduotuvės).
Apie gėles dažnai kalbėdavo mama. Nepaisant to, kad augino daržoves, visad stipriai domėjosi gėlėmis, norėjo jas auginti, kolekcionavo įvairias tulpių veisles. Kadangi daug laiko leisdavome kartu prie darbų, nori nenori apie gėles daug sužinojau ir aš, ypač apie tulpes (šypsosi).
Beje, toks linksmas faktas – mama kažkada jaunystėje, dar iki visų daržų ir kaimų, nusipirko sau dvi knygas – apie vištas ir apie tulpes. Ir pati nežino, kodėl. Vėliau gyvenime jos labai stipriai pravertė, nes tiek tulpes kolekcionavo, tiek ir vištas įvairias auginame (šypsosi).
– Kur dabar gyvenate ir koks tas jūsų santykis su kaimu?
– Dabar gyvenu čia pat, kur vyksta visas ūkio gyvenimas. Ilgą laiką gyvenau mieste ir išsikrausčiusi iš tėvų nieko neauginau – net kambarinių gėlių, nes visas numarindavau.
Kažkada visai netyčia Ebay ar kažkokiame panašiame puslapyje pamačiau dekoratyvinių česnakų nuotraukas ir šiaip sau, iš įdomumo užsisakiau kokius 20 svogūnėlių. Pasidomėjau, kaip auginti, ir pamačiau, kad viskas paprasta, suprantama. Papasakojau mamai ir pasodinome pasižiūrėti, kas išeis. Išėjo labai gražios gėlės!
Kaip tik panašiu metu nusprendėme su tuomet būsimu vyru kraustytis į kaimą, ten pat, kur gyvena mano tėvai. Įsikūrėme ir tuo metu pajutau, kad labai jau man įdomu tos gėlės. Svogūnėlių kiekiai po truputį pradėjo didėti ir visiškai neplanuotai atsirado „Gudelių ūkis“.
Emocinio santykio su kaimu iš esmės neturėjau jokio – apie tai aktyviai negalvojau, bet kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad kaimas leidžia atsiskleisti kūrybiškumui, jaustis laisvai, veikti ką tik nori ir turėti visiškai neribotas galimybes. Kai žmonės sako, kad kaime nėra ką veikti –netikiu, nes kaime veiklų – be proto. Net jei nieko savo neaugini – kiek gamta pati visko duoda!
– Kaip atsitiko, kad pradėjote auginti gėles kitiems?
– Taip išėjo visai netyčia, nuo tų kelių svogūnėlių iš smalsumo, kuriuos atsisiunčiau. Mama visad turėjo daug gėlių, tad buvo vietos improvizacijoms su puokštėmis. Pajutau, kad labai patinka ir taip labai iš lėto vystėsi reikalai. Auginti svogūnėlius pasirodė įdomu, tada užsisakiau šiek tiek daugiau, labai prisidėjo ir mama, padarėme kelias puokštes, įdėjome vietinėse feisbuko grupėse ir pamatėme, kad čia visiškai mūsų vaibas (atmosfera).
– Kokia buvo verslo pradžia? Nuo ko pradėjote? Ar žinojote, ką daryti, ar viskas vystėsi palaipsniui? Kaip radote savo pirkėją, reklamavotės?
– „Gudelių ūkis“ socialinėje erdvėje atsirado 2019-ųjų balandžio pirmąją – įdomi data (šypsosi). Tuo metu kaip tik vyko mano ir būsimo vyro kraustynės į kaimą, tad visko po truputį jau ir auginome. Pradėjome nuo jau turimo pertekliaus pardavimų (braškių daigai, tam tikrų gėlių gumbai, pavasarinės daržovės) ir trupučio gėlių. Nuo tada kiekiai kasmet tik didėja ir nežadame sustoti.
Ką daryti, nelabai žinojau, nes iki to laiko su augalais ir žalumynais daugiausia patirties buvo parduodant turguje. Bet pagalvojau, kad pradėti reikia nuo kaimyninių feisbuko grupių – prisijungiau prie jų ir pradėjau ten reklamuoti gėrybes.
