Svarbiausi Justinos gyvenimo palydovai – humoras ir juokas. Juo papildytas ir pačios kuriamas socialinių tinklų turinys. „Man svarbu iš širdies pasijuokti. Jei pati juokiesi, o kitas juokiasi kartu, vadinasi, viskas yra labai gerai. Gebėjimas pasijuokti iš savęs rodo aukštą intelektą. Per juoką galima pamatyti labai daug dalykų“, – įsitikinusi Justina.
Toks pozityvus požiūris į save ir tai, kas su pačia vyksta, ne kartą gelbėjo J. Kreivei patekus į situacijas, kokių niekam nelinkėtų. Optimizmu ir energija trykštanti panevėžietė atvira: jos šeimai teko išgyventi be galo sunkių etapų, tačiau jie atvedė ten, kur dabar Justina jaučia atradusi tikrąjį pašaukimą.
Rado pakaitalą vaistams
Panevėžyje jau vyko trys J. Kreivės organizuoti renginiai. Jų tematika – labai įvairi. Susitikime su psichologe Jolanta Ribačevskaite ši ne tik dalijo susirinkusioms mamoms vertingus patarimus, bet ir draugiškai nudavė velnių, jog tapusios mamomis save pamiršta. Antrajame renginyje Justina kvietė moteris išmokti susikurti kalėdinį makiažą. „Jei būsi pavargusi, nelaiminga, pajuodusiais paakiais, nepavalgiusi, nesipraususi – kentės vaikai, vyras ir visa šeima“, – įsitikinusi Justina. O ji iš savo patirties žino, ką kalba.
Du vaikučius auginanti Justina buvo paskendusi motinystės rutinoje tiek, jog iš jos išlipti prireikė specialistų pagalbos. Gydytojai J. Kreivei buvo nustatę nervinį išsekimą. Tačiau jau po mėnesio ji sugebėjo stoti prie renginių vairo. „Man buvo išrašyti vaistai, bet nenorėjau jų gerti. Pasirinkau jogą, kvėpavimą ir patinkančius užsiėmimus“, – pasakoja Justina.
Anot jos, mamos, auginančios vaikus iki dvejų metų, dar nelankančius darželio, dažniausiai jaučiasi šiek tiek nurašytos. „Su tokiais kliunkiais yra be galo sunku kažkur išeiti, papietauti ar išgerti kavos. Jie yra tikri nenuoramos, nesupranta žodelio „ne“, – sako Justina.
Ji pastebi, kad mamos dažnai nesulaukia pagalbos iš vyrų, nes šie ilgai dirba, o močiutės ar seneliai tiesiog bijo su tokiais mažyliais likti vieni.
Neužsisėdėti namuose
J. Kreivė su vyru augina trejų Upę ir pusantrų Girių. Mažieji reikalauja daug mamos dėmesio, tad, anot Justinos, kasdienybėje nepaskęsti jai padeda tik tvirtas charakteris ir mėgstamos veiklos. „Yra žmonių, kuriems reikia, kad juos kažkas motyvuotų. Aš esu iš tų, kurie moka save motyvuoti ir pakelti sau uodegą“, – juokiasi Justina.
Ji įsitikinusi, kad sėdėjimas namuose ir savęs gailėjimas tik augina savigraužą. „Kartą manęs psichologė paklausė: ar tau mėgstama veikla atneša daugiau džiaugsmo ar nuovargio? Žinoma, kad džiaugsmo! Buvimas su žmonėmis, susitikimai su kitomis mamomis, galimybė pasidalyti rūpesčiais mane ir išgelbėjo“, – neabejoja jauna mama.
Į emigraciją išvarė bankrotas
Bemaž trejus su puse metų J. Kreivė su vyru Mantu praleido Norvegijoje. Prieš išvykdama į emigrantų rojumi vadinamą šalį Justina, atrodytų, gyveno svajonių gyvenimą – dirbo mados namų vadove Vilniuje, pačioje sostinės širdyje – Gedimino prospekte. Didmiesčio skuba, anot jos, nė kiek nevargino – daugybė renginių, vakarėlių, gražių drabužių ir dar gražesnių žmonių. Jos vyrui, tuomet dar tik širdies draugui, priklausė naktinis klubas, tad jis sukosi naktiniame gyvenime.
Tačiau Mantui smogė bankrotas. Kad atiduotų pečius slegiančias skolas, teko išvykti į Norvegiją. „O tada Mantas suprato, kad negali manęs čia taip palikti, užmovė Paryžiuje žiedelį ir išsivežė kartu“, – juokiasi J. Kreivė.
