Kerry Davies yra 39 metų moteris iš Kru miesto Anglijoje. Jos sūnūs – devynmetis Zachary ir trylikametis Gabrielis – neturi paisyti jokių taisyklių. Užuot nurodinėjusi ir draudusi ką nors daryti, motina vien tik perspėja apie tikėtinus tam tikrų veiksmų padarinius.

Paklausta, kaip priverčia vaikus atlikti įvairius namų ruošos darbus, Kerry teigia būtinai pasiūlanti tai, ką paprasčiausia padaryti, nesvarbu, ar tektų įkalbėti berniukus susipakuoti priešpiečius, ar susitvarkyti savo daiktus.

Pardavimų skyriui vadovaujanti Kerry vaikus augina kartu su vyru Kevinu. Jam – 42-eji. Anksčiau Kevinas dirbo policijoje, tačiau dabar – Nacionalinės sveikatos tarnybos skyriuje. Paklausykite, ką moteris kalbėjo per „The Sun“ žurnalistei duotą interviu.

****

Mes patys sakome, kad esame pritingintys tėvai, kadangi mūsų moto – daryti kuo mažiau.

Tiek Kevinas, tiek aš stengiamės būti berniukams savotiškais „koučeriais“ – aiškinti dalykus, užuot diktavę taisykles. Elgiamės ypač sąžiningai ir nieko neslėpdami įspėjame apie tikėtinas konkretaus elgesio pasekmes.

Jei vaikui pasakai „negalima“ ir ničnieko daugiau neaiškini, jis, žinoma, norės pasielgti priešingai, peržengti draudimų ribas. Mūsų namuose tikrai nėra taisyklių, kurias norėtųsi masiškai laužyti.

Nenurodinėjame vaikams, kada keltis, neverčiame ruošti namų darbų, neribojame laiko prie kompiuterio.

Juk man taip pat nepatiktų, jei kas nors aiškintų, kaip turiu ilsėtis, tad jeigu grįžusi iš darbo noriu kurį laiką tiesiog pasėdėti ant sofos, tai taip ir padarau.

Kerry ir Kevino Davies šeima.
Foto: „The Sun“ nuotr.

Tas pats turi galioti ir vaikams. Štai kodėl nenurodinėju jiems, kaip leisti laisvalaikį, neliepiu sportuoti, neaiškinu, ką dera valgyti. Stengiamės vaikų nevaržyti, raginame juos mąstyti savarankiškai.

Mūsų virtuvėje yra skanumynų stalčius, kurį berniukai gali laisvai darinėti. Būna dienų, kai nieko iš jo nepasiima, bet būna, kad vienu prisėdimu sušlamščia visą pakelį sausainių. Žinoma, aš leidžiu sau priminti jiems, kad, pavyzdžiui, artėja pietų metas, todėl galbūt neverta prisišveisti saldumynų, bet iš esmės leidžiu patiems nuspręsti, kaip pasielgti.

Stalčiuje, apie kurį užsiminiau, visada būna visko, ko tik jie gali užsigeisti – „Kinder Bueno“, „Mars“ batonėlių, kitokių šokoladukų, bulvių traškučių, bandelių, javainių batonėlių, saldainių, zefyrų, razinų, riešutų ir t. t.

Jie gali pasiimti ir suvalgyti ką tik nori. Nepaisant suteiktos laisvės, nė vienas iš berniukų neturi antsvorio, o vakarienės prie stalo sėdamės kartu.

Jei valgome ką nors iš greitojo maisto asortimento, kokius nors užkandžius, bulvių traškučius arba traškius vištienos kepsnelius, mes nenaudojam stalo įrankių. Tai dar vienas įrodymas, kad propaguojame laisvą požiūrį.

Ką valgyti per vakarienę, berniukams leidžiu rinktis. Pasiūlau du–tris variantus. Kartais pasirenka dešreles su bulvių koše, kartais vištieną, bet viską gaminu iš šaldytų produktų, nes maisto ruošimas man – nekenčiamiausias darbas.

Kerry ir Kevino Davies šeima.
Foto: „The Sun“ nuotr.

