„Apklausa iškalbingai parodė: norite rasti problemos sprendimą – ieškokite moterų, kalbėkite su jomis ir įsiklausykite. Joks sertifikuotas ekspertas nesugebės pateikti tiek vertingų įžvalgų, kiek jų kolektyvinėmis pastangomis sugeneruoja dirbančios mamos, kurios su iššūkiais susiduria kaktomuša“, – atsiųstame pranešime sako Lygių galimybių plėtros centro ir projekto „Daugiau balanso“ ekspertė dr. Margarita Jankauskaitė.
Dominuojanti darbo kultūra: kad vaikai netrukdytų darbdaviams?
Daugiausia dirbančių mamų (73 proc.) pasisakė, kad įtampos derinant motinystę ir profesinius įsipareigojimus būtų mažiau, jeigu jos galėtų dirbti individualiu arba lanksčiu darbo grafiku. 69 proc. pažymėjo, kad šeiminius ir profesinius įsipareigojimus be kaltės jausmo padėtų derinti „draugiška šeimai organizacijos darbo kultūra – toks požiūrio formavimas, kad darbuotojai turi šeimas ir tai yra normalu“.
„Apklausos rezultatai rodo, kad šeimos vaikus augina tarsi slapta, kad tik šie netrukdytų darbdaviams, kolegoms, netgi draugams. Tai vyksta savo laimės, emocinės ir fizinės sveikatos, santykių su partneriu, kokybiško laiko su vaiku sąskaita. Darbas tampa didesnis nei gyvenimas. Daugelio šeimų kasdienybė atrodo taip: žongliruojame darbais/ vaikais ir esame pervargę bei nelaimingi didžiąją laiko dalį. Lengvo sprendimo šioje situacijoje nėra, tačiau prie struktūrinių pokyčių, kuriuose būtų kokybiškesnis ir lankstesnis vaikų priežiūros tinklas, draugiškesnė šeimai darbo kultūra, svarbu akcentuoti ir bendrą visuomenės jautrumą auginantiems vaikus“, – sako populiarių socialinių tinklų paskyrų „Ne kopūstų vaikai“ įkūrėja ir lytiškumo ugdymo ekspertė Akvilė Giniotaitė.
Norima darbo kultūra, kurioje legalu pasisakyti apie sunkumus
Du trečdaliai (66 proc.) moterų pasisakė, kad derinimą joms palengvintų galimybė dirbti iš namų / ne iš biuro. Per 62 proc. dirbančių mamų teigė, kad įtampą sumažintų darbo kultūra, kurioje legalu pripažinti ir pasisakyti, kad kyla sunkumų derinant darbą ir motinystę, pavyzdžiui, „man sunku, aš jaučiu įtampą dėl terminų“ ir pan.
„Daugelio įtampų, kurios vis dar kyla dirbančioms motinoms, nebūtų, jeigu dominuojanti darbo kultūra įmonėse taptų paremta dialogu. Jeigu būtų įsisąmoninta, kad rūpinimosi įsipareigojimų turinčių dirbančiųjų skaičius vis didėja ir tai yra viena ryškiausių ilgalaikių tendencijų išsivysčiusios ekonomikos darbo rinkose. Taip yra todėl, kad įsitvirtina dviejų šeimos maitintojų modelis, be to, darbo rinkoje auga vienišų mamų ir tėčių skaičius. Taigi, didėja darbuotojų dalis, kurie šalia profesinių turi ir svarbių šeimos įsipareigojimų. Todėl svarbu liautis kalbėjus apie „darbo jėgą“ ir suprasti, kad ekonominę šalies gerovę kuria žmonės, kurie taip pat turi atlikti gyvybiškai svarbų socialinės reprodukcijos darbą, kitaip sakant – pasirūpinti šeima“, – sąsajas pabrėžia M. Jankauskaitė.
Mamadieniai – ne vadovo malonė, o normali įmonės politika?
Lietuvoje atliktos apklausos metu 58 proc. moterų rekomenduoja vertinti jų darbą pagal rezultatą, o ne darbe praleistas valandas – esą tai irgi sumažintų įtampos joms derinant darbą su vaikų auginimu.
