„Kai išgirdau žinią, kad tapsiu tėčiu, šovė tokia adrenalino dozė: ką? tikrai? čia? dabar? visiškas rokenrolas! Atrodė, ši naujiena visiškai ne laiku, bet iš tikrųjų kaip tik pačiu geriausiu metu. Atėjo laikas suvokti, kad reikia pradėti gyventi ir dėl savęs. Dabar manau, kad išvis nereikia gyvenime nieko planuoti, viskas įvyksta taip, kaip reikia“, – kalbėjo restorano „Amandus“ šeimininkas.
Sėkmingai išlaikęs nelengvą pandemijos egzaminą, su mylimąja Rasa Senkute dukros Elenos Deivydas Praspaliauskas sulaukė likus vos porai dienų iki naujų metų.
Atvirame interviu garsus šefas papasakojo apie tai, kokias pamokas privertė išmokti aptarnavimo sektoriaus ypač nepagailėjusi pandemija ir kaip gyvenimą pakeitė tėvystė.
– Deivydai, tai kokie buvo visi šie metai? Ar galima sakyti, kad išliko tik stipriausi?
– Manau, kad išliko ne stipriausi, o greičiau – išradingiausi. Gal kai kam net reikėjo, kad nutiktų pandemija – tokio spyrio į užpakalį, kad suprastų, jog šitas biznis – ne jam, kad reikia eiti daryti kažką kito. Nes toks ir yra restoranų verslas, tu negali užsitarnauti vardo taip, kad nebereiktų nieko daryti.
Per pirmąją pandemiją man dar atrodė, kad ramu, jei turi sąskaitoje pakankamai turinio. Tačiau kai pamačiau, kokios didžiulės sumos išgaruoja per 3–4 dienas, aš negalėjau patikėti, kad taip gali būti, todėl reikėjo labai greit kažką sugalvoti.
Užuot uždarę restoraną, pakeitėm jo vietą, taip pat pradėjau bendradarbiauti su vienu didžiųjų prekybos tinklų, ėmiausi studijuoti, dirbti su fabrikais dėl naujų produktų – niekas manęs nesustabdė. Kai prispaudžia stresas, pakyla adrenalinas, o tada jau tikrai gali išvirti sriubą iš kirvio (juokiasi). Juk jauti atsakomybę ne tik už save, bet ir už visą kolektyvą, šeimą.
– Kas per visus metus įsiminė labiausiai?
– Įsimintiniausi momentai – kugelis, Tymo turgus (uždarius restoraną, D. Praspaliauskas ėmėsi maisto užsakymų į namus ir pats stojo už turgaus prekystalio – red.past.) ir, žinoma, dukros gimimas. Nors ji dar tik vienuolikos mėnesių, jau turi savo nuomonę, moka bendrauti, čia, restorane, jau turi savo bajeriukų, visus pažįsta.
– Ar per visą tą nepaliaujamą lėkimą, daugybę naujų projektų spėjote pasiruošti laukiančiam naujam – tėčio vaidmeniui?
– Dabar, kai pagalvoju, tai mums viskas susidėliojo labai sklandžiai. Pamenu, tuo metu jau laukiau to antrojo karantino, galvojau, kad ir kaip su darbais bus, taip, bet turėsiu daugiau laiko pasiruošti naujam gyvenimo etapui. Nes iš tikro būdavo nebesmagu – į darbą eidavau nenoriai, užsikrėtimų skaičius vis didėjo, grįžęs namo neidavau pasilabint, o iškart į dušą, nes baisu parnešti namo virusą. Taigi viskam užsidarius mes turėjome tobulą dviejų mėnesių laiką ir pailsėti, ir tinkamai pasiruošti.
– Kūdikio kraitelis – irgi nemenkas iššūkis. Tikriausiai ne vieną nustebinote, kai „Facebook“ pasiskelbėte priimsiantys įvairių kūdikiui reikalingų daiktų?
– Iš tiesų tai mes maloniai nustebome, kokie nuostabūs žmonės mus supa. Mes visad esame už tai, kad pirktume kiek įmanoma mažiau. O kai paskelbėme, kad mielai iš antrų rankų priimtume daiktų būsimam kūdikiui, tai sulaukėme labai daug palaikymo. Mums teliko pas visus suvažinėti ir viską susirinkti. Namai iškart pasidarė nebeatpažįstami (juokiasi).
Žinau, kad kai kurie tėvai nori savo vaikams susipirkti viską tik naujo, bet man ima juokas, juk kainos parduotuvėse neadekvačios. Pavyzdžiui, argi ne keista, kad mano šildančios merino vilnos kelnės, kurios yra dešimt kartų didesnės už Elenos, kainavo po tiek pat?