Mano draugai jau juokiasi, kad net per Kalėdas išsisuku su „Aunt Bessie‘s“ pakuotėmis – šaldytomis skrudintomis bulvėmis, pastarnokais ir kitomis daržovėmis. Žinoma, nieko nereiškia įsigyti šviežios mėsos, tačiau jei reikia gaminti maistą, aš visada renkuosi lengviausią ir greičiausią kelią.

Kiekvieną penktadienį valgome ką nors iš maisto išsinešti asortimento: karį, picą ar kt. Taip pat kartais pusryčiaujame „McDonald‘s“ arba KFC restorane.

Priešpiečius raginu gamintis patiems. Gabrielis dažnai renkasi troškintas pupeles su skrudinta duona, bet, aišku, gali pasigaminti ir kažką kito, pavyzdžiui, sriubą iš skardinės arba greitai paruošiamus makaronus.

Tik kartą parodau vaikams, kaip pasigaminti tokį maistą, ir liepiu ateityje gamintis savarankiškai, nors vis dėlto prižiūriu, kaip gi jiems sekasi. Susipakuoti priešpiečius – taip pat berniukų pareiga.

Berniukams nėra nustatyta valandos, kada eiti miegoti. Per mokslo metus to nė nereikia, tačiau per atostogas būna įvairiai. Zachary net tada drauge su mumis pažiūri „Netflix“ ir gulasi į lovą maždaug 22.00 val. ar pusvalandžiu vėliau.

Vis dėlto Gabrielis gali iki antros valandos nakties prasėdėti prie kompiuterio žaisdamas žaidimus, o kitą dieną miegoti iki 14.00 val. Jei reikia, gali atsikelti ir anksčiau. Blogiausiu atveju pati einu jo kelti.

Per pastarąją parą jis pražaidė 12 valandų. Žinau, kad daug ką šitoks faktas šokiruoja, bet jis juk nesėdėjo ištisai: pakildavo pavalgyti, pažaisti su broliu, pasivažinėti dviračiu.

Nekontroliuojame, kiek laiko vaikai praleidžia įsistebeiliję į ekranus. Laimei, berniukai patys nuo jų pakyla pajutę, kad darosi pikti ir susinervinę, o taip tikrai nutinka, jei žaidžia „Fortnite“. Mes aiškiname Gabrieliui, kad gyvenime yra įdomesnių dalykų už žaidimus, bet, tiesą sakant, jam nė motais.

Kai teko užsidaryti į karantiną, aš nesėdėjau su vaikais prie pamokų – viskuo pasidomėti ir atlikti, kas privaloma, buvo jų pareiga.

Lygiai taip pat elgiuosi ir dabar, kai jie jau eina į mokyklą. Neverčiu sėdėti tol, kol paruoš visus namų darbus: juk patys žino, kad ko nors nepadarius teks likti po pamokų.

Tvarkausi namuose taip pat minimaliai. Dažniausiai pas mus švaru, bet aš naudoju ne šluostes ir purškiamus valiklius, o dezinfekcines servetėles, kadangi su jomis darbuotis daug lengviau, be to, netenka gaišti galybės laiko: perbraukti servetėlėmis visus namuose esančius paviršius pavyksta labai greitai.

Kerry ir Kevino Davies šeima.
Foto: „The Sun“ nuotr.

Pas mus nėra nei kilimų, nei užuolaidų. Kad būtų lengviau tvarkytis, grindys arba išklijuotos plytelėmis, arba medinės, o ant langų pakabintos žaliuzės.

Siurbiu paprastai aš, o Kevinas seka iš paskos su šepečiu ir grindų skuduru, taigi, praktikuojame ir komandinio darbo strategiją.

Berniukai turi pasikloti lovas ir rūpintis, kad jų kambariuose būtų tvarkinga: taip jie užsidirba arbatpinigius – 25 svarus sterlingų (30 eurų) kiekvieną mėnesį.

Kadangi dirbu visu etatu, neturiu laiko lyginti – nelyginu net vaikų marškinių, su kuriais jie eina į mokyklą. Pakanka, kad išimu juos iš skalbyklės ir pakabinu.

