„Šis klausimas tokiems kaip aš be galo sudėtingas, – prisipažįsta I. Jarmolenko, trisdešimtmetė sūnų auginanti motina. – Klausiu savęs, kas tokia dabar esu, kur atsidūriau, ką dabar daryti... O kas toliau? Kas gi toliau?“
Vasario 24-ąją, nubudinta sprogimų garso Kyjivo regione, I. Jarmolenko neturėjo jokio plano. Žinojo tiktai viena: privalo pasirūpinti penkiamečio sūnaus ir motinos saugumu. Kadangi artimiausiuose šeimos planuose buvo kelionė į Strasbūrą Prancūzijoje, ji tepasakė sūnui: „Atrodo, kelionė prasidės anksčiau.“
Vaikus auginančioms moterims, tokioms kaip I. Jarmolenko, Ukrainoje prasidėjęs karas kelia dar daugiau streso ir nežinomybės nei tiems, kuriems nereikia rūpintis vaikais.
„Kai imame verkti, [sūnus] nesupranta, kodėl taip elgiamės, – juk vykstame į kelionę“, – aiškina moteris.
Po 12 valandų trukusio laukimo pasienyje visas pabėgėlių trejetas galop pasiekė Lenkiją. Pirmas tris dienas teko praleisti Liubline, poros, su kuria I. Jarmolenko susipažino per „Host a Sister“, namuose. „Host a Sister“ – tai viena iš gausybės pagalbą pabėgėliams siūlančių „Facebook“ grupių. Internetu gyvuojanti bendruomenė daugiausia dėmesio įprastai skirdavo kelionėms ir kultūriniams mainams, tačiau pakitusios realijos paskatino pakoreguoti misiją: dabar didžiausias visų rūpestis – pagalba karo genamiems žmonėms.
„Jie labai malonūs ir labai labai geri žmonės“, – patikino I. Jarmolenko, kalbėdama apie jos šeimai pademonstruotą rūpestį.
Deja, pailsėti ir atsipalaiduoti sekasi sunkiai.
„Niekaip nesugebėjau atsipalaiduoti, visa drebėjau, o smegenys nebuvo nusiteikusios [ilsėtis], taigi, nepajėgiau užmigti. Galva darbavosi tarsi patyrus šoką“, – savo būseną mėgino nusakyti I. Jarmolenko.
Mintimis moteris vis grįždavo prie to, kas vyko gimtojoje šalyje, ir prie žmonių, kurie ten liko.
Motinų sielvartas
„Kadangi pati esu motina, natūraliai susibendravau su kitomis motinomis. Visos jos apimtos nevilties, – pasakojo I. Jarmolenko. – Jos jaučiasi sutrikusios ir dvasiškai, ir psichologiškai. Jų vaikai vis verkia. Jos juk taip pat girdėjo bombas. Jos įbaugintos.“
Anot I. Jarmolenko, daugybė žmonių, pavyzdžiui, viena jos draugė, su kurios sūnumis žaisdavo jos pačios sūnus, yra įkalinti namuose be maisto atsargų, šilumos arba elektros, kadangi išvykti, kur nors pajudėti pavojinga.
„Vakar kalbėjausi su drauge telefonu. Pasakiau, kad jai ir jos vaikams nėra jokių galimybių evakuotis – keliauti per daug pavojinga“, – sakė I. Jarmolenko.
Remiantis Ukrainos skubiosios pagalbos tarnybų pateiktais duomenimis, nuo Rusijos invazijos pradžios jau žuvo 2 tūkst. civilių. Nors Rusijos valstybinė žiniasklaida buvo pranešusi apie tai, kad rusų kariai pereis į ugnies nutraukimo režimą dviejuose Ukrainos regionuose, kad civiliai galėtų palikti Volnovachą ir Mariupolį – strateginį uostą, Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio administracija paskelbė apie civilių evakuacijos sustabdymą, nes Mariupolis toliau apšaudomas. Toks pranešimas buvo išplatintas tada, kai, įsibėgėjus antram derybų raundui, pavyko pasiekti preliminarų abiejų šalių susitarimą atverti humanitarinius koridorius, kuriais galėtų vykti civilių evakuacija ir būtų tiekiama pagalba bei parama.
Apie tai, kad sutinka priimti pabėgėlius ir suteikti jiems galimybę nemokamai keliauti, jau paskelbė nemenkas skaičius Europos šalių.