Kelias dienas tiesiog sėdėjau atsidariusi žemėlapį, kad matyčiau artimiausius kaimus ir gyvenvietes, ir pagal pavadinimus ieškojau tų bendruomenių grupių feisbuke. Jungiausi prie jų, kad ten galėčiau kelti informaciją apie mus.
Iš pradžių buvo nemažai pasimetimo, bet atkaklumas davė rezultatų. Po truputį susiradome savo pirkėją, reklamos įvairiose grupėse tam labai padėjo. Kadangi daugiausia reklamavausi aplinkinių gyventojų grupėse – mūsų klientų ratas ir yra nelabai tolimas nuo ūkio. Tai labai džiugina, nes dažnu atveju galime pristatyti savo produktus dar tą pačią dieną. Viskas vystėsi, sakyčiau, palaipsniui, bet daug geriau, nei tikėjausi.
– Ar buvo kokių nors nesėkmių, ar kažkur klydote? Ar buvo momentų, kai galvojote, kad viską mesite?
– Gal ne didelių nesėkmių, bet tokių gamtos išdaigų. Kadangi nesame apsitvėrę teritorijos, pernai jurginuose ateidavo pamiegoti stirnos ir išgulėdavo mums krūmus. Šiemet pirmą kartą auginame tulpes šiltnamyje – tai pusę jų suvalgė pelėnai. Radome tik lukštus ir apgraužtus svogūnėlius. Pelėnams buvo puiki žiema, nes gyveno sau šiltai ir labai sočiai.
Pernai pavasarį labai stipriai lijo – mes tulpes auginome tik lauke, atviroje vietoje, tad į pilnavidures tulpes prilijo ir jos tiesiog supuvo. Tai su viena lysve turėjome tokį įdomų reikalą: tulpes rovėme ir tiesiog metėme į karutį, o tada į kompostą – o čia juk mūsų įdomiausios, brangiausios ir klientų labiausiai laukiamos tulpės. Tiesą sakant, net nežinau, ko buvo gaila labiau: ar pačių gėlių, ar to, kad mūsų klientai labai jų laukė ir teko pasakyti, kad vis dėlto neturėsime.
Tačiau labai stipriai dėl tokių nesėkmių neliūdime. Tokiais momentais kaip tik naudojuosi proga nufilmuoti, nufotografuoti tas situacijas ir apie jas papasakoti. Pasidalinti ir ta tikra realybe, kaip gamta nepasiduoda tavo planams ir daro, kaip jai reikia.
Nutikimas, kai tikrai buvo baisiai gaila, būta ir ašarų, buvo pernai, kai per vieną naktį iš vištų aptvaro dingo daugiau kaip 40 jaunų viščiukų. Įtariame, kad lapė mokė lapiukus medžioti. Ryte atėjusi mama pastebėjo, kad aptvare tyla. Nesuprato kodėl ir tada pamatė, kad visi iki vieno viščiukai dingo. Tai buvo vienas tokių momentų, kai tikrai svarstėme, ar dar toliau auginti vištas.
Kalbant apie vištas, tai varnos iš lauko aptvarų vagia kiaušinius (šypsosi). Esame stebėję visą šitą reikalą – labai įdomu, kaip varnos susivokia, kur reikia tų kiaušinių gauti, ir paskui nešasi juos snape.
– Kaip nusprendėte, kokias gėles auginti? Kodėl pasirinkote auginti labiau „senamadiškas“, gerai mūsų močiutėms pažįstamas gėles, o ne, pavyzdžiui, rožes ar kažkokią egzotiką?
– Iš esmės pradėjome nuo to, kur turime daugiausia patirties. Tada po truputį plėtėm pasirinkimą. Iš tikro, plečiam iki dabar.
Iškart žinojome, kad tikrai neauginsime gėlių šildomuose šiltnamiuose, nes tai – ir didelės investicijos, ir begalinis vargas. Nes, įsivaizduokit, žiemą turi kasnakt keltis, rūpintis šiluma. Labai natūraliai atėjo supratimas, kad auginsime tai, kas laiko patikrinta ir geriausiai auga. Su gėlėmis, kurios pratusios prie mūsų klimato, daug mažiau vargo.
Tos senamadiškos gėlės vėl grįžta į madą, o ir naujų, tikrai nuostabių veislių, yra be proto daug. Niekad nesėdėjome ir nesvarstėme, ar auginti kokią egzotiką. Visada renkamės tai, kas gali išgyventi lauke be jokio vargo. Neturime augalų, kuriuos žiemai reikia dengti.