54 proc. dirbančių mamų pasisakė, kad vidinius konfliktus derinant darbą ir motinystę sumažintų aiškesnis naudų krepšelis, pavyzdžiui, mamadieniai, sveikatinimosi dienos, laisvadieniai. O svarbiausia, kad dirbančios mamos šiomis naudomis galėtų pasinaudoti be sąžinės graužimo, kad šios naudos būtų pateikiamos ne kaip vadovo malonė, o normali įmonės politika, įtvirtinta įmonės dokumentuose.
Pusė moterų (po 48 proc.) pasisakė, kad geriau derinti profesinius ir šeiminius įsipareigojimus padėtų darbovietėje vaikams skirta erdvė, o taip pat sąmoningi, konkretūs vadovybės veiksmai kuriant šeimai draugišką darbo kultūrą.
Tarp darbo ir šeimos – praraja
„Siekiant išvaduoti dirbančias motinas nuo slegiančios įtampos ir primestos kaltės jausmo reikalingas radikalus kolektyvinės vaizduotės ir retorikos pokytis, kur rūpinimuisi būtų teikiama tiek pat ar net daugiau svarbos nei ekonomikos augimo rodikliams. Kad galėtume gyventi, turime patirti dalykų, dėl kurių norisi gyventi“, – profesinio ir asmeninio gyvenimo balanso svarbą pabrėžia M. Jankauskaitė.
Apklausos metu vardindamos, ką darbdaviai gali padaryti, kad įtampos derinant motinystę ir profesinius įsipareigojimus būtų kuo mažiau arba išvis nebūtų, moterys taip pat išsakė, kad padėtų šie sukurti pokyčiai: darbo kultūros, kur vaiko poreikiams teikiama pirmenybė, sukūrimas (36 proc.), galimybė atsivesti vaiką į darbą (33 proc.), darbovietėje siūlomos karjeros galimybės įvertinant pasikeitusias šeimines aplinkybes (31 proc.).
„Darbą, plačiąją visuomenę ir itin intensyvią šeimų buitį skiria praraja. Turime kultūrą, kurioje esame atskyrę šiuos du elementus, nors gyvenime jie yra neatsiejamai susipynę. Situacijai keisti ir supratimui didinti turime kur kas daugiau diskutuoti ne tik apie šeimos ir darbo derinimą, tačiau apskritai suvokti, kad visuomenė, draugiškesnė vaikus auginančioms šeimoms, nuims nemažai įtampos tėvams/ globėjams, stiprins bendruomenes ir garantuos palankesnes sąlygas augti vaikams. Taip laimi ne tik šeimos su vaikais, tačiau ir likusi visuomenė“, – pabrėžia A. Giniotaitė.
Situacijos, sukeliančios vidinius konfliktus
Šioje apklausoje, be rekomendacijų darbdaviams, siekta išsiaiškinti ir kokios situacijos dirbančioms mamoms dažniausiai sukelia vidinį konfliktą.
Net 56 proc. teigė „ką bedaryčiau – ar pirmenybę teikiu vaiko poreikiams, ar pasirenku darbą, vis tiek jaučiuosi kalta“. 54 proc. dirbančių mamų sakė, kad vidinį konfliktą sukelia tai, kad neturi laiko tik sau ir savo pomėgiams/ poilsiui.
4 iš 10 apklausos dalyvių teigė, kad kaltės jausmą joms sukelia tokios situacijos, kai „vaikas nenori eiti į darželį, o aš turiu eiti į darbą“. Trečdalis (33 proc.) dirbančių mamų prisipažino: „jaučiu kolegų nepasitenkinimą, kai darbo metu tvarkau su vaikais susijusius reikalus (arba dėl vaikų ligos tenka imti nedarbingumo lapelį, o kolegos dirba už mane)“.
Vaikas – ne vien pačios šeimos reikalas
3 iš 10 moterų (29 proc.) prisipažino, kad „sunku suderinti būtiną vaiko apsilankymą įstaigose (pvz. poliklinikoje, vaikų raidos centre ar kt.) su mano darbo grafiku“. 27 proc. teigė, kad vidinius konfliktus sukelia „nepakankamas partnerio įsitraukimas į vaiko priežiūrą“. Ketvirtadalis (25 proc.) moterų įtampą kelia tai, kad „sulaukiu vadovo nepasitenkinimo, kai dėl vaiko ligos tenka imti nedarbingumo lapelį“.