Tingėti linkę žmonės intuityviai randa pačius lengviausius sprendimus. Jei tenka ruoštis į pikniką, paprasčiausiai užsukame į „Tesco“ ir įsigyjame gatavo maisto. Man net nekyla minties kepti pyragą, kadangi jį laisvai galima nusipirkti parduotuvėje. Na, taip, veikiausiai toks sprendimas atsieina kiek brangiau, bet aš geriau jau sumokėsiu kam nors už darbą negu atliksiu jį pati. Aš mėgstu valgyti, tačiau gaminti – anaiptol.

Vaikų kaprizus, įniršio priepuolius stengiamės ignoruoti. Nelaikome savęs idealia šeima – kartais apsižodžiuojame, susibarame, bet leidžiame berniukams šiauštis ir laukiame, kol patys nurims ir atsiprašys.

Labai retai sakome vaikams „Ne“, be to, mūsų „Ne“ vėliau vis tiek pavirsta „Taip“. Kodėl taip atsitinka? Na, mes iškeliame sąlygą – sakome: „Bus galima tiktai tada, kai kažką padarysi, kad užsitarnautum.“

Kartais manau, kad leidžiu jiems gyventi visko pertekusiems, bet taip elgiuosi tik todėl, kad pati augau vien su motina ir dar dviem seserimis, todėl neturėjau visko, ko reikėjo.

Jei suprantu, kad daiktas, kurio kuris nors vaikas nori, įperkamas, daug nesvarstydama jį nuperku. Kita vertus, stengiuosi įpratinti vaikus vertinti pinigus: kiekviena proga aiškinu, kiek man arba Kevinui teko dirbti, kad juos uždirbtume.

Kerry ir Kevino Davies šeima.
Foto: „The Sun“ nuotr.

Tiktai iš pažiūros galbūt atrodo, kad mano vaikai išpaikinti, nes turi brangių daiktų. Iš tikro taip nėra.

Abiejų lovų kojūgalyje kabo po išmanųjį televizorių, abudu turi po neprastą nuotolinio valdymo pultą, taip pat turi atskirus kompiuterius ir žaisti pritaikytas kėdes. Tačiau jie tikrai neužversti žaislais ir brangiais drabužiais.

Neseniai teko pasirodyti 4 kanalu transliuojamoje laidoje „Britain‘s Best Parent“. Kai kurie žiūrovai pareiškė, kad mūsų namuose karaliauja vaikai, bet taip tikrai nėra.

Būtinai atsiranda žmonių, sakančių, kad nereikėjo turėti vaikų, jeigu mintis, kad jais teks rūpintis, sukelia siaubą, bet mes jokiu būdu netingime užsiimti kokia nors bendra veikla.

Kai suplanuojame kokią nors veiklą, tinginystė kaipmat išgaruoja ir tada visą dieną apsieiname be televizoriaus. Zachary su malonumu žaidžia futbolą, abu berniukai noriai žaidžia lauko žaidimus, karstosi po medžius.

Manau, kad Zachary buvo mandagiausias, labiausiai išprusęs ir pasitikintis savimi iš visų minėtame šou dalyvavusių vaikų. Jis pademonstravo, kad yra savarankiškas ir turi savo nuomonę.

Kevinas ir aš visada ieškome lengviausių išeičių – tokie jau esame. Rūpesčiai šiais laikais veja vienas kitą, taigi, gebėjimas rasti kuo paprastesnius sprendimus kartais išties praverčia.

Manau, kad pernelyg globėjiški tėvai rizikuoja užauginti pasitikėjimo savimi stokojančius vaikus, o jiems juk reikia suteikti progų susidurti su realybe, kitaip vėliau teks patirti tikrą šoką.

Mūsų vaikai sulaukia kritikos – šiuose namuose tikrai egzistuoja disciplina. Galime nubausti – išjungti „WiFi“ arba apriboti sutektą laisvę, tačiau iš esmės tokias priemones nulemia pačių vaikų elgesys.

Raginame berniukus nuolatos stengtis tobulėti, bet jų sprendimai – tai jų reikalas. Kol kas, dėkui Dievui, viskas klostosi kuo puikiausiai.