– Ar sąmoningai pasirinkote būti sezoniški?
– Tai turbūt atėjo iš įpročio. Kiek save pamenu, visad šiltuoju metu dirbome lauke, o šaltuoju buvo poilsis nuo ūkio darbų – mezgamos kojinės, skaitomos knygos ir žiūrimi filmai. Aš pati nelabai mėgstu šaltį ir žiemą apskritai. Lietuvoje žiemos metu kažką auginti reikėtų labai daug resursų ir pastangų. Nesam oficialiai priėmę tokio sprendimo, tai labiau toks „savaime suprantama“ konceptas mūsų šeimoje (šypsosi).
– Jūsų kompozicijose pasitaiko ir pievų gėlių. Papasakokite daugiau apie savo asmeninę pasaulėžiūrą, skonį gėlėse. Ar tas natūralumas jums kažką reiškia?
– Labai mėgstu pievų gėles. Patinka testuoti, kiek kurios laikosi vazose. Aš tokia optimistė, mano galvoje visos gėlės turi laikytis vazoje nuskintos (juokiasi).
Tos tradicinės puokštės iš glėbio rožių man labai nusibodusios, tai turbūt stipriai diktuoja ir mūsų turimą asortimentą. Kai pati einu į svečius ir perku gėles, mano pasirinktos gėlės visad stipriai skiriasi nuo kitų. Parduotuvėse ar turgeliuose man sunku išsirinkti puokštes, tad dažniausiai tiesiog nusiperku gėlių ir paskui pati sudedu, nes tai suriša ne taip, tai dar kas nors – žodžiu, esu labai prasta pirkėja (juokiasi).
Pievų gėlės man reiškia visišką laisvę ir polėkį. Dažnai puokštėse naudoju ir prieskonius. Iki tol, kol pati nesugalvojau to daryti, nebuvau mačiusi tokių puokščių. Kažkada tiesiog vaikščiojau po pievą ir daržą, rinkau gėles puokštei ir pritrūkau vienos spalvos. Tada pamačiau žydinčius raudonėlius ir kilo mintis, kad labai tiktų. Pabandžiau – tinka! Pažiūrėjau, kaip jie elgiasi nuskinti – laikosi. Ir tada, atrodo, atsirišo kažkas su tais prieskoniais. Ėjo viskas iš eilės: mėtos, medetkos, šalavijai. Supratau, kad puokštės juk gali pasitarnauti ir kaip puokštė, ir dar tą mėtą gali paimti ir arbatos pasidaryti – tiesiog tobula. Gražu ir naudinga. Mūsų pirkėjai, man rodos, labai vertina tą laisvę ir drąsą naudoti neįpratus augalus puokštėms.
Grįžtant prie pievų – visą vaikystę vis kažką jose rinkdavau – čiobrelius, žemuoges, ramunes ir pan., pievos atrodė savaime suprantamas resursas, kur gali rasti įdomių spalvų ir tekstūrų, surasti kažką kitokio.
Praėjusią vasarą skyniau džiovinimui žoles, pas mus vadinamas zuikio ašarėlėmis. Tyliai sėdėdama pievoje pastebėjau lapę, žaidžiančią su savo lapiukais. Stebuklingas momentas. O ir šiaip renkant gėles pievoje visad būnu tyloje, nenaudoju ausinių ar panašių dalykų. Tokiais momentais išsivalo galva, mintyse su savimi padiskutuoju, pasikalbu ir išsprendžiu visus reikalus. Tas pats galioja ir dirbant darže: dirbu tyloje ir paskui mintys būna skaidrios ir švarios. Pradedu tikėti tuo įsižeminimu: kai lieti žemę savo kūnu, tai labai padeda jaustis geriau.
– Papasakokite plačiau apie savo ūkį: kas ten gyvena, ką dar auginat, santykį su gamta, gyvūnais.
