Jei apie gimdyvėms padedančias dulas jau daugiau mažiau žinome, tai mirties dulos Lietuvoje vis dar negirdėtos. „Gimties dulos padeda gimdyvei ir vaikui nėštumo, gimdymo metu ir po jo, jos padeda ateiti žmogui į šį pasaulį iš dvasinio. O mirties dulos padeda kitokiam gimimui – pereiti iš šito pasaulio atgal į dvasinį“, – lygina D. Vitkevičiūtė.
Ji įsitikinusi, kad nė vienas nemirsime nei minute anksčiau, nei vėliau, negu mums yra lemta, ir niekada nežinosime, kada tai įvyks, net jei atrodys, kad dienos jau suskaičiuotos. „Kažkada buvau liudininkė mirtinos avarijos, žuvo jauna mergina. Jos šeima pasakojo, kad prieš išvažiuodama ji nusifotografavo su sunkiai sirgusia močiute sakydama, kad niekada nežinai, ar nuotrauka nebus paskutinė. Ta nuotrauka iš tikro buvo paskutinė, tačiau paskutinė jai – jaunai ir sveikai merginai, o jos močiutė dar ilgai gyveno“, – gal kai kam pamokančia istorija pasidalijo pašnekovė.
Su mirties dula prisistatančia D. Vitkevičiūte kalbėjomės apie tai, kaip nugalėti mirties baimę ir kaip galime padėti savo išeinantiems artimiesiems.
– Papasakokite, kada supratote, kad esate mirties dula?
– Pagal specialybę esu verslininkė, daug metų dirbau su eksportu. Mano dulavimas prasidėjo natūraliai, po mano mamytės mirties. Po jos žmonės ėmė manęs prašyti, kad padėčiau palydėti ir jų artimuosius.
Tiesą pasakius, aš net nežinojau, kad yra toks dalykas, kaip mirties dula. Kartą apie savo patirtį, kad padedu išlydėti mirusiuosius iš šio pasaulio, pasipasakojau draugei, kuri yra gimdymo dula, ir ji man pasakė, kad mane galima vadinti mirties dula. Užsienyje mirties dulos jau žinomos.
Jei gimties dula turi būti moteris, kuri pati pagimdė vaikus, nes turi būti pati išgyvenusi gimdymo skausmus, kad suprastų gimdančias moteris, juk iš knygų to neišmoksi, taip ir aš sąmoningiau suvokiau mirtį, kai palydėjau savo mamą, o po metų ir tėtį. Kai sėdėjau prie mamos karsto prieš pat jį išnešant, išgyvenau skausmą ne tik sieloje, bet skaudėjo ir visą kūną. Pasakiau tada savo dukroms – jus pagimdyti į šį pasaulį labai skaudėjo, o dabar jaučiuosi lyg gimdydama savo mamą į kitą pasaulį, ir patikėkit, skauda nė kiek ne mažiau.
Tam tikri procesai per gimdymą yra labai panašūs su mirties išgyvenimu. Pirmiausiai yra pasiruošimas. Jis palyginamas su nėštumu. Jeigu žinai, kad artimas žmogus serga, arba senstant tavo tėvams ar seneliams, šis laikotarpis padeda pasiruošti, palengvina patį mirties momentą. Jeigu mirtis yra visiškai staigi ir netikėta, ją išgyventi yra daug sunkiau (mirusiajam irgi). Šermenys, laidotuvės yra kaip sąrėmių laikotarpis – mirusiojo kūnas yra dar čia, bet jau žinai, kad jo čia jau nebėra, o ir kūno tuoj nebematysi, kyla visi prisiminimai, vyksta visi skausmingi atsiskyrimo procesai. Kapinėse yra lyg pats gimdymo laikas, stangos, žmonėms dažniausiai sunkiausias yra žemių dunksėjimas į karsto dangtį.
O paskui yra savotiškas palengvėjimas, per gedulingus pietus giminės kalbasi, juokauja, prasideda procesas – gyvenimas turi tęstis. Ir kaip motinai vaiko gimimas pakeičia gyvenimą, nes tai yra nuolatinis mokymasis klausytis jo poreikių, mokytis su juo vaikščioti ir kalbėti, taip išlydėjus artimą žmogų irgi gyvenimas radikaliai pasikeičia, mokomės iš naujo gyventi be jo, bendrauti per sapnus, per kitus žmones, jausti ir vystyti ryšį viduje, savyje.
– Dabar į jus žmonės kreipiasi ne tik tam, kad į paskutinę kelionę savo giesmėmis ir maldomis palydėtumėte jų artimą mirusįjį, bet ir išgirdę nepagydomos ligos diagnozę?
– Taip, jaučiuosi turinti jėgų, žinių ir patirties, tad jei prireiktų, tikrai mielai pabūčiau ir pakalbėčiau su tuo žmogumi. Kartais kalbuosi su pačiu išeinančiuoju, išklausau jo baimių, paaiškinu apie dvasinius dėsnius, patariu, kas galėtų padėti, visų pirma – kaip nusiraminti. Nes žmonės bijo ir vengia šios temos.
