„Nors dauguma vaikų po tėvų skyrybų gyvena su mama, tačiau remiantis tarptautine praktika, daugėja vaikų, kurie gyvena abiejų tėvų globoje t. y. vaikai gyvena bent trečdalį laiko su kiekvienu iš tėvų. Kuo panašesnį laiką vaikai praleidžia su abiem tėvais, tuo stipresni jų tarpusavio santykiai. Tyrimai rodo, kad net silpni tėčio ir vaiko santykiai pagerėja, kai jie ima daugiau laiko praleisti kartu. Vaiko pasilikimas pas tėtį su nakvyne suteikia pastarajam galimybę prisiimti daugiau atsakomybės už vaiką, negu juo rūpinantis tik dienos metu. Taip pat intensyvesnė vaiko priežiūra, didesnis dėmesys jo poreikiams, įsitraukimas ir dalyvavimas kasdieninėje vaiko rutinoje, neabejotinai labiau suartina bei leidžia kurti kokybiškesnius tarpusavio santykius“, – įsitikinusi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Kristina Guntienė.
Viena iš temų, kuri gvildenama Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ išėjimo iš skyrybų krizės programoje, taip pat yra tėvų atsakomybė už vaikus šeimai iširus. Tai skaudi tema, kadangi didžioji atsakomybių ir vaikų priežiūros dalis vis tik gula ant vieno iš tėvų, dažniausiai – mamos pečių. Bet taip būti neturėtų. Tėvų atsakomybė už vaikus, rūpestis jais ir išsiskyrus lieka vienodi. Apie tai girdime vis dažniau, tokia yra siekiamybė.
Vis tik teorija – dar ne viskas, svarbiausia – kaip toks gyvenimas atrodo praktikoje. Ką tokiu atveju išgyvena vaikai ir kaip padėti jiems kuo lengviau prisitaikyti prie tokios situacijos, kalbamės su trijų vaikų mama Karolina.
– Kaip ir kodėl jūs nusprendėte auginti savo vaikus taip, kad vienodai laiko jie praleistų su mama ir su tėčiu? Ir dar skirtinguose miestuose. Kieno tai mintis? O gal tokia buvo teismo nutartis, vaikų teisių reikalavimas?
– Vaikų gyvenamoji vieta savaitė su vienu ir savaitė su kitu iš tėvų buvo vaikų tėčio reikalavimas. Pasitelkiant spaudimą man, vaikų įtikinėjimą, papirkinėjimą, nuteikinėjimą, kad mama nori atskirti vaikus nuo tėčio. Vaikų tėtis kreipėsi į vaikų teises, vaikų teisės patvirtino, kad vaikai gali gyventi ir su mama, ir su tėčiu kas savaitę. Miestai mūsų keitėsi. Vienu laiku aš gyvenau ne Vilniuje, kitu laiku – tėtis. Bet vaikus į mokyklą vežiodavom. Išskyrus laiką, kai tėtis gyveno užsienyje. Tada teko mokytis nuotoliu. Nekeisti mokyklos yra prioritetas, bet kenčia socialinis gyvenimas, vykstantis po pamokų – susitikimai su draugais, gimtadieniai, būreliai.
– Ar viskas vyko sklandžiai?
– Kiek įmanoma, vyko sklandžiai, nes laikėmės nurodyto bendravimo grafiko. Tik įtampa jautėsi. Jautėsi, kad vaikai net bijo skambinti kitam tėvui ne per jo savaitę, nes per šią savaitę „nepriklauso“ būti su juo.
– Kaip į tai reagavo vaikai? Kaip jie prisitaikė?
– Vaikams buvo sunku. Ypač jauniausiajam sūnui, tuomet jam buvo aštuoneri. Atsirado daug baimių – tamsos, buvimo vienam kambaryje, nerimo. Pirmąją dieną po tėčio savaitės verkdavo, sakydavo, kad liūdna, kad bijo, bet nežino ko. Toks tarsi egzistencinis nerimas. Nurimdavo, kai jam skaitydavau knygas. Tuo laiku garsiai perskaičiau labai daug knygų. Beskaitant ir užmigdavo. Po nakties būdavo kaip naujas vaikas. Vėl linksmas, besidalijantis, guvus. Po savaitės vėl viskas kartodavosi iš naujo. Tik tamsos ir buvimo vienam baimė tęsėsi keletą metų. Iki skyrybų jos nebuvo.
– Kaip jie priėmė tokią situaciją? Kiek truko adaptacija?
– Vaikai priėmė kaip neišvengiamybę, kad taip turi būti. Pasimesdavo, jei paaiškėdavo, kad kažką pamiršo kituose namuose: sąsiuvinį, tušinuką, kažką iš drabužių ir pan. Tekdavo raminti, kad tai tik smulkmena ir visada galima rasti išeitį. Prisiimdavo per daug atsakomybės.
Kad būtų lengviau ir mažiau skirtųsi namai, stengdavausi nupirkti tokią pačią patalynę, žaislą, stalinę lempą ar net tokį patį dantų šepetuką. Tai padėdavo. Vaikai to norėdavo.
Stipriausia adaptacija truko apie porą metų. Bet ir dabar, praėjus penkeriems metams, jaučiasi įtampa prieš išvažiuojant ar tik atvažiavus. Vyresnieji vaikai jau suaugę, studijuoja ir gyvena atskirai. Manau, toks gyvenimo modelis prisideda, kad jie nori kuo greičiau turėti savo namus.
– Žiūrint iš šalies, taip gyvenantys vaikai lyg ir nebeturi savo gyvenamosios vietos, kuri teikia stabilumą, saugumą, aiškumą. Yra tarsi amžini keleiviai. Ar matau klaidingai?