– Gyvename mano tėvai ir aš su vyru. Visai šalia įsikūrusi ir močiutė, o taip pat netoliese ir vyro tėvai, tad esame visi krūvoje (šypsosi). Per abi šeimas, mano ir tėvų, turime 5 katinus, šunį ir apie 40 vištų. Labai mylime gyvūnus, dažnai tenka ir ką nors išgelbėti. Esame gerus namus radę nemažam skaičiui katinų, visi mūsiškiai irgi išgelbėti – patys priklydę, iš prieglaudos, išauginti kas porą valandų maitinant mišinuku.
Santykį su gyvūnais turiu nuo vaikystės, namuose visad buvo katinas ir šuo, kaime močiutė augino karves, kiaules, ožkas ir vištas. Nuo pat vaikystės puikiai žinojau visą ciklą – iš kur atsiranda mėsa, pienas ar kiaušiniai, iš kur karvė gauna šieno.
Kai kaime yra daug gyvūnų – visad vyksta kas nors įdomaus. Pavyzdžiui, randi ožiukus pas močiutę ant lovos, eini gaudyti karvės iš kaimyno pievos, arba, kai lakstai basomis po pievą, įmini į karvės š (juokiasi).
Vištas auginame dėl kiaušinių. Turime kelias skirtingas veisles. Patys periname viščiukus. Kiekvieną jų prižiūrim ir mylim. Čia labiausiai mamos daržas, ji jas prižiūri, kiekvieną pažįsta, pasišneka ir pamyluoja. Turi ir savo „rankinukes“, kurios vis prašosi ant rankų ir pabendrauti. Jei tik kuri sunegaluoja, nešasi jas namo ir išskirtinai rūpinasi.
– Ar iškart pavyko pritraukti ir į save panašų klientą, ar pasitaiko ir žmonių, kurie tikisi kažko panašaus į šimto rožių puokštes?
– Tik gavusi šitą klausimą apie tai susimąsčiau. Klientų bendruomenė taip natūraliai susirinko, kad niekad net nepagalvojau apie tai. Visi mūsų klientai visiškai pagauna mūsų stilių ir niekada nesame turėję tokių neįprastų lūkesčių, kad ir tų pačių rožių ar kažko labai standartinio. Būna, pasideriname, kas labiau patinka, kas mažiau, kokias spalvas mėgsta, kokias vazas namie turi ir pan., bet čia jau tokios techninės detalės. Visus savo klientus mylime ir vertiname labiausiai dėl to, kad leidžia kurti ir visiškai pasitiki. Mūsų prenumeratoriai iš esmės nežino, ką kiekvieną savaitę gaus, bet pasirašo tokiam reikalui ir labai dažnai suteikia grįžtamąjį ryšį, pasidžiaugia gėlėmis.
Maloniausia darbo dalis yra nuvežti ir į rankas paduoti gėles. Tas momentas, kai stovi, kalbi su žmogumi, o jis vis žiūri ne į tave, o į gėles – man geriausias dalykas. Būna, kad dirbam nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro, bet visad grįžtu su gera nuotaika ir pasikrovusi gerų emocijų.
– Kaip jums atrodo, kaip kinta lietuvių skonis gėlėms?
– Man rodos, mes pradedame labai stipriai laisvėti. Vis dažniau klientai nori kažko įdomesnio, labiau nestandartinio. Ir lietuviškų ūkių atsiranda daugiau, o klientai pradeda stipriai vertinti lietuviškas gėles. Net gėlių parduotuvės, su kuriomis dirbame, vis pamini, kad klientai labai nori lietuviškų gėlių. Taip pat manau, kad klientams svarbus ryšys su augintoju. Dažnai klientai klausia, ar gali užsukti, labai nori apsilankyti, pabendrauti. Manau, savo žavesio turi tai, kad ryte susirašinėji su žmogumi, kuris augino tau gėles, o vakare tiesiai iš jo gauni puokštę į rankas.
– Kokia gėlė jums asmeniškai pati mieliausia?
– Aš labai mėgstu tulpes, visokius keistus dekoratyvinius česnakus. Mano meilė yra prieskoniai, mėgstu ramunes, rugiagėles, aguonas ir jurginus. Iš tikro, nežinau kaip reiktų vieną išsirinkti, nes turiu labai ilgą sąrašą savo mylimukų.
– Kokios gėlės populiariausios tarp pirkėjų?