Netgi ligoninėse, kai jau visi supranta, kad žmogui likusios paskutinės dienos, niekas neturi drąsos paklausti, tarkim, ar jis norėtų, kad ateitų kunigas. Galvoja, kad taip atims iš žmogaus paskutinę viltį. Bet aš visada sakau, kad atėjęs kunigas dar nereiškia paskutinės tiesiosios – atvirkščiai, kartais tas susitaikymas ir atėjusi vidinė ramybė padaro stebuklą. Žmogus nustoja jaudintis ir laikytis iš paskutiniųjų įsikibęs į gyvenimą, atsipalaiduoja ir žiūrėk, dar ta sveikata pasitaiso.
Jeigu į mane kreipiasi artimieji žmogui esant, pavyzdžiui, jau komos būklės, tai su tuo žmogumi galiu bendrauti neišeidama iš namų, pasiekiu jį mintimis, giesmėmis, maldomis. Taip užmezgame ryšį, kuris padeda vėliau, laidotuvių metu surasti „bendrą kalbą“.
O kai paskambina kviesdami giedoti laidotuvėse, paklausiu mirusiojo vardo, amžiaus, kaip mirė, ir nuo tada jau mintimis esu su tuo žmogumis susijungusi, giedu giesmes ir pajaučiu, kurios jam labiausiai tinka. Taip, kaip nėra vienodų gimdymų, taip nėra ir vienodų mirčių, nėra formulės, tinkamos visiems. Kiekvienam padeda kitos maldos, kitos giesmės, nuramina kiti žodžiai.
– Ko mirties akivaizdoje labiausiai bijo žmonės?
– Natūralu, kad kiekviena gyva būtybė labiausiai bijo mirties. Na, nebent žmogus sirgtų nepagydoma liga ir jau pats melstų nutraukti jo kančias. O šiaip dažniausiai žmonės bijo palikti savo šeimą, vaikus, galvoja, kas kitas jais pasirūpins, jei jis mirs. Tačiau iš tiesų, jei priimi tą susitaikymą ir įsileidi ramybę į savo širdį, supranti, kad net ir po tavęs kažkas vienaip ar kitaip tavo artimaisiais pasirūpins, vis tiek jų gyvenimas tęsis. Lenkai turi čia labai tinkantį pasakymą – nepakeičiamų yra pilnos kapinės.
Mirštančiajam labai svarbu įsivardinti, kad jis nugyveno gerą gyvenimą. Gal ir ne viską padarė, ką norėjo, bet iš esmės gyvenimas buvo geras ir jis viską kartotų.
– Kaip jūs padedate per laidotuves?
– Per kiekvienus šermenis su mirusiojo artimaisiais apmąstome 7 žingsnius – tai septyni etapai, per kuriuos turi praeiti kiekvienas mirštantysis ir jį išlydintysis, pagal 7 Jėzaus sakinius, kuriuos jis ištarė mirdamas ant kryžiaus. Tai – atleidimas, viltis, meilė, vienatvė, troškimas gyventi, mirtis ir gimimas.
Taip pat labai svarbu individualiai parinkti giesmes. Turiu visą segtuvą įvairių giesmių, bet kokias giedosiu, labai priklauso nuo mirusiojo amžiaus, lyties, gyvenimo būdo, charakterio. Nemoku to apsakyti, bet kartais pradedu kokią giesmę ir jaučiu, kad ji visai ne į temą, kartais net negaliu jos pabaigti iki galo. O kitą giesmę pradedu giedoti ir jaučiu, kaip pagaugai nueina per visą kūną, o artimieji pradeda verkti. Tada žinau, kad pataikiau į esmę.
Taip pat, be giesmių, padainuojame ir kelias dainas, kurias mirusysis labiausiai mėgo. Juk tai yra jo šventė, jo gimimas į dangų, tai yra jo atsisveikinimo vakarėlis, paskutinė proga padainuoti kartu.
Padedu paruošti ir kalbą apie mirusįjį, kartais pati ją ir perskaitau. Portretas turėtų būti piešiamas iš šviesiųjų žmogaus pusių, bet tikras, kuo objektyvesnis, kad jo klausantieji – ir gyvieji, ir mirusysis, kurio siela dar yra šalia, atpažintų ir žinotų – taip, tai tiesa, aš toks esu.
– Ar jūsų misija ir baigiasi sulig laidotuvių pabaiga? Juk būna, kad dar didesnis skausmas artimuosius pasiekia tik po kurio laiko, kai jau ateina suvokimas, kad šalia nebėra mylėto žmogaus.
