Motinos dienos proga žiniasklaidai parengtame interviu dainininkė pasakoja apie naujus mamystės suvokimus, vaikų prigimtinę teisę žaisti ir džiaugsmą aidint karo griaustiniui.

– Ieva, kuo gyveni šiuo metu?

– Visko daug, vos spėju. Dirbu, auginu, gyvenu, kuriu, daug rašau – viskas bėgte. Kai abu tėvai nori dirbti ir tenka dalintis kūdikio ir penkiametės priežiūrą, yra ką veikti. Einu su merginom į garso perklausas, filmavimus, koncertus, tada privažiuoja vyras – perima, žodžiu, žongliruojam.

– Skamba taip sklandžiai ir lengva. Ar būna iššūkių?

– Mano akimis, vaikai yra nuotykis. Jiems atėjus į gyvenimą atsidaro dalykų gilumas. Jeigu iki tol manei, kad džiaugeisi, mylėjai, nervinaisi, tai turint vaikų atsiveria nauja jausmų lyga. Kaip toj „Hiperbolės“ dainoj – iki šiol patirti jausmai, pasirodo, tebuvo aidas tolimo griaustinio. Su vaikais jausmų intensyvumas pasirodo tokiomis spalvomis, kad net sunku įsivaizduoti, kaip visa tai patirti be vaikų.

– Neišvengiamas klausimas – kaip karas pakeitė tave ir tavo suvokimą apie mamystę?

– Man ir iki karo nutikdavo šimtaprocentinės atsakomybės supratimas. To svorio ant pečių, užgulančio kaip sunkiausia našta – dėl vaiko sveikatos, gerovės, saugumo, laimės, koks užaugs žmogus... Kai augo pirma dukra, buvo daugiau įsitempimo, tačiau ilgainiui pamaniau, kad vaikas pats iš savęs daug atneša į santykį su tėvais ir savo gyvenimo kokybę. Tada atsipalaidavau, susireikšminimo sumažėjo.

Ieva Narkutė
Foto: Organizatorių

Vaikas turi savitą charakterį, polinkius, temperamentą ir gyvenimo aplinkybes. Jeigu esi perfekcionistas, turi polinkį pervertinti savo veiksmų ir pasirinkimų svarbą, bet esi linkęs nepakankamai įvertinti aplinkybes. O realybė tokia, kad yra situacijos, kurios padiktuoja, ką rinktis. Karas yra ta situacija. Dabar nebėra prabangos graužtis dėl tono, kuriuo kažką pasakei vaikui, svarbiausias išlikimo klausimas.

Olegas Šurajevas gerai sakė – dabar labai paprastas laikas. Baisus, bet labai paprastas. Dalykai labai gryni, labai paprasta vertinti žmones. Ir emocinis pasaulis irgi pasidarė paprastas, nebegali būti pilkoj zonoj. Aišku, nurauna galvą, bet tada būna, migdai, glaudi savus vaikus po taikiu dangumi, šiltuose namuose ir galvoji, kaip visa tai pakankama. Tie faini batai, kur vakar matei, ar vaiko užsimanyta lėlė, dar viena, visa tai nublanksta. Geriau eikim dar kartą apsikabinkim, dar kartą susiglauskim.

– Iš tikrųjų dalykai supaprastėja. Ką pastebi vaikuose šiuo metu?

– Mane žavi vaikų dosnumas. Aš vis renku savo drabužius pabėgusioms moterims, savo merginų spintas truputį apmažinau. Renkam kokį lauknešėlį vaikučiui ir vyresnioji sako: pridėsiu žaisliuką. Aiškinu, kalbuosi su ja – vaikas pabėgo taip, kaip stovi, pabandyk įsivaizduoti – išėjai į darželį ir nebėra nei tavo žaislų, nei namų, nieko. Matau tą supratimą jos veide, tą empatijos kodą. Visi mes jį turim ir tai nuostabu. Ir būtent todėl vis tiek gyvenimas laimės, nepaliauju tuo tikėti.