– Populiariausios pas mus yra pačios įvairiausios tulpės, jurginai ir tokie miksai su prieskoniais ir pievų gėlėmis. Aš taip džiaugiuosi, kai man klientai sako „ai, nežinau, sudėkit savo nuožiūra, kad būtų gražu, pasitikiu“. Tai geriausias įvertinimas, aš tokiais atvejais einu ir išsišiepusi renku gėles, o paskui būna šiek tiek jauduliuko, kai jas vežu, nes smalsu, kaip sureaguos.
– Auginate ir visokiausių keistų valgomų žolių ir žolelių, su kuriomis klientai kartais susipažįsta tik jūsų dėka. Iš kur šis santykis su gamta, pažinimas? Koks jūsų santykis su maistu?
– Labai mėgstu gaminti ir valgyti. Vis bandau naujus receptus, skaitau knygas apie maisto gamybą, o mėgstamiausias dalykas Netflixe yra įvairūs maisto gaminimo šou ir panašūs su maistu susiję reikalai. Labai patinka skaityti ir žiūrėti ne konkrečius receptus, o apie tai, kas su kuo dera, kokie komponentai turi įeiti į patiekalą. Taip pat labai mėgstu viską uostyti. Pavyzdžiui, kai gaminu valgyti – retai ragauju, dažniausiai iš kvapo suprantu, ko trūksta. Arba kai noriu išgauti tam tikrą skonį, uostau visokius prieskonius ir pagal kvapus susidėlioju, ko man reikės.
Iš čia turbūt ir meilė įvairioms žolelėms. Jei neatskiriu, ar dygsta prieskonis, ar žolė – iškart uostau. Kai vaikštau po daržą, irgi viską skinu ir uostau – man tai terapija. Ypač, kai atsiranda naujų augalų. Mano galvoje visos žolelės suranda sąsajas su kitais maisto produktais.
Nuo vaikystės valgėme daug daržovių, daug užsiaugindavome patys, suaugusi pradėjau pati domėtis maisto gamyba, ingredientais ir suprantu, kad mes Lietuvoje esame tokie truputį nuskriausti, nes daug augalų negalime užauginti dėl per vėsaus klimato. O kartais gal šiaip įpročiai ima viršų ir nebenorim kažko naujo.
O man norisi naujovių, norisi skaityti, ragauti, uostyti ir dar kitiems parodyti, ką nors naujo ir įdomaus. Supažindinti klientus su kažkuo nauju, man didžiulis malonumas. Kartais klientai rašo „oi, aš visai turbūt po akmeniu gyvenu, nes nežinau tokios žolės ar daržovės“ ir man tada beprotiškai malonu papasakoti, pamokyti, nuvežti kažko naujo ir žinoti, kad mano dėka klientas paragavo, išbandė.
– Kokia žolelė jūsų pati mėgstamiausia?
– Gražgarstės, čiobrelis, mėta ir pelynas. Aš gal keista, bet rytais geriu žalią arbatą su pelynu – man labai skanu tas kartumas iš ryto.
– Ar gėlių versle esama konkurencijos, pavydo?
– Nepasitaikė susidurti. Kai su sodinukais ir daigais dalyvaujame mugėse, pastebiu, kad tie, kurie patys augina, o ne atsiveža ir perparduoda, yra labai faini, draugiški, plepūs ir atsipalaidavę žmonės. Su gera nuotaika, dažnai dalijasi patarimais. Manau, kad darbas su žeme, augalais pakrauna gerų emocijų ir žmonės yra geresni. Juk ir ilsėtis dažnai keliaujame į gamtą, pavasarį labai džiaugiamės, kai viskas pradeda žaliuoti. Tikriausiai kiekvienas turime didesnį ar mažesnį ryšį su gamta.
– Koks metų laikas jums – darbingiausias?
– Balandžio mėnuo stipriai užimtas sėja ir daigelių pikavimais. Gegužė – visiškas pikas. Tada žydi tulpės, tai vyksta labai staigiai, o ir sodinti visko daug reikia. Sakyčiau, pernai gegužę dėl daugelio veiklų, nes užsiimu ne tik ūkio veikla, taip perdegiau, kad atsigavau tik kokį rugpjūtį.
– Koks jūsų verslo veikimo modelis? Kas augina, kas išvežioja, kaip išvežiojate, kaip priimate užsakymus?