– Būna, kad prašo ateiti, pabūti, kartu pasimelsti. Ir norėčiau, kad taip būtų. Nebūtinai, kad kreiptųsi į mane, bet kad žmonės skirtų laiko gedėjimui.
Kartais per laidotuves aš matau ir prašau, kad žmonės nekištų vieni kitiems raminamųjų. Geriau jau tą didįjį skausmą iškentėtų tuo metu. Išbūkite tame skausme, išgyvenkite jį iki galo, nebėkite nuo jo į darbus, pas kitus žmones, nesisvaiginkite tabletėmis ar alkoholiu. Duokite sau laiko išgedėti, išliūdėti, išverkti. Galbūt tai yra skausmingiau, bet trumpiau tęsis. Jeigu žmonės prigeria tablečių per laidotuves ir ramiai sėdi, po jų bus daug sunkiau. Jeigu per greitai įsitraukia į darbų sūkurį, tas gedėjimas truks daug ilgiau.
Artimųjų mirtis mus pakeičia, pagilina, pakelia žvilgsnį aukščiau nuo kasdienybės. Ir taip pat padeda pasiruošti mūsų pačių mirčiai. Kai esame ramūs dėl mirties, esame ramūs ir dėl gyvenimo.
– Jūs kalbate apie tikinčiuosius, o kaip su netekties skausmu patartumėte tvarkytis netikintiems žmonėms?
– Daug kartų bandžiau įsivaizduoti, už ko galėtų kabintis netikintis žmogus, ir niekaip nesuprantu. Nesakau, kad žmogus turi tikėti Jėzumi, ne – jis gali tikėti ir Buda, Alachu ar kuo tik nori. Jei žmogus neigia dvasinį pasaulį, tuomet aš tikrai nežinau, kas jį galėtų paguosti.
Manau, kad mirtis ir yra tas momentas, kai gauni progą įtikėti arba bent jau pabandyti tikėti, kad yra kažkas daugiau. Juk dažnai mirusieji apsilanko sapne arba kažkaip kitaip pajauti tą buvimą šalia. Ne viskas šiam pasauly yra apčiuopiama ir mokslu paaiškinama. Draugystės, meilės taip pat negali apčiuopti.
– Kas šioje misijoje jums sunkiausia? Ar egzistuoja svetimas skausmas?
– Sunkiausia perimti ir išgyventi tuos jausmus. Juk vis tiek tai tavyje pažadina tavo paties prisiminimus, žinai, kaip pats tada jauteisi. Per daug empatijos stengiuosi neįsileisti, nes ji kartais ir trukdo, pavyzdžiui, nereiktų, kad giedodama pati apsiverkčiau, tačiau vis tiek tai paliečia ir kartais giedant ar meldžiantis balsas lūžta. Na bet stengiuosi laviruoti, kad kai kurios giesmės būtų ramesnės, nuramintų artimuosius, renku žodžius su jais kalbėdama.
Kai miršta senas žmogus natūralia mirtimi, yra lengviau, o jeigu jaunas, staigiai, ypač, jeigu pasitraukė sava valia, tai dar ilgai po laidotuvių juos jaučiu mane aplankant, meldžiuosi, giedu, kalbuosi.
Tai iš tiesų labai sekinanti misija. Kiekvienas atliekantis misiją prie mirusiųjų turi turėti savo nusiraminimo būdus. Negali nuraminti kito, jeigu pats viduje neturi ramybės. Nuo tada, kai daugiau giedu laidotuvėse, jaučiu ir didesnį poreikį melstis, mediduoti. Meldžiuosi brevijorių kaip ir dvasinis luomas, 5 kartus per dieną, tai yra lyg savotiškos mankštos, kurios padeda palaikyti dvasinę kondiciją, pusiausvyrą. Giedodama laidotuvėse jaučiuosi kaip tiltas tarp dviejų pasaulių arba kaip valtininkė, kuri perplukdo iš vienos pusės į kitą. Turi pats tvirtai stovėti ant kojų, kad nepasiklystum ir grįžtum.
– Kadangi jums tenka dažnai dalyvauti laidotuvėse, gal esate ką nors pastebėjusi ir galėtumėte duoti patarimų, kaip geriau atėjus į laidotuves nesielgti ir ką geriausia galėtume padaryti norėdami paguosti?
– Pastebėjau, kad lietuviai turi tokį bruožą, kad, užuot paguodę ir nuraminę, jie labai mėgsta akcentuoti tą netekties skausmą ir dar labiau beria druską ant žaizdos. Sako, „na va, dabar ateisi į tėvų namus ir niekas jau ten tavęs nebelauks“. Tai yra faktas kaip blynas, bet ar tokie žodžiai padeda tam žmogui? Galbūt išsiverkti ir padeda. Taigi gal kartais, jei nesurandi tinkamų žodžių, išvis geriau patylėti. Arba gali sakyti – štai dabar tu turėsi savo angelą sargą, kuris nuo šiol tave visur kur saugos ir lydės.