Raudonos nosys
Foto: Organizatorių

Per vaikus labai gražiai gyvenimas laimi – laimi džiaugsmu. Visi tie vaizdo įrašai, kur vaikai pučia gimtadienio žvakutes Lenkijos ir Ukrainos pasienyje arba juokauja su pasieniečiais, nors yra pervargę, arba pasitiki pirmą kartą matomu nepažįstamuoju ir užmiega pareigūno glėby. Tai ir turi laimėti – pasitikėjimas, džiaugsmas momente. Vaikai visoj šioj akivaizdoje mus to moko, ukrainiečių vaikai ir mūsų.

– Kai prasidėjo karas, „Raudonos nosys“ iškart pradėjo teikti emocinę pagalbą ukrainiečių šeimoms registracijos centruose. Pradžioje buvo nejauku net pagalvoti apie šypsenas, juoką, džiaugsmą, tačiau tai juk žmogiškumas visa savo esme. Tai mūsų būdas priešintis blogiečiams – pakeisti negatyvias emocijas šviesesnėmis.

– Visiškai. Man labai patiko Danutės Gailienės interviu, ji buvo mano bakalaurinio ir magistrinio darbų vadovė, klinikinės psichologijos profesorė. Karo akivaizdoje turime kiekvieną dieną kovoti už savo normalumą. Jeigu sugniušim, nuleisim galvas, nupilkėsim, nejausim šviesių emocijų – tikslas bus pasiektas. Didžiausias iššūkis tokiam kontekste – išstoti būnant savimi.

O vaikai visur yra vaikai. Turime teisę į sveikatą, gyvybę, visas pamatines vertybes, o vaiko pamatinė teisė – dar ir žaisti. Jeigu pasirūpiname vaiko saugumu, sveikata, gyvybe, privalome pasirūpinti ir kitu jo augimui būtinu poreikiu. Žaidimas, šypsena, džiaugsmas, juokas – vaikui nėra prabanga. Mes, suaugusieji, atsiduriame žinių ir proto šešėlyje – kokia prasmė juoktis, džiaugtis, mėgautis, kai taip netoli žmonės žūsta kančiose. Bet pozityvios emocijos yra būtinybė. Turime būti stiprūs, atsparūs, funkcionuojantys, kitaip negalėsime padėti.

Raudonos nosys
Foto: Organizatorių

– Kaip, tavo akimis, padeda pozityvios emocijos gydytojams klounams bendraujant su ukrainiečių šeimomis?

– Kai ateiname po vieną į centrą, matome mamas su jų vaikais tragiškoje situacijoje, nelabai galime perjungti save ir iškart duoti šviesos. Bent jau man pirmasis instinktyvus noras – apsikabinti tuos žmones ir bliauti. Tuo tarpu, kai darbas yra užsidėti klouno nosį ir teikti džiaugsmą profesionaliai – tai ledlaužis, aš visiškai tikiu. Gydytojai klounai žino, kaip įkišti koją į tarpdurį, kad tų durų neužtrenktų, kaip užmegzti kontaktą, kaip pasiekti tikslą.

Manęs dažnai klausia – ar tu neverki, kai dainuoji „Raudonus vakarus“, tokia graudi daina. Per tiek metų aš išmokau dainuoti graudžias dainas ramiai ir nesigraudindama, tačiau profesionaliai – jautriai ir su emocija. Tam, kad publikoje esantis žmogus galėtų paverkti apie save, o ne svarstyti, kodėl Narkutė kūkčioja prie pianino, o ne dainuoja. Man rodos, klounai daro tą patį – ateina su šypsena kaip šypsenos profesionalai.

Net sakyčiau, kad klounai daro tą patį, ką ir aš – duoda žmogui drobę išgyventi savo jausmus. Tam reikia atsitraukti su asmeniniais jausmais ir duoti erdvės kito jausmams. Čia į žaidimą ateina profesionalumas, įdirbis, talentas. Vadink kaip nori, visa ši kombinacija – prasmingas dalykas.