Mes patys nusipirkome tik vežimą. Labai džiaugiausi, kad galim sau leisti nusipirkti būtent tokį, kokio reikėjo – kad juo galėtume sklandžiai pravažiuoti ir Senamiesčiu, ir kažkur gamtoje. Visa kita mes gavome iš kitų žmonių, pradedant drabužėliais, baigiant lopšiu ir tokiais daiktais, apie kuriuos nė nebūtume pagalvoję. Kad ir kūdikių svarstyklės.
Beje, įdomus faktas – daugiausia tų atsiliepusių žmonių yra mano restorano lankytojai. Iki šiol reguliariai gauname siuntas iš vienos Kaune gyvenančios mano klientės, kuri turi puse metų didesnę dukrą ir viską perleidžia mums. O mes po kurio laiko savo ruožtu viską sėkmingai perleidžiame dar kitiems, nes tie daiktai net nespėja nusidėvėti.
– Kur keliauja išaugti daiktai iš jūsų namų?
– Patys mieliausi širdžiai, su kuriais sunku atsisveikinti, bet ir nesinori kaupti, atitenka šiuo metu kaip tik besilaukiančiai sesei, kiti dalykai – kitiems žmonėms arba krizių centrui.
Aš patarčiau visiems bent kartą tai išbandyti. Žinoma, kartais toks dalinimasis pareikalauja ir nemažai laiko, planuoji, kada geriausia nuvažiuoti į kitą miesto galą, kad paimtum ar perduotum tą vieną daiktą, bet verta. Kartais sunkiai surandi, nuvažiuoji kažkur labai toli, o žmogus tau dėkodamas išneša šokoladą. Tai yra nenusakoma.
– Dukra gimė likus vos porai dienų iki Naujųjų, tad į naujus metus įžengėt jau kaip trijų asmenų šeima?
– Mūsų panelė labai protinga, žinojo, kada ateiti į šį pasaulį – gimė savaitę vėliau, nei buvo numatyta, tad leido man pabaigti įgyvendinti ir visus likusius Kalėdų bei Naujųjų metų projektus (juokiasi). Taigi viską ramiai susitvarkiau, o tada jau nuvažiavom į gimdymo namus ir pagaliau susitikome.
Apskritai viskas buvo lyg pagal tobulą planą – jau po paros išsiprašėm gydytojų, kad išleistų namo. Dar, pamenu, nuvažiavau į restoraną, kad mūsų naujametinė vakarienė būtų sklandi ir ypatinga, o tada jau parsivežiau savo damas namo ir kartu sutikom Naujuosius.
– Ar pats dalyvavote gimdyme?
– Žinoma, dalyvavau, dariau viską, ką reikėjo. Kai man padavė Eleną, o ji dar labiau priminė ateivį, iškart supratau, kad ji be galo gražus vaikas ir kad viskas mums bus gerai, aš nieko nebijosiu. Manau, kad tada pamačiusi mane su dukra ant rankų, Rasa pagalvojo: va čia tai vyras (juokiasi).
– Kažkada esat pasakojęs, kad kai išvykęs svetur pradėjote dirbti indų plovėju, išsikėlėte sau tikslą – jei jau būsit indų plovėju, tai tik pačiu geriausiu. Ar dabar taip yra ir su tėčio vaidmeniu?
– Neseniai klausiausi vieno podkasto, kur kaip tik vienas tėtis išsikėlė sau tokį iššūkį ir aš pamaniau, kad esu netoli to (juokiasi). Negaliu pasakyti, kad turiu tokį tikslą. Matau, kad viskas sekasi sklandžiai ir nebandau vaiko kažkaip įtikinti, kad aš esu jai geriausias tėtis. Bet štai Rasa tai tikrai galėtų vadintis geriausia mama pasaulyje. Aš dar turiu kur pasistengti, o ji tam atsiduoda visu 100 procentų.
Liūdna, kad neturiu kaip prisidėti naktį, negaliu Elenos pamaitinti, tad tai visiškai mamos laikas, bet kitu laiku aš stengiuosi kiek galiu – ir kartu būti, ir keliauti, kiek galima daugiau kasdien kartu išeiti į lauką.
Sunkiausia vakarais, nes aš turiu būti restorane, juk žmonės ateina pas mane. Vieną kartą nebūsi, kitą, ir jie nebeateis. Gruodis irgi nėra pats lengviausias mėnuo, tad negalėtume ir išvykti pažiemoti kažkur kitur.