Moteris atvira: jiedu ieškojo ne geresnio gyvenimo, o būdo, kaip greičiau atiduoti dėl nesėkmingo verslo susikaupusias skolas. „Vyras per savaitę turėjo nuspręsti, kur važiuoja. Kadangi jis Norvegijoje yra buvęs, ją ir pasirinko. Norvegija, Airija turi daugiausia įdarbinimo agentūrų, į kurias plūsta emigrantai. Ne veltui jos ir vadinamos emigrantų šalimis“, – pasakoja J. Kreivė.
Iš fabriko į mokytojas
Nuvykus į Norvegiją, pirmasis įspūdis nebuvo geras, neslepia Justina. Praeityje mados namų vadovė, turinti pedagoginį išsilavinimą, įsidarbino eiline darbuotoja žuvies fabrike, lietuvių pramintame žuvynu. Nors darbas nebuvo fiziškai sunkus, visiškai svetima aplinka slėgė. „Iš karto susidūrėme su kitokio tipo žmonėmis, nei buvau pratusi, – pasakoja J. Kreivė. – Nuvažiavę pamatėme, kiek fabrike dirba jaunų žmonių, kuriems nesisekė mokyklose, kurie nepajuto sėkmės gyvenime, ir tokių, kuriuos tiesiog užspaudė skolos.“
Žuvies fabrike Justina išdirbo vos penkis mėnesius. Vėliau baigė grožio kursus, pradėjo darbuotis salone. Trumpam grįžę į Lietuvą, Justina ir Mantas susituokė, o neilgai trukus į pasaulį pasibeldė pirmagimė Upė.
Sulaukusi dukrytės, Justina Norvegijoje pradėjo darbuotis pagal išsilavinimą – tapo mokytoja savaitgalinėje lietuvių kalbos mokykloje netoli Bergeno, antrojo pagal dydį Norvegijos miesto. Pedagogikos kelias panevėžietei pasirodė labai artimas, nors atėjusi dirbti iš karto pamatė, kad metodikos pasenusios, skirtos nebe šių laikų vaikams. „Pasakiau, kad mokysiu vaikus pagal savo suvokimą“, – šypteli J. Kreivė.
Nesijaučia norvegais
Šeimoms, kurios atvesdavo vaikus į lietuvišką mokyklėlę, anot J. Kreivės, išties svarbi jų gimtoji kalba, šaknys ir identitetas. Norvegijoje veikia daug lietuviškų mokyklų, kuriose tautiečiai susitinka, bendrauja, švenčia jiems ypatingas šventes – Jonines, Kalėdas, Vasario 16-ąją.
Justinos manymu, prireikia labai daug metų, kad svetimoje šalyje žmogus pasijustų savas. Net jeigu jam ten ir gera gyventi. „Ten gimę vaikai man pasakodavo, kad jaučia nesantys norvegai, nors ir kalba be jokio akcento. Daugiausia tai tokių šeimų vaikai, kuriose tėveliai norvegiškai nekalba, nors dešimt metų ten gyvena. Jie žiūri lietuvišką televiziją, laikosi lietuviškų tradicijų, todėl vaikai jaučia atotrūkį – jiems nėra iki galo suvokiama pati šalis ar jos tradicijos“, – pastebi buvusi emigrantė.
Ji džiaugiasi, jog lietuvių mokyklėlėje nevaržė biurokratija, tad visu šimtu procentų galėjo atsiduoti vaikams, dirbo iš meilės ir pašaukimo. „Mano prisiminimai patys šilčiausi. Be galo ilgiuosi savo buvusių mokinukų. Kartais vyresnieji ir dabar parašo kokią žinutę“, – sako Justina. Tačiau Lietuvoje dirbti pedagoge J. Kreivė nenorėtų. „Žinau, koks sunkus kelias čia lauktų, kokie atlyginimai ir koks mokytojų autoritetas. Be to, mokytojas turi užpildyti tiek dokumentų, kad nebelieka laiko galvoti, kaip ugdyti vaikus“, – mano Justina.
Emigraciją mena kaip kelionę
J. Kreivė yra girdėjusi posakį, kad virkštelė su gimtąja šalimi nutrūksta apie penktus metus, praleistus svetur. Jai Norvegijoje teko pabūti trejus su puse, bet ir tiek pakako pajusti, kad grįždama ten jaučiasi netgi geriau nei skrisdama į Lietuvą. „Pasakiau: reikia susiimti ir greičiau važiuoti namo, nes Norvegija pradeda darytis namais“, – pamena Justina.