– Taip, jie tarsi amžini keleiviai, jiems sunku. Ir skaudu, kad dėl mamos ir tėčio jie nebeturi savo namų. Būna, juokauja, kokie jie „turtingi“, turi net keturis namus – mamos namai Vilniuje ir kitame mieste, ir tėčio namai Vilniuje ir sodyba kitame mieste. Bet juokas su liūdesiu… Arba būna, jei pamiršta kokį daiktą ir vaiko paklausi, kur jis yra, atsako: „Suprask, tikrai nežinau, kuriame iš keturių namų jis yra...“
– Kaip tai atsiliepia vaiko jausmams, savijautai?
– Šiuolaikiniai vaikai stipriai išsiblaškę, „išsitaškę“. Juos neišvengiamai veikia toks gyvenimo tempas, medijos... O gyvenimas be vienų stabilių namų juos dar labiau „ištaško“. Atsiranda ir neigiamas savęs vertinimas: „aš nieko neprisimenu“, „mano atminties nerasta“.
– Kaip gyvenimas po savaitę su mama ir tėčiu veikia vaikų santykius su jais?
– Kaip veikia santykius su tėvais, galiu atsakyti tik iš mamos pusės. Atviro santykio mažėja. Kai savaitę nebūna bendravimo, kitos savaitės pradžioje būna tik „įsivažiavimas“ link atvirų, pasitikėjimu grįstų santykių ir lieka labai nedaug dienų tikram buvimui. Ir greitai vėl viskas kartojasi iš naujo. Vaikai labai ilgai nedrįso net skambinti mamai per tėčio savaitę, ir atvirkščiai. Tarsi tą savaitę vienas iš tėvų neegzistuoja.
– Ar vaikai nepavargsta važinėti iš vienų namų į kitus?
– Važinėti pavargsta tiek fiziškai, tiek emociškai, bet priima kaip neišvengiamybę. Juk iš tikrųjų tai nori būti ir su mama, ir su tėčiu. Vidurinysis sūnus paauglys po kurio laiko pasakė, kad nebevažinės, ir liko su tėčiu. Vyriausioji dukra išvažiavo dvejiems metams mokytis į kitą šalį. Spėju, kad nesąmoningai bėgo nuo šios situacijos.
– Paprastai tėvų gyvenimo būdas ir ritmas skiriasi. Vaikams tikriausiai kaskart reikia prisitaikyti prie kitokio. O gal tėvai derinasi prie vaikų?
– Mūsų (tėvų) gyvenimo būdas labai skiriasi. Vaikams tenka taikytis. O tai yra nemenkas iššūkis visiems. Bet labiausiai vaikams: naujos taisyklės, ribos, atsakomybės. Vienuose namuose yra mylimas augintinis, kituose – mažesni brolis ir sese. Ir beveik kardinaliai priešingos vertybės.
– Karolina, kaip matai abiejų tėvų rūpinimosi vaikais po lygiai situaciją? Jums tai pavyksta?
– Nemanau, kad tėvų rūpinimasis vaikais po lygiai turi būti vaikų gyvenamosios vietos keitimas pagal tėvų gyvenamąją vietą. Rūpestis – tai ne vieta. Ne namas, kambarys, lova. Rūpestis – tai supratimas, ko vaikui reikia jo gyvenime, tam tikrame amžiaus tarpsnyje. Jo jausmų, emocijų supratimas. Atliepimas į juos. Ypač tokiu sunkiu laiku, kaip tėvų skyrybos. Noras, kad vaikai gyventų po lygiai su kiekvienu iš tėvų – egoistinis tėvų noras. Vaikai tarsi turi tenkinti suaugusiųjų poreikius, o ne atvirkščiai.
Kaip mums pavyksta? Sunkokai. Mes (vaikų tėvai) visai nebendraujam, skirtingai suvokiame rūpinimąsi vaikais, jų poreikius ir norus, atsakomybes ir ribas. Vaikai tapo tarsi tiltu tarp tėvų. Jie išmoksta laviruoti, įtikti, kai ko nepasakyti, kas kitam tėvui nepatiktų, nuslėpti. Tiesiog tenka tai priimti ir mylėti. Stengtis mylėti išmintingai.
– Kokie sunkumai didžiausi ir vis tik – kokia viso to nauda?
– Sunkumų daug, o nauda?.. Nežinau... nematau tame naudos. Vaikas juk nepraras ryšio su vienu iš tėvų, jei susitiks su juo savaitgaliais, kai kurių darbo dienų popietėmis, bendraus telefonu, kitomis ryšio priemonėmis. Bet grįš miegoti į savo lovą, savo kambarį, pas savo naminį augintinį, turės savo kiemo draugus. Turės savo namus.
Paradoksalu, bet kartais riboti susitikimai ir ribotas bendravimas būna daug šiltesni ir atviresni nei gyvenant po vienu stogu. Pamenu, dukrai pradėjus mokytis kitoje šalyje (gimnazinėse klasėse), mūsų ryšys tapo daug artimesnis. Nors ir per medijas, bet bendraudavome daug daugiau, nei būnant gyvai po vienu stogu. Šį šiltą ryšį būnant skirtingose pasaulio šalyse prisimename iki šiol. Ir kai vidurinysis sūnus būdamas paauglys nusprendė nebevažinėti tarp dviejų namų ir liko su tėčiu, buvo sunku, bet kartu jį supratau. Jam taip geriau. Ne man. Ir tai yra svarbiausia. Ir kažkur giliai širdyje džiaugiausi už jo tvirtą ryžtą. O mūsų bendravimas nenutrūko. Sakyčiau, jis net stiprėjo.
– Dėkoju už pokalbį.
Interviu parengė ir atsiuntė Daiva Beliūnienė.
