„Mūsų Mantas labai linksmas, nori su visais bendrauti, yra smalsus. Mėgstamiausia jo veikla – su kamuoliais. Nuo pat gimimo kamuoliai jam yra viskas. Juokaujam, gal koks krepšininkas bus. Jam patinka su jais žaisti, mėtyti – tai galėtų daryti ištisai“, – meiliai apie sunkią negalią turintį sūnų kalba jo mama Vilma.
Alytuje gyvenanti šeima dėl sūnaus stengiasi, kiek išgali. Savo vaiku rūpinasi dviese su vyru, džiaugiasi jaučiama artimųjų parama. Kad galėtų rūpintis sūnumi, Vilma turėjo mesti savo darbą. Mantui reikia nuolatinės priežiūros. „Su juo turiu būti 24 valandas per parą. Jis pats nesugeba nei pavalgyti, nei apsiprausti ar apsirengti, jis visiškai priklausomas nuo manęs, – pasakoja moteris, tačiau jokiu būdu nesiskundžia: – Aš esu įpratusi prie tokio gyvenimo ir ankstesnio darbo, nors jį tikrai mėgau, nesiilgiu, išėjimų su draugais – taip pat. Dabar mudviejų su sūnumis kelionės pas specialistus man yra tarsi prasiblaškymas, nesijaučiu vieniša su juo užsidariusi namuose. Mantą pas specialistus į Kauną vežu tris kartus per savaitę. Jo vežiojimą traktuoju kaip savo darbą, o kiekvienas naujas sūnaus pasiekimas yra kaip didžiausias atlyginimas.“
Metų pradžioje Mantui suėjo septyneri, tad metas pagalvoti apie mokyklą. Tačiau ugdymo klausimas berniuko tėvams – vienas sudėtingiausių. Vilma prašo, kad sūnui būtų paskirtas mokymas namuose, bet tokios pagalbos šeimai suteikti nenorima, tikinama, kad geriau būtų jį leisti į specialią ugdymo įstaigą. „Aš, kaip mama, matau, kad vis tik geriau jam būtų namie. Yra ir gydytojų rekomendacijos, kad jam reiktų nuolatinio asistento šalia, o geriausias variantas būtų namų mokymas, nes jis dar nepasiruošęs ugdytis su visa klase. Gal po 2–3 metų ir galėtų eiti į mokyklą, bet kol kas ne. Šį klausimą turime išspręsti iki rugsėjo“, – dalijasi ji.
Džiaugiasi pasiektais rezultatais
Vilma pasakoja, kad nuo pat pirmos gyvenimo dienos sūnus įrodė, kad nori gyventi ir jam viskas pavyks, tik teks įdėti daug darbo ir pastangų. Nors Mantui reikia labai daug laiko ir pastangų, kad kažką išmoktų, bet dabar jis jau laiko galvą, vartosi į abi puses, pats savarankiškai atsisėda iš gulimos padėties ir gali pasėdėti be atramų, prilaikomas ir vedamas gali paeiti kelis žingsnius, taria kelis žodelius. Visi šie pasiekimai Manto tėvams teikia vilties, kad ateityje sūnus pasieks dar daugiau.
„Didžiausias pasiekimas man tai, kad jis nėra gulintis vaikas, kuris į nieką nereaguotų. Mantas labai emocionalus, visus savo poreikius jis išreiškia emocijomis. Sūnus turi kelis savo žodelius, bet daugiausia mes jį suprantame iš jo gestų, emocijų, iš įvairių garsiažodžių. Tai labai mus džiugina, – kalba berniuko mama. – Viliamės, kad ateityje jo kalba vis tiek „prasimuš“, nes jei jis išvis negalėtų kalbėti, tai iki dabar būtų taip nieko ir netaręs, netgi tų garsiažodžių. Dėl to labai daug dirbame su logopede, darome veido masažus, stengiamės lavinti artikuliaciją, kad jis atkartotų daugiau žodžių. Gal atskirų žodžių ir nepadaugėjo, bet naujų garsų, kurių seniau nebūdavo, tikrai atsirado. Be to, anksčiau jis visai nenorėdavo remtis kojomis, o dabar jau ir atsistoja, bando kelti kojas ir žingsniuoti. Prilaikomas mūsų jau paeina kelis žingsnius. Tikrai yra tikimybė, kad ateityje jis galės ir vaikščioti, ir kalbėti.“
Kaune Mantas triskart per savaitę dirba su logopedu, 2–3 kartus dalyvauja kineziterapijos užsiėmimuose, 2 kartus jam daromas masažas, būna 2 ergoterapijos užsiėmimai.
Berniuko tėvai įsitikinę, kad tik visų šių užsiėmimų kompleksas, t. y. kartu lavinant skirtingus dalykus, gali duoti taip laukiamų rezultatų.
Prašo pagalbos
Šeima išnaudoja visas įmanomas valstybės skiriamas reabilitacijas, bet jų tokiems ligoniams kaip Mantas, nepakanka. Siekiant vaiką pastatyti ant kojų tėvams tenka iš savų išlaidų samdyti privačius specialistus, pas kuriuos dar tenka važinėti į kitus miestus.
Mantui yra reikalingi papildomi kineziterapijos, ergoterapijos ir logoterapijos užsiėmimai, dėl kurių berniukas gali stiprėti, tačiau šie užsiėmimai šeimai yra didelė finansinė našta.
„Finansiškai darosi labai sunku, mums reikia pagalbos, kad galėtume nesustoti ir toliau samdyti specialistus, kurie dirbtų su Mantu. Būtų labai gaila, jei tektų šiuos užsiėmimus apmažinti ir sūnus pradėtų regresuoti, – sako Vilma. – Iki šiol bandėme tvarkytis patys, pagalbos neprašėme. Bet kuo toliau, tuo sekasi sunkiau. Kainos padidėjo, ir mes jau nebeišgalime patys skirti tiek pinigų. Per mėnesį vien tik specialistų užsiėmimai atsieina apie 1200–1300 Eur, neskaičiuojant kelionių ir kt. išlaidų. Žinoma, išnaudojame ir visą valstybinę pagalbą, 2–3 kartu per metus važiuojame į mums skiriamas sanatorijas, bet tiek pagalbos per mažai, tik su ja Manto ant kojų nepastatysim.“
Šeima prašo jūsų nelikti abejingiems ir prisidėti prie Manto svajonės – išmokti vaikščioti, kalbėti ir pasirūpinti savimi.
Paramą galite suteikti:
🔸A/S LT80 7300 0101 44236452
Gavėjas – Labdaros ir paramos fondas „Rūpestinga širdelė“
„Swedbank“ AB
Banko kodas – 73000
Paskirtis – PARAMA MANTUI
🔸PayPal:
🔸Siųsdami SMS numeriu 1670 su žodžiu AUKA (SMS kaina 5 EUR)
Labdaros ir paramos fondas „Rūpestinga širdelė“ kviečia skirti 1,2 proc. GPM. Fondo identifikacijos kodas – 304091018.