O kartais pagalvoju, kad vėliau reiks tikrai apsiraminti su visomis savo veiklomis, nes nenorėčiau būti Elenai ta rakštis užpakalyje, kad visi jai prikaišiotų tėtį. Iš tiesų aš net buvau pagalvojęs, kad gal reiktų ją apsaugoti nuo tos naštos ir duoti mamos pavardę, kad ji galėtų gyventi taip, kaip nori. Aš labai tikiuosi, kad Elenai paaugus sugebėsiu jai įteigti tai, ką aš galvoju apie visą tą viešumą, kad tu turi prisižiūrėti, ką veiki, bet turi teisę turėti savo nuomonę, tad absoliučiai nereikia kreipti dėmesio į kitus.
– Kaip tėvystė apskritai pakeitė jūsų gyvenimą? Kaip sekasi dabar?
– Šiuo metu darbų kaip niekad daug, gaminame ir ruošiame daugybę produkcijos Kalėdoms, o mudu su Rasa dabar turim bendrą kalendorių ir labai džiaugiamės, kad kartais su Elena turim pagalbos iš šalies. Svajoju apie tai, kad nuo darbų atlaisvėsiu ir galėsiu pasakyti, kad nuo šiol kiekvieną mielą dieną tokiu ir tokiu metu aš būsiu namuose su Elena.
O kalbant apie esminius pokyčius, tai jie prasidėjo nuo pirmų dienų. Kai tik Rasa pastojo, mes iškart supratome, kad reikia kurti savo gūžtą. Nieko nelaukdami pradėjome galvoti, kur mums visiems būtų patogiausia, kur geriausia, kur bus darželis, kur mokykla, kad kiti šeimos nariai nebūtų per toli. Viskas ėmė suktis apie šeimą ir planai apsivertė aukštyn kojom – planavom įsigyti butą Senamiestyje, o baigiam įsirengti namą už miesto.
– Iškart net ir mokyklomis pradėjote domėtis? Gal numatėte kokią nors išskirtinę įstaigą?
– Taip, iškart ėmiau galvoti, kaip kas bus, bet ne dėl to, kad norėtume, jog ji mokytųsi būtent kažkurioje mokykloje. Pažįstu tokių tėvų, kurie kas rytą keliasi penktą, kad nuvežtų savo vaikus į kažkur toli esančias mokyklas. Aš labai tikiuosi, kad mes nebūsim tokie tėvai, kurie dėl savo vaikų po 4–5 valandas per dieną praleidžia keliaudami per spūstis iš taško A į taško B.
Todėl kai tik išsirinkome vietą, aš iškart pasiplanavau, kada man reiks keltis, kokiomis valandomis aš turėsiu važiuoti į miestą, kada grįžti. O jei į miestą teks važiuoti du kartus, tai gal antrąkart minsiu dviračiu – tam, kad namuose galėčiau pabūti ilgiau ir nereikėtų sėdėti spūstyse, o dar ir išloščiau po valandą sportui.
– Ar su dukros gimimu jūsų šeimoje atsirado kokių nors naujų tradicijų?
– Nuo pat Elenos gimimo šventu ritualu tapo kasvakarinės jos maudynės – be jų nepraleidom nė vienos jos gyvenimo dienos. Žinoma, pusryčiai, vakarienės visiems susėdus kartu, nors taip būdavo ir prieš dukros gimimą, tad ji kartu valgydavo dar būdama pilve.
Šiaip ji labai užsiėmusi mergina, lanko ne vieną būrelį – aš su ja einu į baseiną, mama – į įvairias menines veiklas. Išvis mes su Elena aplankėm daugiau muziejų, nei prieš jai gimstant kartu su Rasa.
– Negaliu nepaklausti – o ar laukėt, kada dukra jau pradės ragauti įvairius maisto produktus? Ar yra ženklų, kad ji paseks tėčio pėdom?
– Valgesnio vaiko aš gyvenime nesu matęs, jei jau kažką mėgsta, tai užuos, susiras ir suvalgys (juokiasi). Aišku, mama rūpinosi visu primaitinimu, nes kokie tie šefo gebėjimai bebūtų, ji yra geriausia mama pasaulyje.
Elenos susipažinimas su maistu vyksta kažkaip natūraliai. Namuose mes valgome sveiką, skanų, bet paprastą maistą. Jei įmanoma valgyti tą patį, visi jau valgome tą patį. Pavyzdžiui, šįryt kepėme omletą, pirmiausia iš to paties plakinio iškepėme porciją jai, kad būtų be druskos, kitų prieskonių, o paskui iš to paties išsikepėme sau.
Dabar didžiausias dukros favoritas yra duona, žinoma, labiausiai – burokėlių duona. Juk esame burokėlių šeima.
