Savo šeimos gyvenimą pakeitusia istorija dalijasi Auksės mama Sigutė Talandzevičienė.
Nėštumas buvo vidutiniškas, 18-tą savaitę paskirtas gulimas režimas, nes placenta buvo apačioje ir niekaip nepakilo. Prižiūrintys ginekologai neslėpė, kad atėjus laikui greičiausiai reikės daryti cezario pjūvį. Tačiau kitų problemų nebuvo, tyrimai visada buvo geri.
Deja, į mūsų šeimos duris pasibeldė Covid-19. Pirmiausia susirgo vyresnėlis Auksės broliukas, jam tuo metu buvo beveik 1,5 metukų. Su juo atsigulėme į Covid vaikų skyrių Santarose. Covid-19 liga buvo diagnozuota mums abiems. Po kelių dienų pasijaučiau blogai, ėmė kilti temperatūra, skaudėjo pilvą, atsirado peršalimo simptomai.
Vieną vėlų vakarą man pasidarė taip blogai, kad mane prie sūnaus pakeitė šia liga irgi sergantis vyras. Tą akimirką dar nežinojome, kad atsisveikiname ilgam, ir kuo visa tai baigsis.
Su greitosios pagalbos automobiliu buvau nuvežta į kitą Santaros suaugusių Covid-19 skyrių. Su vaisiumi viskas buvo gerai, jokių priešlaikinio gimdymo ženklų gydytojai nematė. Tačiau kiekvieną dieną mano pačios sveikata labai prastėjo, prasidėjo ūmus plaučių uždegimas, paskirti antibiotikai nepadėjo, teko keisti vaistus, ėmė trūkti deguonies, sunkiai vaikščiojau, nebegalėjau savimi pasirūpinti, užpuldavo labai dideli kosulio ir dusulio priepuoliai.
Vieną rytą gydytojų konsiliumas nusprendė mane gabenti į reanimaciją – palatoje nepakako man teikiamo deguonies kiekio ir būklė kasdien blogėjo. Vos atvykus į reanimaciją ginekologai pasiūlė atlikti cezario pjūvį – gelbėti ir mane, ir mažylę, kad deguonies nepritrūktų ir jai. Sutikau, nes jaučiausi labai blogai, dukrytė spaudė mano plaučius ir man dėl to buvo dar sudėtingiau kvėpuoti.
2021 kovo 30 d. gimė mano dukrytė, ją pavadinome Aukse. Deja, dukrą pamačiau tik akies krašteliu keletą sekundžių – ją iškart išvežė į naujagimių skyrių. Auksei buvo pavojinga būti su manimi, nes vos gimusią galėjau užkrėsti Covid-19. Per placentą ji šiuo virusu nebuvo užsikrėtusi. Tad didžiausias iššūkis buvo ilgas mūsų nesimatymas.
Vyras kas keletą dienų lankydavo dukrytę ir atsiųsdavo man Auksės nuotraukų. Tai buvo mano motyvacija sveikti. Tris savaites ji buvo gydytojų priežiūroje, o aš gydžiausi atskirai, reanimacijoje, pulmonologijos skyriuje.
Pirmą kartą Auksę pamačiau ir palaikiau ant rankų tik po trijų savaičių nuo gimimo, kai abi grįžome į namus. Deja, viskas tuo nesibaigė. Iš ligoninės išėjau su deguonies kvėpavimo aparatu, visiškai negalėdama pasirūpinti savo vaikais, tad namuose kartu praleidome tik porą dienų – turėjau trims savaitėms išvykti į reabilitaciją. Savo dukrytę auginti pradėjau tik nuo pusantro jos gyvenimo mėnesio. Laimei, ji buvo labai gera mergaitė, daug miegodavo, valgydavo pieno mišinį, nes mamos pienuko nė kvapo nebuvo. Dukryte puikiai pasirūpino tėtis ir močiutė.
Šiandien Auksė yra gana sveika mergaitė. Gydome iki galo nepatvirtintą astmą, prie širdutės turėjome skylutę, kuri jau užsitraukė. Auksė, nors valgo nemažai, yra labai smulkutė, dabar sveria vos 8 kg. Raida yra pagal koreguotą amžių, bet dirbame ir stengiamės pasivyti bendraamžius.
Mes su Aukse tikimės, kad viskas, kas blogiausia, jau praeityje, o toliau bus tik geriau. Sunkiausiomis šios istorijos akimirkomis galvodavau apie savo vaikus – negaliu pasiduoti, nes jie manęs laukia. Tad visoms ankstukų mamytėms linkiu nepasiduoti, nes mūsų vaikai mūsų laukia.