I. Jarmolenko be galo jaudinasi dėl savo tautiečių, pasilikusių ginti Ukrainos. Visgi ji pagalvoja ir apie rusų motinas, tikrai nesitikėjusias, kad teks išsiųsti sūnus į karą.
„Jie juk taip pat turi motinas. Turi žmonas ir vaikus, – kalbėjo moteris mąstydama apie tai, kad aukų pareikalaujama iš abiejų pusių. – Kaip motinai, man ypač skaudu suvokti, kad jos augino vaikus, mylėjo juos labiau už gyvenimą ir tik dėl Putino sprendimo tie vaikai turėjo atvykti į mano tėvynę ir pradėti agresyviausią ginkluotą karą, lieti kraują, žudyti šauniausius mūsų piliečius, šauniausius karius, šauniausius sūnus, šauniausius vyrus.“
I. Jarmolenko nuoširdžiai ragina Rusijos motinas išeiti protestuoti, pademonstruoti, kad jos prieš karą.
Begalė klausimų
I. Jarmolenko kiekvieną dieną žiūri naujienų apžvalgas. Jas mato ir sūnus.
„Jis matė, kad mūsų kraštas suniokotas, – sako ukrainietė. – Jis nesupranta tikrojo padėties baisumo. Jis vien tik stebi. Nesuvokia, kad tokie dalykai vyksta su mūsų namais, mūsų būstais.“
Daugiabutis, kuriame gyveno I. Jarmolenko šeima, taip pat ir biurų pastatas, kuriame ji dirbo, jau be langų. Namai atrodo taip, lyg būtų prasiautęs stipriausias uraganas.
Dabar moteris skaito straipsnius su patarimais, kaip kuo paprasčiau paaiškinti vaikams, kas vyksta.
„Visgi nesu tikra, kad vaikui reikia visa tai žinoti, – svarsto I. Jarmolenko. – Nesu tikra, kad reikia pasakoti apie viską ir kuo išsamiau. Gal klystu, bet niekaip neapsisprendžiu.“
Šis klausimas – tik vienas iš milijonų, neduodančių moteriai ramybės. Juk ji nė neįsivaizduoja, kur vaikas bus užregistruotas į darželį, kokia rūpyba numatyta jauniausiems iš pabėgėlių – klausimų sąrašas kone begalinis.
Noras padėti
Kol kas I. Jarmolenko šeima apsistojo Varšuvoje, draugės laikinai išnuomotame kambaryje, bet visam būriui ukrainiečių moterų su vaikais dabar tenka grūstis priedangose – daugiau nei po šimtą vienoje patalpoje.
„Anksčiau jie turėjo viską, – pasakoja ukrainietė. – Turėjo nuosavus automobilius, planavo ateitį, vieni turėjo namus – mažus arba didelius, kiti – butus, tačiau turėjo. Turėjo ir darbus. Jie gyveno, o dabar jie tarsi niekas, bloškiami nežinia kur.“
I. Jarmolenko dirbo miesto taryboje Bučoje. Jai tekdavo spręsti su teisėtumu ir klimato kaita susijusius klausimus.
„Mėginau rašyti kolegoms, teiravausi, kaip galiu padėti būdama Europoje, – sakė moteris. – Negaliu tiesiog sėdėti ir laukti. Noriu padėti saviškiams.“
Varšuvoje I. Jarmolenko įsidarbino savanore ir kartu su bičiuliais iš visos Europos dirba prie programos, kuri, kaip moteris tikisi, galėtų tapti visapusiškos pagalbos pabėgėliams pagrindu.
I. Jarmolenko dar nežino, ar jos šeima pasiliks Lenkijoje, ar po kiek laiko išvyks į JAV. Moteris labai norėtų sugrįžti į tėvynę, jei tik joje būtų saugu, tačiau nesitiki, kad taip gali nutikti, kol Rusiją valdo Vladimiras Putinas. Kaimyninės šalies prezidentą moteris apibūdino, kaip visiems, ne tiktai ukrainiečiams, pavojingą asmenį.
„Jis neketina sustoti, – įsitikinusi I. Jarmolenko. – Jei tiktai pamatyčiau, kad padėtis rimsta, tikrai mėginčiau grįžti namo, prie įprasto gyvenimo.“