Ir vieną dieną Kreiviai susikrovę lagaminus grįžo į Justinos gimtąjį Panevėžį. Jųdviejų mažajam Giriui tuomet buvo tik trys mėnesiai. „Dabar mums su vyru atrodo, kad galbūt Norvegijoje ne gyvenome, o tiesiog keliavome, buvome ten“, – sako panevėžietė.
Namai ten, kur šeima
Jau metus šeima gyvenimą kuria Aukštaitijos sostinėje. Ir tvirtina dėl tokio sprendimo nepasigailėję nė sekundės. „Grįžome, nes gera gyventi, kai šalia draugai, tėvai, artimieji. Kai gimsta vaikai, pradedi labiau vertinti šeimos branduolį“, – pastebi Justina.
J. Kreivė su vyru prieš emigruodami daug metų gyveno Vilniuje, o sutuoktinis kilęs iš Alytaus. Justina pasakoja Panevėžį pasirinkę, nes čia labai patogu gyventi šeimai – beveik nėra eismo spūsčių, po ranka galima rasti viską, ko reikia.
„Mes su vyru visada buvome Vilniaus vaikai. Sakiau, Panevėžyje tai jau tikrai niekada negyvensiu. Bet niekada nesakyk niekada“, – juokiasi Justina.
Įsimylėjo iš naujo
Lygindama Panevėžį su Norvegijos miesteliu greta Osterojaus salos, kuriame gyveno, J. Kreivė sako, jog tiek pramogų, tiek veiklų, tiek maisto produktų pasirinkimas svetur labai mažas. „Norvegijoje viskas labai paprasta. Pieno dvi rūšys, duonos – irgi dvi, žaidimų kambarys vaikams – vienas. Ten toks požiūris, kad kam čia reikia daugiau?“ – pasakoja Justina.
O ir gyvenimas Norvegijoje kur kas lėtesnis. „Žinote, ten vidutinis greitis, kuriuo važiuoji netgi ne mieste, o užmiesčio keliu, tesiekia vos 70. Tai viską pasako“, – šypteli panevėžietė.
Panevėžys Justiną pasitiko svetingai ir pasirodė itin palankus miestas kurti, dalytis idėjomis, burti žmones. „Vilniuje tokių moterų su panašiomis idėjomis rasčiau labai daug. Tiesiog paskęsčiau toje jūroje. Nesakau, kad bijau konkurencijos, tikrai ne. Ji labai motyvuoja. Bet man labai gera duoti miestui, kuriame užaugau, tai, ko jis yra vertas“, – sako Justina.
Jos akimis, Panevėžys – labai gražus, žalias, augantis miestas, kurį jaunos šeimos atranda iš naujo. „Vien per tuos metus, kai buvome išvykę, kaip Panevėžys užaugo! Dabar esu toje barikadų pusėje, kuri sako: čia labai gera gyventi!“ – šypsosi J. Kreivė.
Žmonių žmogus
Mama, žmona, mokytoja, mamų iniciatyvų sumanytoja – kuris amplua J. Kreivei arčiausiai širdies? Anot Justinos, neįmanoma lyginti šeimos ir darbo. Šeima jai visada buvo ir bus pirmoje vietoje, bet laiminga jaučiasi ir galėdama save realizuoti. „Aš esu visiškai žmonių žmogus. Tiesiog lydausi, kaip gera tiesiog susitikti su moterimis, dalytis šiluma, viena kitą papildyti ir suprasti, kiek kartais nedaug reikia, kad kitas žmogus nusišypsotų, įgautų motyvacijos. Neįkainojama dovana rasti veiklą, kuria tiesiog gyventum“, – teigia Justina.
Jai visuomet norėjosi studijuoti renginių organizavimą, bet mama įkalbinėjo rinktis pragmatiškesnę profesiją. „Man prireikė penkiolikos metų, kad atsidurčiau ten, kur visada svajojau būti“, – šypsosi Justina.
Veikli mama sako esanti visiška svajoklė, kasdien galvoje sukasi įvairiausios idėjos. Šiuo metu ji nedrąsiai pasvajoja, kad kažkada Panevėžyje tikrai atsiras „Ne tik mama“ erdvė, kurioje moterys galės susitikti kiekvieną dieną ir užsiimti mėgstamomis veiklomis.