– Auginame aš ir mama, bet daugiau mama, nes aš turiu ir kitų darbų. Išvežiojam kartais mama, dažniausiai – aš su vyru. Šiltuoju metų laiku tai laikas, kai pabūname kartu, nes visa kita skirta įvairiems darbams. Kartais būna tokių datų, pavyzdžiui, Mamos diena ar Rugsėjo 1-oji, kai vežiojame visi. Tada aš sudėlioju puokštes, lapukus su informacija ir maršrutus, kas, kur važiuoja (aš, vyras, mama ir tėtis). Ir tada jau visi turi savo konkrečias užduotis.
Išvežiojame tiesiog savo automobiliais, dažniausiai vežame pamerktas gėles, kad jos kuo trumpiau būtų be vandens. Užsakymus priimu aš – asmeninėmis žinutėmis feisbuke, instagrame ar telefonu. Viską administruoju pati. Kadangi esame nedideli ir labai sezoniniai, dar nesugalvojau, kaip šitą procesą suefektyvinti. Būtų labai sunku administruoti internetinę svetainę, nes viskas ten labai greitai keistųsi, o ir šiaip juk visai smagu susirašyti su žmogumi, kuris sako: gerai, einu, nuskinu ir atvežu. To asmeninio ryšio nesinorėtų prarasti.
– Ar tenka samdyti pagalbininkus? Jei taip – ar kaime tai lengva?
– Kartais tenka samdyti. Nežinau, kaip pas kitus, bet pas mus tai yra tragiškai sunku. Esu kartą nusamdžiusi moteriškę ravėti daržo ir ji man išrovė visas katžoles. Atrodo, rodžiau, bet visa lysvė, kurią auginau 2 ar 3 metus ir kuri buvo neblogai išsiplėtusi, kuo labai džiaugiausi, buvo išrauta. Nė vieno augalo nebepavyko prikelti. Iki šių dienų taip ir nebeturiu katžolės, bet planuoju susigrąžinti. Tai pagalbininkus samdome labai retai, bet rankų darbams tikrai stipriai trūksta.
Dar turime tokį plotelį laukinių čiobrelių, kur juos skinu sau, šeimai ir klientams žiemos arbatoms. Ten draudžiama pjauti žolę, bet šeimos vyrams kartais nepavyksta apvažiuoti. Tai komentaras būna maždaug toks: „Pajutau, kad kvepia kažkas, ups“ (juokiasi).
Šiemet žiemą vyko labai įdomus reikalas. Liko nenuimtų kopūstų ir nesurinktų obuolių, o šią žiemą buvo labai daug sniego. Bet stirnos susirado tuos obuolius ir kopūstus, viską atsikasė ir suvalgė. Aišku, mums nebuvo gaila, bet buvo labai įdomu stebėti išvaikščiotas „autostradas“ ir apkasinėtus kopūstus, kurių liko tik koteliai (juokiasi).
– Ko gero, yra kažkokia nematoma, ne tokia romantiška gėlių auginimo pusė: kokia ji?
– Iš tikro tai juodas ir purvinas darbas. Ta gražioji dalis yra kokie 10 procentų viso gėlių auginimo verslo, o visą kitą laiką praleidi kapstydamas žemes. Su kai kuriais augalais – daug reikalų. Pavyzdžiui, jurginus reikia iškasti rudenį, kai prasideda šalnos, tai reiškia, kad lauke šalta, šlapia ir šlykštu. Žemė yra šlapia. Visa antžeminė dalis būna nušalusi, juos reikia nupjauti, kažkur išvežti, šaknis nupurtyti nuo žemių, pradžiovinti lauke, saugoti nuo lietaus ir sunešti į rūsį. Pasisekė, kad mūsų rūsyje jie labai lengvai išsilaiko, tai nereikia imtis papildomų veiksmų. Pavasarį vėl viską reikia išnešti į lauką, išskirstyti krūmus ir sodinti – o čia tik viena rūšis.
Tulpės ir dekoratyviniai česnakai sodinami rudenį, kai vidutinė paros temperatūra siekia apie 5 laipsnius, reiškia, lauke jau irgi yra šalta, šlapia ir gan bjauru. Taigi, realybė kartais būna ir tokia.