„Šiuo metu vis pasigirsta idėja, kad tam, kad būtų lengva suderinti darbą ir šeimą – tereikia, kad vyras lygiavertiškai įsitrauktų į buities ir vaikų priežiūros darbus. Nors tai svarbus elementas, tačiau jo nepakanka, nes tai palaiko nuostatą, kad vaikas yra vien pačios šeimos reikalas“, – tokiai nuostatai nepritaria A. Giniotaitė.
Dirbančios mamos vardino ir daugiau pasikartojančių situacijų, kurios dažniausiai sukelia vidinį konfliktą. Pavyzdžiui: 18 proc. moterų prisipažino besijaučiančios kaltos, kad mamadienius praleidžia ne su vaiku, 15 proc. dirbančių mamų kaltės jausmą sukelia vaiko priežiūros paslaugas teikiančių specialistų pastabos ir priekaištai, tokie kaip „galėtumėte anksčiau pasiimti savo vaiką iš darželio/ popietinės mokyklos grupės“ ar pan.
Šeštadaliui dirbančių mamų vidinį konfliktą sukelia tai, kad „nepaisant viso krūvio, leidžiu sau užsiimti maloniais dalykais (pvz., masažas, pedikiūras, pomėgiai ir kt.)“. Mažesniam skaičiui – 13 proc. respondenčių – vidinį konfliktą kelia „didesnis nei mano partnerio įsitraukimas į vaiko priežiūrą“.
„Moterų įvardintos situacijos rodo, kad gerą savijautą lemia ne tik streso, patiriamo dėl darbo ir šeimos balanso stokos, mažinimas. Galimybė turėti prasmingą asmeninį gyvenimą – skirti laiko pomėgiams ir veikloms, kurios skatina augti, tobulėti, puoselėti ryšius, patirti emocinį pasitenkinimą – taip pat svarbi. Todėl tai, kaip darbo aplinka prisitaiko reaguodama į visuomenėje vykstančius pokyčius, daro didelį poveikį formuojant patrauklų organizacinį mikroklimatą, o pastarasis – siekiant įmonės tikslų“, – balanso svarbą apibūdina Lygių galimybių plėtros centro ekspertė dr. M. Jankauskaitė.
Moterų įžvalgos, kas padėtų derinti darbą ir vaikų auginimą
Socialiniuose tinkluose vykdytoje apklausoje dirbančios mamos taip pat surašė daug pavyzdžių, kas pagerintų esamą situaciją ir sumažintų įtampą derinant darbą ir motinystę:
„Normalus darbo krūvis, o ne kultūra kuo efektyviau, greičiau, daugiau, be klaidų, tik rezultatas svarbu, o procesas – ne. Normalus požiūris į vyrą, kuris ima tėvadienius, o ne siūlymas jam dėl to išeiti iš darbo.“
„Tėvadieniai, apmokami ne darbdavio, o valstybės.“
„Aš pati sau darbdavė, bet tai reiškia, kad jei aš mažiau dirbu arba negaliu dirbti, nes vaikas serga, mano pajamos iš karto krenta. Turėtų būti daugiau paramos iš Sodros – tarkime, ne 60 % imant biuletenį, o 100 % ir nuo pirmos, o ne ketvirtos dienos. Va tai ir spaudžia smegenis.“
„Darbuotoją laikyti žmogumi ir kreipti dėmesį į organizacijos socialinę politiką, atsakomybę. Kuriant bendras vertybes, auga visuomenė. Tai prasideda ir nuo darbdavių požiūrio.“
„Netrukdyti po darbo valandų dėl įvairiausių niekų, kuriuos galima išspręsti kitą dieną.“
„Manau, motinystės bausmė dėl paukštinimų stokos yra reali. Už tave tiesiog nusprendžia, kad paaukštinimas auginant mažus vaikus būtų per daug, niekas nesigilina – ar norėtum ir ar galėtum, tiesiog nusprendžia, kad ne.“
„Vadovas nori tokio rezultato, kad nei darbo, nei nedarbo valandų nepakanka ir orientavimasis į rezultatą išvis neįmanomas turint šeimą ir norint atliepti vaikų poreikius. Nes rezultato tobulinimui ribų nėra.“
„Padėtų ryšio palaikymas su esančiais motinystės, tėvystės atostogose.“
„Daugiau supratingumo iš kolegų rato.“
„Mano darbovietėje yra vertinama pagal rezultatą, o ne atidirbtas valandas, bet nelabai matau, kaip tas galėtų padėti – susirgo vaikas, tai jei nedirbsiu, to rezultato vis tiek nebus. Kitas aspektas, jei sieki bent menkiausios karjeros, tu vis tiek konkuruoji su vaikų neturinčiais kolegomis, ir norėdama skirti tiek pat savo resursų darbui, kiek skiria jie, neišvengiamai turi daryti kompromisus motinystėje.“
„Darbo laikas. Pavyzdžiui, architektės darbas Norvegijoje – normalus (reglamenduotas) darbo laikas yra nuo 8.00 iki 15.30 val. Tuomet visi susikoncentruoja tik į darbą, o likęs laikas – su šeima ir asmeniniams poreikiams. Būtų tobula, nereiktų slapta tvarkyti savo ar vaikų reikalų darbo metu.“
„Spaudimo neimti biuletenio ir ieškotis auklės vaikui susirgus nebuvimas.“
„Legalios oficialios žindymo pertraukos darbo metu. <…> Vieta, kur galima nusitraukti pieną, jei reikėtų.“
„Valanda trumpesnė darbo diena iš valstybės pusės, kad būtų galima ramiau valdyti vaikų vežiojimą. Ir mamadienį iškeisčiau, jei būtų galima, valanda susitrumpinti darbo dieną, taip išvengiant kamščių, spėjant į būrelius, pas specialistus ir kt.“
Beveik 8 proc. moterų pasisakė, kad joms nekyla įtampos derinant profesinį ir šeiminį gyvenimą, nes jų darbdaviai yra lankstūs ir darbovietėje praktikuoja šeimai palankią kultūrą. Moterys taip pat atkreipė dėmesį ir į kitus šeiminius įsipareigojimus, ne tik vaikų auginimą, kuriuos svarbu derinti su darbu – artimųjų slaugą ir priežiūrą.
Socialinių tinklų mamų grupes apėmusioje apklausoje respondentėmis pasirinktos tik dirbančios mamos reaguojant į neseniai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu atliktus tyrimus, kurie parodė dirbančias mamas persmelkusį kaltės jausmą: net 65 proc. moterų prisipažino jaučiančios kaltę derindamos darbą ir motinystę.
Dirbančių mamų rekomendacijos darbdaviams:
Štai ką atsakė dirbančios mamos į apklausos klausimą, ką darbdaviai gali padaryti, kad įtampos derinant motinystę ir profesinius įsipareigojimus būtų kuo mažiau (iš viso nebūtų)?
- Individualus arba lankstus darbo grafikas (73 proc.).
- Draugiškos šeimai organizacijos darbo kultūros formavimas (požiūrio formavimas: darbuotojai turi šeimas ir tai yra normalu) (68 proc.).
- Galimybė dirbti iš namų/ne iš biuro (66 proc.).
- Darbo kultūra, kurioje legalu pripažinti ir pasisakyti, kad kyla sunkumų derinant darbą ir motinystę (man sunku, aš jaučiu įtampą dėl terminų ir pan.) (62 proc.).
- Darbo vertinimas pagal rezultatą, o ne atidirbtas valandas (58 proc.).
- Aiškesnis naudų krepšelis (sveikatinimosi dienos, laisvadieniai ir kt. be sąžinės graužimo – tai ne vadovo malonė, o normali įmonės politika, įtvirtinta įmonės dokumentuose) (54 proc.).
- Darbovietėje vaikams skirta erdvė (48 proc.).
- Sąmoningi, konkretūs vadovybės veiksmai kuriant šeimai draugišką darbo kultūrą (48 proc.).
